Psichologai atkreipia dėmesį, kokie požymiai išduoda, kad atžalų emocinė būklė suprastėjo, ir pasidalija patarimais, kaip moksleiviams padėti susitvarkyti su įtampa, stresu ir nerimu.
Kas kelia nerimą į mokyklą grįžtantiems mokiniams?
Psichologai pastebi, kad artėjant rugsėjo 1-ajai nerimas, stresas, įtampa ypač sustiprėja tiems vaikams, kurie per pastaruosius metus patyrė bendravimo ar mokymosi sunkumų.
Pavyzdžiui, jeigu vaikas neturi draugų arba patyrė patyčias – jis jau iškart net nenori eiti į mokyklą.
Arba jeigu kuris dalykas nesiseka, jam nerimą paaštrina dar ir baimė, kaip į tai reaguos suaugusieji – tėvai, mokytojai.
Psichologinių iššūkių gali būti dar daugiau tiems mokiniams, kurių laukia reikšmingi pokyčiai.
Pavyzdžiui, pirmokai žengia į visiškai naują gyvenimo etapą – keičiasi vieta, mokymosi aplinka, draugai ir t.t.
Penktokams atsiranda savi iššūkiai – vietoj vieno mokytojo dabar jų bus daugiau, keisis auklėtojas ir mokymosi struktūra.
Paaugliams nerimą ima kelti ne tik patys mokslai, bet ir mintys – kaip juos priims kiti. Taip pat daug paauglių pabrėžia, kad stresą kelia ir pasikeitęs mokslo krūvis.
Tai gali ypač paveikti jautresnius vaikus ar tuos, kurie lėčiau įsisavina informaciją, kurie patys iš savęs daug reikalauja arba kuriems ir suaugusieji daro didelį spaudimą.
Į kokius simptomus atkreipti dėmesį?
Apie vaiko patiriamą nerimą, stresą signalizuoja ne tik jo elgesys, bet jam gali pasireikšti net ir fiziniai negalavimai.
Pavyzdžiui, pradinukams atsiranda rytiniai pilvo skausmai.
Jie skundžiasi, kad yra negera, sunku atsikelti, nubusti, rytais būna daugiau verkšlenimo, nusiskundimų, kad neišsimiegojo.
Jautresniems vaikams tai gali prasidėti ir likus savaitei iki mokyklos, nes jie jau pradeda nerimauti.
Šiuos požymius tėvams gali būti sunku atpažinti, nes galvojama, kad vaikas tiesiog kažko netinkamo užvalgė, apsinuodijo maistu.
Bet reikia atkreipti dėmesį į tokius negalavimus, ypač – jeigu anksčiau to nebūdavo. Jie gali reikšti, kad vaikas itin stresuoja dėl naujo artėjančio etapo.
Vyresniems vaikams didelė įtampa, nerimas gali sukelti galvos skausmą ar svaigimą, nuotaikų kaitą, miego problemas.
Pavyzdžiui, vakarais jiems sunku užmigti, o naktį dažnai prabunda.
Pasak psichologų, jeigu tai tęsiasi tris-keturias savaites, galima įžvelgti, kad vaikui jau gali reikėti pagalbos.
Psichologinius iššūkius gali atskleisti ir elgesys mokykloje: vaikui sunku susikaupti, jo dėmesio koncentracija suprastėja, puolama į charakterio kraštutinumus – jis būna arba labai aktyvus, arba atvirkščiai – tampa užsisklendęs, laikosi nuošaly.
Ką verta padaryti dar prieš rugsėjo 1-ąją?
Psichologų teigimu, daug įtakos vaikų emocinei būklei daro įdirbis.
Jeigu jau nuo 4 metukų skatinamas vaiko savarankiškumas, iniciatyvumas, vengiama didelės kritikos, tad ir ūgtelėjus nauja aplinka nesukels jam tiek daug streso, jis nebijos paklausti, ko nežino, nebijos užkalbinti kitų vaikų.
Bet net jeigu vaiko pasitikėjimui savimi nebuvo skiriama pakankamai dėmesio, ir tolimesnis tėvų elgesys situaciją gali pagerinti.
Psichologų teigimu, su vaikais reikia tiesiog kalbėtis paprastai.
Jeigu vaikas klausia apie mokyklą, tai reikia labai žmogiškai, aiškiai atsakyti – pavyzdžiui, kad tai vieta, kur vaikai kartu su juo susirenka mokytis.
Pasakyti, kad nieko tokio, jeigu dabar kažko nemoki – ten tu viską po truputį išmoksi, ir aš tau visada padėsiu.
Atžaloms susitvarkyti su pokyčiais gali padėti ir įprasta namų rutina.
Psichologai pataria, kad ypač mažesnius vaikus – pirmokus, antrokus – į naują dienotvarkę reikėtų pradėti įvedinėti anksčiau, kad vienu metu jų neužgriūtų visi pokyčiai.
Pavyzdžiui, likus savaitei iki mokyklos juos jau kelti anksčiau.
Tėvų uždavinys yra vaikui padėti sukurti ir saugumo jausmą – galima su vaiku pasirepetuoti kelią į mokyklą, paaiškinti, kas ir kaip jį palydės, kas pasiims po pamokų.
Jeigu keičiasi mokykla ar vaikui kyla daug klausimų, galima su juo kartu nueiti ir į ją pačią apsižiūrėti.
Aiškumas sumažins stresą vaikui.
Galiausiai, psichologai pabrėžia – svarbiausia yra klausyti paties vaiko, nes kiekvienas yra unikalus.
Vaikai moka užduoti jiems rūpimus klausimus, ir tėvams svarbu sąžiningai į juos atsakyti, kartu aptarti atsakymus.
Tėvams reikia būti šalia, patarti, bet nereikia visko daryti už vaiką – svarbiausia yra juos drąsinti.
Visų probleminių situacijų numatyti negalit, tad reikia, kad ir pats vaikas žinotų, kur jis galėtų savarankiškai ieškoti pagalbos.
Pavyzdžiui, galima pasakyti, kad mokykloje visada yra valytoja, kurios galima paprašyti padėti surasti kabinetą.
Svarbu neužgniaužti vaiko iniciatyvumo, bet kartu ir dalyvauti jo gyvenime – jei jis jus turįs užnugarį, tuomet jausis tvirčiau, mažės ir jo nerimas ar stresas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą