O netinkamo auklėjimo metodo rizika gali būti didelė.
Nerimas yra vienas iš dviejų labiausiai paplitusių psichikos sveikatos sutrikimų tarp 3-17 metų amžiaus vaikų - juo serga maždaug 1 iš 11 vaikų.
Prieš pandemiją visoje šalyje atliktos apklausos rodė, kad nerimo sutrikimų paplitimas tarp JAV vaikų jau buvo gerokai išaugęs.
Ir nenuostabu, kad nuo pandemijos pradžios nerimo lygis tarp vaikų visame pasaulyje padvigubėjo.
Socialinė izoliacija, prasmingų ryšių trūkumas, naudojimasis socialine žiniasklaida ir naujienų poveikis yra vieni iš daugelio galimų kaltininkų to, kas jau ir taip buvo didėjanti problema.
Vienas iš esminių klausimų, dažnai iškylančių naujienose ir diskusijose apie tėvystę, - ar reikia (ir kiek) atsižvelgti į vaiko nerimą.
Kas yra prisitaikymas?
Prisitaikymas - tai bet koks veiksmas, kurį tėvai atlieka arba sąmoningai neatlieka, siekdami sumažinti vaiko nerimą ar stresą.
Turimi duomenys rodo, kad dauguma nerimo sutrikimų turinčių jaunuolių tėvų (t. y. 97 proc. motinų ir 88 proc. tėvų) nurodo, kad jie prisitaiko, o dauguma tėvų nurodo, kad prisitaiko bent kartą per dieną.
Pavyzdžiui, tėvai gali leisti vaikui pasirinkti, ar jam užsiimti veikla ar sportu už namų ribų, ar ne.
Jie gali kalbėti už savo vaikus viešumoje, kai vaikas bijo kalbėti pats, arba vengti lankytojų, nes dėl to vaikas jaučiasi nepatogiai.
Jie gali pernelyg raminti savo vaiką arba atsakinėti į pasikartojančius klausimus apie baimę.
Kai vaikas nusivilia, jie gali bandyti pašalinti streso šaltinį arba pateikti norimą daiktą ar veiklą, kad prislopintų jausmus.
Prisitaikančiose šeimose dažnai koreguojama rutina, kad būtų išvengta nerimo.
Šeimos teritorija tampa mažesnė, nes tėvai tiekia tik tam tikrą vaikui priimtiną maistą, eina tik į tam tikras vietas, kuriose vaikas jaučiasi patogiai, arba pritaiko savo darbą ir kitas pareigas, kad patenkintų vaiko poreikius ir reikalavimus.
Fobijomis sergantiems vaikams tėvai gali įvairiais būdais sudaryti sąlygas vengti baimės arba dalyvauti ją sukeliant.
Vaikui gali būti leista likti namie iš mokyklos, kai numatomos gaisrinės pratybos ar kitas triukšmingas renginys, vengti parkų, kuriuose dažnai būna šunų, vengti krūmų, kuriuose galima susidurti su bitėmis, arba lipti laiptais, o ne liftu.
Obsesinio-kompulsinio sutrikimo (OKS) atveju tėvai taip pat gali įsitraukti į ritualus. Pavyzdžiui, jie gali pirkti papildomą rankų muilą arba kasdien skalbti vaiko skalbinius. Jie gali įsitraukti į miego ritualus konkrečia seka, kurios reikalauja vaikas.
Esant atsiskyrimo nerimui, tėvai gali gulėti lovoje, kol vaikas užmigs, arba palydėti jį į kurią nors namų dalį, nes nenori likti vieni.
Vaikams, besipriešinantiems mokyklos lankymui, tėvai gali leisti likti namuose dėl nedidelių nusiskundimų, pavyzdžiui, galvos skausmo ar nuovargio.
Ieškokite konsultacijų, kaip įveikti nerimą
Iš tiesų, prisitaikymas yra labai suprantamas ir paprastai geranoriškas elgesys, kuris gali atsirasti dėl įvairių priežasčių.
Tėvams būdinga apsaugoti savo vaikus nuo žalos ar pavojaus. Ši apsauga yra sveika ir normali tėvų auklėjimo dalis, kai kyla realus pavojus.
Be to, tėvai patiria stresą stebėdami, kaip jų vaikas išgyvena neigiamas emocines būsenas, o prisitaikymas gali suteikti tiesioginį palengvėjimą ir tėvams, ir vaikui.
Tėvai taip pat gali prisitaikyti dėl savo asmeninės istorijos ir įsitikinimų sistemos. Kai kurie iš jų vaikystėje patyrė griežtą drausmę, todėl gali bijoti arba nepatogiai jaustis patys taikydami elgesio valdymo strategijas.
Jie gali klaidingai tapatinti drausmę su prievarta.
Be to, tėvai gali laikytis požiūrio, kad jie visada turi stengtis, jog jų vaikai būtų laimingi ir jaustųsi patogiai.
Savo vaidmenį jie gali suvokti kaip atsakomybę už neigiamų emocijų gesinimą. Kai kurie gali būti įsitikinę, kad nerimas kenkia jų vaikui.
Nerimas
Dar vienas iššūkis - nerimo kamuojami vaikai, laukdami baimę keliančios situacijos arba bandydami iš jos išsivaduoti, kartais gali ssulaukti pykčio priepuolių ir net agresyvaus elgesio.
Tėvai gali jausti ir kaltę, ir nerimą stebėdami, kaip jų vaikas verkia, ypač kai jie nustato ribą arba sako vaikui "ne".
Norint nesitaikstyti, reikia daug pastangų. Dėl streso namuose ir daugybės reikalavimų tenkinimo gali būti lengva iškeisti ilgalaikę naudą į ramybę ir palengvėjimą šią akimirką.
Suprantama, kad daugelis tėvų teigia, jog dėl pagrindinių poreikių - laiku nuvykti į mokyklą ir padėti vakarienę ant stalo - nepaprastai sunku išlikti tvirtiems ir nenusileisti vaikų reikalavimams.
Ką rodo tyrimai?
Tyrimai rodo, kad šeimos prisitaikymas skatina didesnę priklausomybę nuo tėvų ir silpniau ugdo savarankiškus įveikos įgūdžius.
Be to, tai gali neleisti vaikams įgyti įžvalgos ir sveiko sudėtingų situacijų suvokimo, nes patvirtindami vengimo poreikį tėvai siunčia žinią, kad situacija yra per sunki, per daug pavojinga arba kad vaikas nesugeba susitvarkyti vienas pats.
Kaip pažymi daktaras Reidas Vilsonas ir Lynn Lyons, LICSW, knygos "Nerimastingi vaikai, nerimastingi tėvai" autoriai, "daugybė vaikų ir suaugusiųjų išsigąsta jausdami baimę ir stengiasi daugiau šio jausmo išvengti ateityje.
Tai reakcija, kurią turime pakeisti. Priešingu atveju toliau stiprinsime neigiamą modelį: nerimas sukelia dar didesnį nerimą, o tada - vengimą."
Nors tai yra pateisinama strategija, kai bandoma susidoroti su sudėtingu vaiko elgesiu, tėvai turėtų apsvarstyti sąnaudų ir naudos analizę.
Tai reiškia, kad svarbu prisiminti, jog ilgalaikis vaiko pasitikėjimas savimi ir įveikimo įgūdžiai gali būti iškeisti į trumpalaikį komfortą ir ramybę.
Ilgalaikis vengimas gali priversti jus ir jūsų nerimastingą vaiką įstrigti varginančiame rate, kuriame baimė įgauna galią ir kontroliuoja jūsų vaiką, šeimą ir namus.
Taigi vietoj to... pagalvokite apie tai, kaip pasijusti nepatogiai, ir leiskite tai kartais padaryti ir savo vaikui.
Patirti emociją yra vienintelis būdas ją išgyventi.
Parengta pagal psychologytoday.com
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą