Psichologė apie emocinės būsenos svarbą onkologiniams ligoniams: sveikimas prasideda nuo tikėjimo

Pasak psichologės Rositos Pipirienės, kai žmogus serga rimta onkologine liga, neįmanoma iššaukti vien teigiamų emocijų, mat tai būtų neadekvatu. Tačiau tikėjimo nuostata yra kur kas giliau už emocijas – vieni optimistines nuostatas turi iš prigimties, tad netikėtai užklupus ligai, jos išlieka tvirtos, nepaisant visų neigiamų emocijų.

„Pirma reakcija, išgirdus vėžio diagnozę, būna šokas arba neigimas, gynyba, pyktis – visa tai normalu. Nuostata, apie kurią kalbu, išryškėja kiek vėliau. Yra žmonės, kurie pakrypsta nihilistine kryptimi – tampa pasyvūs, depresyvūs, net laidoja save gyvus. Tai vadinama nevilties nuostata. Ir kitoje pusėje turime optimistinį tikėjimo požiūrį. Tai nėra maniakinė psichozė, kai ketvirtos stadijos vėžiu sergantis žmogus yra išsišiepęs iki ausų. Tokie žmonės vis tiek jaučia ir kančią, ir pyktį, kitas sunkias emocijas, tačiau giliai viduje jie tiki ir yra viltingi, kad net jeigu ir liga neišgydoma, aš vis tiek turiu gyvenimą ir galiu jį išnaudoti taip, kaip man dabar labiausiai patiktų. Net jeigu kūną skauda, esu kitaip apribotas, bet vis tiek yra kažkas, ką galiu padaryti dėl savęs“, – komentuoja ji.

Neigiamos emocijos – prastesni rezultatai

Psichologė atkreipia dėmesį į tai, kad pacientų, kurie pasiduoda ligai su ja dar net nekovoję, net ir ligos eiga būna sunkesnė, būklė – prastesnė, dažniau pasitaiko remisijų.

„Galimybė pasveikti priklauso netgi nuo to, kaip stipriai žmogus nukrypsta į nihilizmą bei pasidavimą. Tokiu atveju ir gydymas kur kas sudėtingesnis arba jis net ir neįvyksta, mat pacientas jo atsisako“, – sako R. Pipirienė.

Ji priduria, kad optimistinį naratyvą pasirinkę pacientai būna itin užtikrinti, net atrodo užsispyrę.

„Tokiems žmonėms aplinkiniai pavydi ir neretai sako, kad pas tave daugiau užsispyrimo dabar nei tada, kai buvai sveikas. Nes tokie pacientai nusprendžia paimti gyvenimą iki galo. Kartais net sakoma, kad iš ligonių mokosi sveikieji“, – kalba psichologė.

„Pagaminti“ tikėjimo nuostatą – ne taip paprasta, mat čia nėra jokios formulės ar recepto, viskas priklauso nuo paties žmogaus įdirbio.

„Viena pusė tikėjimo gali būti religinė – pacientas priima ligą kaip Dievo duotybę, nekovoja beprasmiškos kovos ir lengviau susitaiko, todėl gali išnaudoti gyvenimą, kuris dar yra. Kai kurie tiki, pavyzdžiui, gėriu, meile, bendražmogiškais teigiamais dalykais. Toks pacientas renkasi gyventi dėl to, kad dar gali kalbėtis su artimaisiais – turi galimybę išreikšti meilę jiems ir gauti ją atgal, gali kurti grožį. Be to, onkologine liga susirgusiems žmonėms patarčiau, jei tai įmanoma, per anksti neišeiti iš mėgstamo darbo. Jei žmogus nustoja daryti tai, ką mėgsta – jis praranda sirgimo metu taip reikalingą tikėjimą“, – pažymi R. Pipirienė.

Tikėjimas paskatina gydytis

Anot psichologės, tikėjimas suteikia noro gyventi ir pasveikti bei imtis veiksmų realybėje šiam tikslui pasiekti. Tai reiškia ir medikų paskirto gydymo priėmimą, ir pastangas valgyti, o jei nėra apetito, vartoti medicininės paskirties gėrimus, taip pat ir buvimą fiziškai aktyviems bei užsiėmimą savo mėgstama veikla – visa tai, kas stiprina organizmą kovos su onkologine liga metu.

„Jei žmogus tiki – jis ims pats save labiau globoti, taip pat leisis būti globojamam kitų. Kai kuriems tai būna itin didelis iššūkis. Reikia leisti kitiems tavimi pasirūpinti – pajusti artimųjų meilę. Pagalbą reikia priimti ir ja džiaugtis, o ne priešintis. Lygiai taip pat ir su pagalba sau. Net ir sunkiai sergantis, skausmus jaučiantis ar sunkiai judantis pacientas gali sau kažką duoti, kas jam tą dieną suteiktų pakylėtumo, padarytų ją gyvesne, padėtų įveikti sunkias būsenas“, – akcentuoja R. Pipirienė.

Tęsdama ji sako, kad vėžinių susirgimų kamuojami pacientai taip pat turėtų domėtis savo gydymu, nes tai suteikia jausmą, kad žmogus yra gyvas, kad jis turi savo požiūrį, dalyvauja savo gydyme ir turi galios. Juolab, kad šiais laikais gydytojai pacientus kviečia bendradarbiauti ir ligonių nelaiko objektais.