Nerimas ir baimė: kaip išgyvendinti šiuos dabartinio laikmečio „įnamius“

​

Psichologė Vika Gridiajeva: „Jei jaučiate, kad šioje, karo grėsmės baimių ir nuojautų, situacijoje jums visko per daug – susikurkite savo „pabėgimą“.

- Kokie fiziologiniai pokyčiai įvyksta žmogaus organizme, įvykus stresinei situacijai? Ar tikrai truputėlis streso yra naudinga žmogui, žinoma, kai kalbame apie kasdienes, o – ne karo situacijas? Ir kuo skiriasi stresas – taip vadinamo urvinio žmogaus ir šiuolaikinio žmogaus? Ar išeitys, elgsena yra vienodos?

– Nors gyvename šiuolaikiniame pasaulyje, ir yra sukurtos pažengusios technologijos, deja, iš protėvių paveldėtas nerimo jausmas liko toks pats gyvybingas, kaip tada, kai reikėjo kautis su liūtais ar mamutais. Šiek tiek streso žmogui tikrai reikia.

Nes, jei jaustume tik visišką atsipalaidavimą situacijose, kuriose mums reikia ypač susikaupti ir kažką svarbaus padaryti, vargu ar organizmas būtų mūsų pagalbininkas.

Muzikantams lipant į sceną, paskutinę naktį ruošiantis kontroliniams ar egzaminams, mūsų organizme išsiskiria kortizolis, kuris pažadina mūsų smegenis, o adrenalinas parengia mus veikti.

Tačiau stresas kiekvieną žmogų veikia skirtingai. Apskritai situacijose, kurias mūsų smegenys vertina kaip pavojingas, mes galime sureaguoti „bėgti, kautis ar sustingti“ režimu, nes taip veikia mūsų primityviosios ir emocinės smegenys, kurios nori padėti mums išgyventi.

Tačiau mokslininkai sutaria, kad žmonės yra gerokai patobulėję ir vis dažniau naudoja vadinamąsias „intelektualias“ smegenis, nes pasaulis pasidarė saugesnis.

Žinoma, pastarųjų kelerių metų kontekste tai skamba sarkastiškai.

Bet šios smegenys mums padeda objektyviai pasižiūrėti į situaciją, atpažinti jausmus ir priimti sprendimą, kuris turi daugiau negu vieną išeitį.

Sakykime, jei pirmykštis žmogus, susidūręs su stresu tikrai nesvarstė eiti pamedituoti, tai šiandieninis žmogus tikrai labiau pasitelkia sąmoningumą, pokalbius ir kitas lanksčias priemones savo negatyvioms būsenoms įveikti.

Dabar, kai esame išvarginti kovido krizės ir esame akistatoje su karo pavojumi, galime sužadinti ne tik kario ar bėglio būsenas, bet ir vis dažniau konsultacijose psichologų sutinkamą sąstingio būseną – vangumą, abejingumą, bejėgiškumą. Ir tai nėra ta būsena, kurią mes galime įveikti įkvepiančia kalba, nes tai – trauminės patirties būsena, kurioje mūsų simpatinė nervų sistema yra išbalansuota.

Pavyzdžiui, viename eksperimente šunys, kurie patyrė nesėkmę pabėgti iš narvo – juos kratydavo silpna elektros srovė – net esant visiškai laisvei bėgti net nemėgindavo.

Tai rodo, kad mes esame pajėgūs išmokti bejėgiškumą. Ir šiandieniame kontekste tai tikrai nerimą kelianti žinia.

– Kaip save reikėtų parengti stresui? Ar tai apskritai yra įmanoma? Kaip mažinti streso „dozes“, kai aplink – tiek daug įvairios informacijos apie karo grėsmes, apie su karu susijusias žmonių netektis, kitas nelaimes? Ar karo grėsmės akivaizdoje padoru gyventi savo gyvenimą?

– Mes, siekdami psichologinio atsparumo, turėtume susitelkti į savo kūno, emocijų pažinimo, valdymo, proto ir vertybių puoselėjimą.

Mūsų patirtys augant turi labai didelę įtaką tam, kaip mes elgiamės krizinėse situacijose, kaip jose jaučiamės. Sakykim, jei mums augant daugumą iššūkių mūsų tėvai sprendė už mus, ką dabar stebime šiuolaikinėje tėvystėje, tuomet mus bet kokia daugiau vidinių resursų reikalaujanti situacija gali išmušti iš vėžių.

O štai jeigu mes augome įveikdami mūsų amžiui tinkančius iššūkius, turėsime nemažai pozityvios patirties, kaip spręsti problemas.

Taip pat psichologiniam atsparumui didelę įtaką turi mūsų įsitikinimai.

Psichiatrijos profesorius Stefanas Porgesas tvirtina, kad tikras saugumas nėra grėsmių nebuvimas – jaustis saugiai galima ir pageidautina net iškilus sunkumams ir pavojui.

Manau, kad šis JAV psichiatras, kuris daugybę metų dirbo su karo veteranais, turėjo mintyje, kad mes visi galime būti psichologiškai atsparūs.

Mes, žmonės, esame labai skirtingi, tačiau visi turime stipriąsias puses. Tam, kad mūsų atsparumas iššūkiams augtų, turime jas įsisąmoninti ir auginti.

Pavyzdžiui, jei esate iš tų žmonių, kurie turi viską žinoti, nes nežinojimas jus išmuša iš vėžių, jūs tikrai turite domėtis situacija Ukrainoje. Tačiau būkite atidūs, kad suprastumėte, kada informacija jums jau darosi žalinga. Rekomenduojama skaityti tik objektyvią informaciją.

Nuotraukos, vaizdai iš karo vietų tikrai gali smarkiai paveikti, ypač kai jie demonstruoja jautrių grupių – senolių, moterų su vaikais ir pan. – liūdesį, skausmą, baimę. Tad geriau daugiau dėmesio skirti faktams skaityti, o ne vaizdinei medžiagai, ir tai daryti daugiausiai dusyk per dieną.

O prieš miegą iš viso to nereikėtų daryti, kad nemaitintume savo vidinio nerimo slibino.

Taip pat noriu akcentuoti, kad naktis visiškai netinkamas laikas skaityti apie įvykius karo zonoje – negavęs miego organizmas silpsta.

Turime suprasti, kad normalu jaustis nenormaliai. Virtualioje erdvėje tikrai galime pastebėti sustiprėjusį žmonių kategoriškumą, vertinant, kas yra gerai ir kas blogai. Pasaulis nesustojo – mes turime gyventi

. Ne todėl, kad neliūdime ir nejaučiame empatijos – todėl, kad negalime išeikvoti paskutinių savo emocinės sveikatos rezervų.

Jų mums šiuo laikotarpiu reikia kaip niekad. Jei turite galimybę – ilsėkitės. Gyvenimas nėra vien juodas ir baltas. Todėl mes tikrai turime stengtis pamatyti įvairių spalvų tonus savo kasdienybėje: atsisukite į gamtą, užsiimkite sąmoningu kvėpavimu, praktikuokite dėkingumą, nes tikrai kasdien turime, už ką padėkoti. Bendrystės jausmas – vienas pamatinių saugumą kuriančių jausmų.

Turėkite su kuo pasikalbėti apie baimę, nerimą. Apie kaltės jausmą „aš čia renkuosi naujus batus, o kažkas pėsčiomis keliauja su savo vaikais tam, kad išgyventų“...

Tikri „išlikusiųjų kaltės“ specialistai yra nusižudžiusiųjų žmonių artimieji, likę gyvi po katastrofų, kuriose žuvo šeimos nariai ir pan.

Šis nepagrįstas kaltės jausmas tik rodo, kad mums rūpi. Ir mes galime su juo būti, jį priimti padėdami ukrainiečiams tuo, kuo galime. Bet stenkimės, kad šis jausmas netaptų destruktyvaus bendravimo pagrindu.

Jei jaučiate, kad jums visko per daug – susikurkite savo „pabėgimą“. Gal kažkam tai bus pasivaikščiojimas miške ar prie jūros, gal piešimas ar spalvinimas, gal malda, muzika, rašymas, fotografija, maisto gamyba. O gal atvirkščiai – tyla, leidimas sau būti be jokio spaudimo veikti kažką naudingo.

– Iš vieno nerimo – nuo koronaviruso pandemijos – perėjome į kitą nerimą ir baimės – karo grėsmės etapą. Kuo jie skiriasi? Ar galima lyginti šias baimes? Ir koks būtų jūsų esminis patarimas šiai dienai – mūsų mąstymui ir elgsenai? Ar žmogus gali save parengti karui?

– Tiek kovido krizės akistatoje, tiek dabar, susidūrus su karo grėsme, galime matyti, kaip stipriai tai mus veikia – žmonės pasidarė irzlesni, pasirengę veikti, todėl mažiausia kibirkštis gali išprovokuoti agresyvų elgesį.

Apskritai, sakyčiau, kad mes galime daug ko pasimokyti iš vaikų – kai jie nerimauja, jie kelia klausimus, ieško atsakymų į juos ir eina žaisti. Manau, kad ši formulė adaptyviausia.

Atsakykime į šią dieną svarbiausius klausimus: kaip aš elgsiuosi, jei prasidės oro pavojus, kai būsiu darbe ar namie. Ką darysiu, jei gausime pranešimą apie mūsų pusėn keliaujantį agresorių?

Kur bus mano slaptavietė arba kur aš keliausiu. Susitarti su namiškiais, koks mūsų planas A, B, C scenarijų atvejais. Ir, kai atsakymai jau bus apsvarstyti, – eiti gyventi gyvenimą tokį, kokį jį galiu gyventi šiandien.​