Musmirės ir jų preparatai: gydo ar kenkia

Socialiniai tinklai svarbiau už mokslą

Gamtos tyrimų centro Mikologijos laboratorijos vadovė Jurga Motiejūnaitė vienareikšmiškai tvirtino, kad raudonoji musmirė gydomųjų savybių neturi, vien tik – narkotinių: „Dėl to musmirių miltelių ar tinktūros pavartoję žmonės jaučiasi gerai. 

Vienas efektų ir yra patiriama euforija. Manyčiau, kad dėl to visuomenėje ir kilo musmirių vartojimo panacėja: gydytojai be reikalo narkotinių preparatų neišrašo, o čia, patys tikrojo poveikio nežinodami, bet prisiskaitę visokių pseudoteorijų ir patarimų socialiniuose tinkluose, gaminasi ir be kontrolės vartoja kas tik nori. 

Organizmas prie šio narkotiko pripranta, žmogus jo pavartojęs pasijunta lengvai, ir jam atrodo, kad gydymasis musmirėmis padeda.“

Paklausta, kaip mano, kas galėtų sulaikyti žmones nuo neatsakingo elgesio su musmirėmis, nuo žalingų įpročių, J. Motiejūnaitė atsakė: „Būsiu tiesmuka – jeigu žmogus neturi smegenų, proto jam daugiau ir neįdėsi. 

Niekas – nei mokslas, nei medicina – nepadės, kai žmogus įtiki sąmokslo teorijomis. Jis labiau pasitiki visokiais tariamais žiniuoniais, kurie iš jų patiklumo pelnosi. 

Buvo atlikti moksliniai tyrimai Žemaitijoje, kiek raudonųjų musmirių tinktūra pagelbėjo, kokį poveikį padarė vėžiu sergantiems žmonėms, kurie ją vartojo. Deja, tyrimas nepasiteisino – visi mirė nuo onkologinės ligos.“

Nuodai – ir per odą

Kad žmogui kiltų pavojus nusinuodyti raudonosios musmirės preparatais, pasak J. Motiejūnaitės, jų suvalgyti reikėtų daug. Apsinuodijimo pavojus priklauso nuo daugelio dalykų: kūno masės, organizmo būklės – kepenų, inkstų funkcionavimo, reakcijos į nuodus.

Kretingos ligoninės gydytoja anesteziologė reanimatologė Daina Drakšienė sakė, kad šiemet mūsų rajone nebuvę atvejų, kad būtų atvežti gaivinti musmirėmis apsinuodiję žmonės. Paprastoji raudonoji musmirė išsiskiria iš kitų grybų ir grybaujant ją supainioti gana sunku, tačiau žalsvoji, kuri yra itin pavojinga, kartais netyčia pakliūva žmogui į krepšį.

„Pavartojus naminių savadarbių musmirių preparatų yra nemenka galimybė apsinuodyti. Nereikėtų pamiršti, kad ir trinami preparatai nėra nekalti: spiritas gal ir gali kažkiek padėti, tačiau nuodai rezorbuojasi per odą į organizmą ir gali pakenkti kepenims, kitiems organams. 

Matau, kad internetas mirga nuo reklamos: musmires džiovina, fermentuoja, trina ir parduoda milteliais. Kažkas iš žmonių patiklumo užsidirba, juolab kad šiemet raudonųjų musmirių miškuose – apstu. Plintantis gydymasis musmirėmis tampa tiesiog mada. 

Musmirės turi haliucinogenų. Ieškoma, kaip neva pagerinti sveikatą, bet vietoj to, kad sportuotų, sveikai gyventų, nueinama lengviausiu keliu – vartojami milteliai. Žinau atvejų, kai iš nevilties onkologiniai ligoniai išbando netradicinius gydymo būdus. 

Tačiau nereikėtų rizikuoti tokia savigyda, nes iš tiesų pažeidžiami ir tie organai, kurie dar buvo sveiki, ir gydytojai nebegali padėti“, – medikė įspėjamai kalbėjo, kodėl nereikėtų rizikuoti vartoti musmirių produktų.

Žolininkė nepataria eksperimentuoti

Liaudies medicinos žinovė etnologė Janina Danielienė, prieš kelerius metus įsikūrusi Kretingoje, įveikusi kelias sudėtingas ligas, tarp jų – ir du vėžius, dėl musmirių preparatų vartojimo yra labai atsargi. 

Ji prisiminė dar savo močiutės Pranciškos, garsios to meto Dzūkijos žiniuonės, patarimus apie raudonąją musmirę – vaikai, šiukštu nelieskit, čia nuodas. Kita vertus, tai aukso vertės grybas: gyvūnai žino, kiek atsikąsti musmirės prieš užmiegant žiemą.

„Pati močiutė su musmire pasidarydavo užpiltinės trynimams. O aš esu atsargi: su nežinomais dalykais galima prisidaryti bėdos tiek, kad paskui gydytojai nežinos, kaip gelbėti. Esu skaičiusi, kad mokslas musmirių, kaip vaisto, nerekomenduoja. 

Tie, kurie ryžtasi eksperimentuoti, turi turėti tikrų mokslinių žinių, o ne pasikliauti kitų nuomonėmis. Mano žiniomis, iš senųjų Dzūkijos žolininkų vartoti musmirės preparatus, kaip priešnuodį nuo vėžio, taip pat niekas nesiūlė.“

Tačiau, J. Danielienė neslėpė, apie spiritinę užpiltinę su pamatine – peržiemojusia po pamatu ir pavasarį išlindusia – rupūže, girdėjusi ir iš savo močiutės, o ir pati gaminusi bei vartojusi nuo ją užklupusių sudėtingų ligų: „Lašindavau po 20 lašų tiesiai ant liežuvio, kad pakliūtų tiesiai į kraują, o ne kad ilgėliau rezorbuotųsi per skrandį. 

Tas kartus skystis degina. Vartojau trejus metus. Manau, kad padėjo, o ir rupūžės išskiriamų nuodų gydomąjį poveikį pripažįsta tiek liaudies medicina, tiek mokslas.“