Man irgi dažnokai tenka patekti į Klaipėdos ligonines dėl to,kad sergu epilepsija.Tikrai,personalas nepaprastai apkrautas.Aš asmeniškai galiu tik stebėtis,kaip darniai dirbama.Kol esu be sąmonės nežinau,kaip elgiamasi su manim,nežinau,kiek laiko praėjo,nežinau,kaip ir kur atsidūriau.Bet kai pradedu susivokti,negaliu niekada jokių priekaištų surasti-viskas vyksta greit,tiriama tuojau,nuodugniai,visapusiškai.Galiu tik dėkoti.
Tačiau to,deja,jokiu būdu negaliu pasakyti apie Tėvynę valdančius žmogėnus,kuriems tikrai eiliniai žmonės nerūpi.Kadangi esu nejauna,jau daugiau 30m sergu epilepsija,senai turiu 75proc.neįgalumą,o sveikata tik blogėja,nebegaliu naudotis vonia,nes jau keliskart netekus joje sąmonės,stipriai susitrenkiau galvą,susižeidžiau koją.Kreipiausi į soc.pagalbos skyrių,kad padėtų įsirengti dušo kabiną,paaiškinau kodėl.Manęs paklausė ar aš vaikštau?Aš paaiškinau situaciją,tai pasakė,kad man pritaikyti būsto nepriklauso pagal įstatymą.Kai pasakiau,kad aš jau keliskart praradusi sąmonę stipriai susimušiau,grubiai atsakė,kad tokio amžiaus negi neturiu artimųjų?O jei neturiu?Eik į globos namus?Gudresnio patarimo ir Hitleris nesugalvotų.Tiesa,Paskambinus į Vilnių, Neįgaliųjų draugiją pažadėjo pasidomėti,išklausė ir apie rezultatus gana greit paskambino.Prezidentas kaktą prasiskėlė,ranką nusibrozdino-tragedija.O kad aš(ir gal šimtai mano likimo )juodais paakiais ar šonais, sulūžusiais kaulais mėnesiais su gipsu vaikštom-tai niekis,nudvėsim-visiem geriau bus