Nuo melancholijos iki distimijos: emocinių debesų žemėlapis

Svarbi pastaba: nors rašinio pradžioje pavartotas žodis „sutrikimas“, derėtų jį pamiršti. Nes depresija yra viena rimčiausių ligų. Todėl turite remtis ne perskaitytais rašiniais (!), o tik specialistų rekomendacijomis. 

Po šitokio sakinio turėčiau sustoti. Bet toliau šnekėti verčia aplinkybė, kurią ir jūs puikiai žinote. Dažnai artimoje aplinkoje girdime: „Man – depresija“. Dar dažniau garsiai nesiskundžiama, bet sau inkriminuojama depresinė būsena. Ir tuomet kaltais tampa ne aplinka, ne charakteris ar visuotinis erzelis, o liga. Tad išsiaiškinkim: yra ji ar jos nėra?

Sąlygos: apie depresiją sau galite užsiminti tuomet, kai bloga nuotaika, nepaaiškinami liūdesiai, kaltės jausmas, nuolatinis nuovargis ir skausmai be priežasties kankina keletą savaičių (arba ilgiau). Dar svarbu: depresija gali rastis ir be konkretaus įvykio – iš virtuvės į miegamąjį bindzinėjant, ir tuomet (labai dažnai) tampa aišku (???), kad gyvenimas neturi prasmės. Senesniais laikais – nuo jau minėto Hipokrato pradedant – melancholijai (dabartinei depresijai) buvo „pripaišomi“ ir tokie požymiai: rytiniai blogos nuotaikos simptomai, keistas liūdesys, introspekcijos praradimas. (Introspekcija – gebėjimas analizuoti savo vidinį pasaulį.) Ar reikia apie tai bent paviršutiniškai žinoti, ir ką toks žinojimas pakeisti gali? Kaip visuomet tokiais atvejais – atsisukame į statistiką.

Depresinius sutrikimus, anot sveikatos specialistų, nuolat jaučia apie 5,7 procento gyventojų (apie 340 mln. pasaulio žmonių). Lietuvoje sergančiųjų – 5,4 procento. Sąlyginai, nedaug. Tačiau kitas tyrimas rodo, kad kaimiškose Lietuvos vietovėse net 44 procentai respondentų turi polinkį į depresyvumą. (Kai dar ne liga, tačiau iki susirgimo – vienas žingsnis.). Na, ir paskutinis skaičiukas: Oksfordo universiteto tyrimai rodo, kad depresija ir įvairios jos formos gyvenimą sutrumpina 10-15 metų.

Svarbiausias klausimas: o gal nereikia visokiausių studijų ir nelabai patikimų straipsnių? Gal, siekiant iš depresijos (ar įsivaizduojamos depresijos) išsilaisvinti, pakaktų... gero poilsio? Nebesivartysite ryto lovoje ir žvaliai atsikėlę pulsite į sporto salę? Nepavyks! Nes jei depresija yra tikra – nei keltis, nei sportuoti nesinorės. Ir gali atsiverti slaptoji forma, apie kurią ligos nepatyrusieji sako: „Depresija – tai tinginystė“. Grubi klaida! Nes tinginystė yra pasirinkimas, o depresija – liga. Žmogus negali įveikti depresijos net ir norėdamas. Nes trūksta energijos. Pailsėjus ar nuotaikai pasikeitus, tinginystė prapuola. O depresija lieka. Ką daryti?

Atsakymas į pastarąjį klausimą nėra paprastas. Nes pirmiausia turite žinoti, kuri gi iš daugybės depresijos rūšių jus užkliudė-palietė. Pagrindines pavardysiu.

Dažniausiai mus pagaunanti yra sezoninė depresija. (Ištinkanti ne tik dėl darganos, bet ir dėl... beviltiško laikrodžių rodyklių sukinėjimo pirmyn-atgal.) Priežastys – saulės šviesos ar vitamino D trūkumas, melatonino disbalansas. Vaistus šiuo atveju pakeisti gali kasdienis buvimas lauke, fizinė veikla, taip pat itin retai mūsuose naudojama šviesos terapija.

Pogimdyvinė depresija. Tema jautri ir reikalaujanti atskiro aptarimo. Tik priminsiu, ką pamiršome: retsykiais ji ištinka ir tėčius bei partnerius.

Užmaskuotoji depresija. Pavojinga ir sunkai išaiškinama: mat skauda nugarą (arba širdį, arba skrandį) ir tuomet kreipiamasi į tam tikros srities specialistus, kurie... pokyčių neranda. O ieškant pokyčių reikėtų kreiptis į visai kitus – psichinės sveikatos – specialistus!

Nesunkiai „persergama“ yra atipinė depresija. Ji dažnai pasireiškia ypatingu aktyvumu ir netikėtais poelgiais, pykčio priepuoliais. Bet „išbristi“ iš jos lengviausia: toks  pilietis atgal grįžta, vos išgirdęs kokią nors gerą naujieną. (Sudarykite jam sąlygas tokią naujieną išgirsti!)

Ir populiariausioji. Senatvinė depresija. Dėl kasdien trūkinėjančių socialinių ryšių dingsta susidomėjimas bet kuria veikla, bet kuriais įvykiais. Jaučiami neigiami energijos, apetito ir miego pokyčiai. Sulėtėja mąstymas. Padidėja užmaršumas. Atsiranda beprasmybės jausmas.

Mokslo knygos rašo, kad senatvinė depresija ištinka vyresnius nei 60 metų amžiaus žmones. Tačiau šiandienė praktika tai neigia: paieškoję, rasite ir „nusenusių“ 50-mečių, ir gausybę žvaliųjų, jau per 80-mečio slenkstį peržengusiųjų.

Dar keletas įdomių skaičiukų. Nors rašinio pradžioje nurodžiau, kiek apytiksliai žmonių Lietuvoje serga depresija (5,4 proc.), tačiau gerokai skiriasi pacientų – vyrų ir moterų – skaičiai. Vyrų, ištiktų šios bėdos, yra dukart mažiau nei moterų. Nes vyrai nesikreipia (vietoje daktaro dažnas renkasi alkoholį) ir... jiems esą gėda tokią ligą pripažinti. Tai yra blogai!

Bet jei iš čia pateiktų penkių klausimų teigiamai atsakysite į 3-4, jau reikėtų susirūpinti. Štai tie klausimai.

Ar pagalvojate, kad gyvenimas neturi prasmės? Ar sunku susikaupti net elementarioms užduotims? Ar tikrai niekas jau nedžiugina? Ar turite miego problemų? Ar nesijaučiate kaltas be aiškios priežasties?

Bet gali būti ir vos pastebimų pokyčių. (Kai nuolat grįžtate patikrinti, ar užrakinote duris.) Arba nevalingai atliekami beprasmiai veiksmai. (Be reikalo liečiate plaukus, nosį, ausis.) Kaip keista bebūtų, besiartinančios depresijos pranašai yra net nuolatinis čepsėjimas, nagų graužimas ir parazitinių žodelių („ane?“. „taip sakant“, „supranti?“) vartojimas...