Norintiems taisyklingos laikysenos: „Palikite raumenis ramybėje, susikoncentruokite į kaulus“
(2)Sertifikuota „Cantienica“ instruktorė, psichosomatologė Renata Ložienė pasakoja, kad ji pati savo kailiu išbandė, ką reiškia kęsti nuolatinius skausmus, ir sykiu džiaugiasi, kad ši patirtis ją atvedė į dabartinę jos veiklą.
R. Ložienė jau per 12 metų padeda žmonėms susitvarkyti savo laikyseną, kas neretai padeda pamiršti ir ilgus metus juos kamavusius skausmus.
Instruktorė atvira - į šią sritį ją atvedė asmeninė patirtis. Lietuvių kalbos filologijos ir režisūros išsilavinimą turinčiai Renatai kūno lankstumas buvo svarbus visada. Jai puikiai sekėsi sceninio judesio paskaitos.
Baigusi studijas ji ir pati kurį laiką mokė sceninio judesio kitus. Išbandė ir daugiau veiklų, keletą metų vedė laidas radijo stotyje „Kelyje“. Moteris išbandė ir verslininkės duonos, tačiau, kaip ji pati pripažįsta, tai buvusi nemenka našta. Jai užgriuvus kentėjo ir kūnas.
Operacijos atsisakė
Renata pasakoja, kad ji pati kentėjo stiprius nugaros skausmus. Jie praeidavo ir vėl užeidavo.
„Kreipdavausi į gydytojus, apžiūrėdavo ir nieko nerasdavo. Išrašydavo skausmą malšinančiųjų ir liepdavo stiprinti nugaros raumenis.
Dar patardavo daryti pilvo preso pratimus. Mankštindavausi nuolat, atlikdavau viską, ką jie nurodydavo, bet niekas nepadėdavo.
Arba tik tam kartui būdavo geriau. Vaikščiodavau kaip kiaušinis, bijodavau pasisukti, pajudėti. Buvau pavargusi nuo visų skausmų ir tokio “neįgalaus„ gyvenimo“, - prisiminė moteris.
Kai man gydytojas padavė pasirašyti popieriaus lapą, kad už operaciją būsiu atsakinga aš pati, - atsisakiau.
Vieną dieną ji išgirdo iš medikų liūdną žinią, kad be operacijos, matyt, nebeapsieis, nes buvo diagnozuota stuburo išvarža, taip pat paracentrinė osteochondrozė, sąnarių pakitimai ir t. t.
„Mane net išvežė su greitąja operuoti, nes buvo 8 mm išvarža. Bet kai man gydytojas padavė pasirašyti popieriaus lapą, kad už operaciją būsiu atsakinga aš pati, - atsisakiau...“ - prisiminė moteris.
Pagalbos ieškojo internete
Žinoma, skausmai nepraėjo. Tad R. Ložienė su ašaromis akyse internete pradėjo ieškoti informacijos, kas jai galėtų padėti.
Jai į akis krito šveicarų mokslininkės Benitos Cantieni metodikos „Cantienica“ fragmentai. Pamažu, taip, kaip jai išėjo, ji pabandė atlikti keletą nurodytų pratimų ir pati nustebo, kad jie suveikė.
„Dariau pratimus ir supratau, kad pasimankštinus kūno valdymas tuo nesibaigia. Išmokau tūptis, klauptis, lenktis, keltis, stotis, klūpėti, gulėti, sėdėti teisingai ir pamažu skausmai ėmė trauktis. Aš pradėjau sveikti“, - prisiminimais dalijosi instruktorė.
Pradininkė Lietuvoje
Ji netgi paskambino į Šveicarijoje esantį „Cantienica“ centrą padėkoti bei paklausti, ar tikrai jai galėjo padėti šis metodas, ir sulaukė pasiūlymo atvažiuoti pati pastudijuoti šią metodiką. Tris vaikus auginančiai moteriai iš pradžių tai skambėjo lyg utopija, bet ji ryžosi šiam gyvenimo iššūkiui ir puikiai jį įveikė.
Instruktorė prisimena, kad mokslai buvo labai sunkūs, ne visiems pavyko išlaikyti egzaminus, bet Renatai pavyko įveikti visus sunkumus ir jau 10 metų ji gali vadintis sertifikuota „Cantienica“ instruktore. Beje, Lietuvoje ji buvo pirmoji, pradėjusi taikyti šį metodą.
2019 m. Zuriche ji pas pačią mokslininkę Benitą Cantieni apgynė kvalifikaciją ir įgijo „Cantienica“ II SILBER lygį. O 2021 m. dar baigė ir psichosomatikos studijas, tad yra psichosomatologė praktikė.
Į kitus sportus visiškai nepanašu
Instruktorė paaiškino, kad „Cantienica“ metodas visiškai nepanašus į kitas mankštas ar sportines treniruotes, per kurias mes dažniausiai mankštiname raumenis.
„Cantienica“ metodas orientuotas į žmogaus kaulus. Raumenų mes netampome, kaip tik stengiamės, kad jie būtų atsipalaidavę. Tiesiog stengiamės atstatyti prigimtinę gamtos duotą natūralią kūno laikyseną kaip vaikystėje. „Cantienica“ - tai kaulų struktūros sustatymas į teisingą ašį. Palikite raumenis ramybėje, susikoncentruokite į kaulus", - paaiškino instruktorė.
Pasak jos, tiesiog reikia išmokti taisyklingai sustatyti dubens kaulus, žinoti, kaip teisingai remtis kulnais, o stuburo slanksteliai turi „kabėti“ vienas virš kito.
„Dirbame Tansegrity (sverto veikimo) principu, kurį išrado vienas tiltų konstruktorius. Kai teisingai sustatome savo kaulų struktūrą, veikimo principas vyksta iš dubens dugno giliųjų raumenų. Kulnys ir sėdinkauliai veikia kaip atskaitos taškas“, - aiškino instruktorė.
Pasak jos, tie, kurie įvaldo šią metodiką (o tai gali užtrukti pusmetį ir ilgiau), nesunkiai pritaiko ją ir kasdienybėje. Išsivysto natūralus grandininės reakcijos veikimo principas - refleksas ir žmogui kasdien nebereikia galvoti apie taisyklingą laikyseną, tai vyksta tarsi savaime.
„Tai tas pats, kas ir dviračiu važiuoti - kartą išmokęs jau nepamirši. Aš gatvėje ar parduotuvėje nesunkiai atskiriu, kuris žmogus yra įvaldęs „Cantienica“ metodą - jis iš išorės atrodo atsipalaidavęs, o viduje - pasitempęs“, - paaiškino R. Ložienė.
Ne vėlu pradėti ir 90-ies
Pagalbos į ją kreipiasi įvairaus amžiaus žmonės. Atstatyti savo laikyseną išmoksta ir per 90 metų perkopę senoliai.
„Vyriausiai mano klientei - 93 metai. Vienas per 80 metų perkopęs vyras džiaugėsi, kad įvaldęs “Cantienica„ jis nusimetė nuo pečių kokius 20 metų, bet ištiko kita bėda - nebesuranda savo amžiaus moterų, kurios jaustųsi irgi panašiai“, - linksmai pasakojo instruktorė.
Kol esame jauni, paprastai mes labai gerai jaučiamės ir galvojame, kad taip bus visada. Dažnai kūną apleidžiame, o po kurio laiko prasideda bėdos.
Visgi ji sakė patartų susirūpinti savo laikysena kur kas anksčiau. Esą jei to išmoktume dar paauglystėje, susiformavę refleksai liktų visam gyvenimui.
"Bet kol esame jauni, paprastai mes labai gerai jaučiamės ir galvojame, kad taip bus visada. Dažnai kūną apleidžiame, o po kurio laiko prasideda bėdos.
Pastebiu dar vieną liūdną tendenciją, kad net mokyklinukų dubens kaulai yra sustingę, daugelio laikysena netaisyklinga. Ką ir kalbėti, kai ne visi kūno kultūros mokytojai žino, kaip reikėtų teisingai pasilenkti. Beje, mokymuose sulaukiu ir nemažai kineziterapeutų", - kalbėjo R. Ložienė.
Pakanka žvilgterėti į kiekvieno žmogaus batus ir pastebėsime, kad kurioje nors vietoje jie yra numinti - o tai jau pirmas signalas, kad mūsų laikysena nėra teisinga.
Ji sakė pastebinti, kad laikysenos problemų turime daugelis. Esą pakanka žvilgterėti į kiekvieno žmogaus batus ir pastebėsime, kad kurioje nors vietoje jie yra numinti - o tai jau pirmas signalas, kad mūsų laikysena nėra teisinga.
„Šio metodo dėka atėjo suvokimas, kad sveikata yra mūsų pačių rankose. Tad jau daugelį metų vedu pamokas visoje Lietuvoje. Esu be galo laiminga, galėdama matyti, kaip keičiasi žmonių gyvenimai“, - džiaugėsi instruktorė.
Bendradarbiauja su medikais
Ji sakė galinti papasakoti ne vieną istoriją, kaip pagelbėjo žmonėms išvengti operacijų.
"Kartą sulaukiau skambučio sekmadienį iš žmogaus, kuris kitą dieną ruošėsi stuburo operacijai. Bet sakė taip jos bijantis, kad radęs mano telefono numerį ryžosi paskambinti. Pasikviečiau jį atvykti.
Nors jam ir labai skaudėjo, padirbome keletą valandų ir jis suvokė, kad išsikapstys ir be operacijos. Tokių pavyzdžių buvo ne vienas.
Dar labai įstrigo viena istorija, kai į mane kreipėsi vaikų negalinti susilaukti pora. Abu atsakingai treniravo dubens dugną, stuburą ir po kurio laiko mane pasiekė žinia, kad jiedu laukiasi. Tokiomis akimirkomis norisi verkti iš džiaugsmo", - prisiminė instruktorė.
Ji neslėpė, kad ne visi medikai palankiai priima „Cantienica“ metodiką, tačiau esą yra kur kas daugiau tokių, kurie mielai bendradarbiauja.
„Kai aš vedu mokymus įvairiuose Lietuvos miestuose, juose neretai dalyvauja ir įvairių sveikatos problemų turintys medikai. Man visada būna malonu, kai jie paskui rekomenduoja mane ir savo pacientams.
Pavyzdžiui, neseniai ginekologė iš Utenos atsiuntė pas mane pacientę, kad padėčiau jai susitvarkyti su šlapimo nelaikymo problemomis.
Kaune dirbanti kardiologė rekomenduoja kreiptis į mane insultą patyrusiems pacientams. Vienas chirurgas iš Klaipėdos taip pat dažnai atsiunčia pas mane pacientus, kenčiančius dėl stuburo išvaržų“, - pasakojo R. Ložienė.
Kūnas pasikeičia
Ji prisiminė vieną istoriją, kaip viena moteris pasisiuvo pas siuvėją naują kostiumėlį, bet prasidėjo pandemija ir nebuvo progos jo užsivilkti. Kadangi pandemijos metu turėjo daug laisvo laiko, per nuotolį nusprendė mokytis „Cantienica“ metodikos.
„Kai po kelerių metų baigėsi visi suvaržymai, ji pagaliau išsitraukė savo naująjį kostiumėlį ir negalėjo patikėti, kad jis jai visai nebetinka - pasirodo, ji prieš keletą metų buvo su kupra, o dabar išsitiesė, bet pagal senąjį kūną pasiūtas švarkas taip ir liko “kuprotas", - įdomią istoriją, patvirtinančią, kad kiekvienas galime padėti savo kūnui, prisiminė R. Ložienė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą