„Muselės“ prieš akis: kas yra tie taškeliai, kuriuos kartais matome prieš save (vaizdo įrašas)

„Muselės“ prieš akis turi mokslinį pavadinimą Muscae volitantes ir neturi nieko bendro su vabzdžiais. 

Tyrimai rodo, kad apie 76 % visų žmonių planetoje, neturinčių jokių regos sutrikimų, susiduria su reiškiniu, žinomu kaip „plaukiojančios dėmės“ arba „muselės“ prieš akis, rašo IFLScience.

Šios „muselės“ atrodo kaip judančios struktūros, panašios į mažus kirminus, kurie kartais atsiranda regos lauke, kai žmogus žiūri į kažką ryškaus ir vienalytės spalvos, pavyzdžiui, į dangų, sniegą ar baltą ekraną.

Mokslininkų teigimu, šios struktūros yra mažyčiai objektai mūsų akyse. Pavyzdžiui, tai gali būti audinių gabaliukai, eritrocitai arba baltymų sankaupų, plaukiojančių stiklakūnyje – gelio pavidalo medžiagoje tarp lęšiuko ir tinklainės, kuri palaiko akies formą.

Žinoma, kad šviesa patenka į akį per lęšiuką ir aktyvuoja tam tikras tinklainės ląsteles, tačiau, judėdami stiklakūnyje, plaukiojančios drumzlės meta šešėlius ant tinklainės, sukurdami keistus vaizdus, kuriuos daugelis žmonių gali matyti.

Mokslininkų teigimu, yra dar vienas reiškinys, susijęs su plaukiojančiais judančiais objektais mūsų regos lauke. 

Jis žinomas kaip entoptinis mėlyno lauko reiškinys ir laikomas plaukiojančių drumstymų priešingybe. 

Iš esmės, šie „mėlyni dangaus halai“ nėra šešėlis, kurį meta kokia nors medžiaga stiklakūnyje, o leukocitai tinklainės kapiliaruose.

Leukocitai yra pakankamai dideli, kad sulėtintų eritrocitų judėjimą, kapiliaruose sukurdami sritis, kuriose yra tik plazma, po kurios seka leukocitai ir eritrocitų sankaupų. 

Dėl to, žiūrėdami į ryškiai mėlyną sritį, pavyzdžiui, dangų, žmonės gali pastebėti jų judėjimą, nes mėlyna spalva, skirtingai nei eritrocitai, nėra absorbuojama plazmos ar leukocitų.