Pedagogė Justina Žemgulienė, Vydmantų gimnazijos technologijų mokytoja, save pristato kaip kūrėją, kuriai rūpi vaikų emocijos. Justina kartu su vyru yra surengusi ne vieną vaikų emocinio ugdymo stovyklą tiek Kretingos krašto, tiek Klaipėdos vaikams. Temos, kaip suprasti save, kaip atpažinti savo emocijas, kaip neprisiimti svetimų emocijų, pedagogei, dirbančiai su vaikais, labai aktualios.
„Esu žmona, dviejų nuostabių vaikų mama ir kūrėja“, – šypsojosi Justina, pristatydama naujausią savo kūrinį – Boomogi emocijų monstrą, kuris per įvairius simbolius padeda geriau pažinti save ir ugdytis emocinį intelektą. „Kadangi vaikams reikia pagalbininko jų emocijoms nuraminti, dauguma vaikų turi kažkokį tikrą ar įsivaizduojamą draugą.
Dažniausiai tai būna koks meškiukas, tigriukas ar panašiai. Ilgai ieškojau vaikui priimtinų būdų, kaip jam išlieti pyktį, susikaupusį negatyvą, destrukciją ar liūdesį, kad nesužalotų savęs ar kito, kad nelaužytų daiktų, nepyktų ant aplinkos ar šalia esančio žmogaus,“ – pasakojo Justina, pridurdama, kad labai dažnai pyktis išliejamas kažką niokojant, laužant, todėl jai ir kilo mintis: tai, kas pykstant sulaužoma, pykčiui atslūgus, vėl gali būti surenkama, nepatiriant nuostolių.
Tad emocijų monstras sukurtas taip, kad jį išbarsčius vėl galima susirinkti taip, kaip norisi. „Kai aš pykstu, kai visos emocijos ima viršų – aš tą žaislą išdraskau, išmėtau, bet paskui vėl jį susirenku iš naujo. Šio monstro idėja sustiprėjo stovyklose, kuriose dominavo mintis kiekvienam vaikui turėti savo paguodos objektą, bet vyresniame amžiuje, tarkime 10–13 metų paaugliui jau nelabai norisi turėti kažkokį žaislinį meškiuką ar šuniuką – taip ėmė vystytis emocinio monstro idėja“, – kalbėjo pašnekovė.
Šiuo metu Justina yra sukūrusi 4 skirtingų formų ir spalvų monstrų kūnus, iš kurių vaikas sau gali išsirinkti labiausiai patinkantį. Kiekviena forma ir spalva turi savo reikšmę, taip pat prie kūno yra pridedamos įvairios pagalbinės detalės – rankos, kojos, ragai, ausys, sparnai, uodegos. Prie keturių skirtingų kūnų yra sukurtos 45 papildomos dalys ir 10 mimikos detalių, kurios, priklausomai nuo vaiko emocijos, gali keistis.
Pasak Justinos, dėliodamas emocijų monstrą vaikas parodo, kaip jis jaučiasi. Tarkime, vaikas uždėjo tik rankas, o kojų – ne, tad galima daryti prielaidą, kad vaikas neranda išeities, niekur negali pabėgti iš situacijos, neturi pagrindo po kojomis ir panašiai.
Uždėjus pačias ilgiausias rankas, galime įtarti, kad vaikui norisi kažką apsikabinti, o pamačius pritvirtintus kelis ragus – kad įsijungusi stipri gynybinė funkcija. Ausys pasakoja apie informaciją, jos girdėjimą, priėmimą arba nepriėmimą, sparnai simbolizuoja laisvę, o uodega kalba apie balansą. Šios detalės yra pagamintos iš skirtingų audinių tekstūrų – odos, gobeleno, įvairaus kailinio pluošto ir t.t.
Justina akcentavo, kad tai padaryta ne atsitiktinai, o dėl sensorinių dalykų, nes vaikams patinka lytėti. Taip pat labai svarbus akcentas – detalių tvirtinimas magnetais, kurie, skirtingai negu avalynės pramonėje naudojami sukimbantys lipdukai, nesukelia ausiai nemalonaus garso.
Boomogi monstrai skirti tyrinėti, atpažinti įvairias emocijas ir atsipalaiduoti. Dažnai vaikas, ypač atvestas į psichikos sveikatos centrą, įsitempia, susigūžia savyje, todėl tokio specialisto kabinete esantis žaislas leidžia jam atsipalaiduoti ir pajusti užnugaryje esantį draugą, o medikas tuo metu gali stebėti, kaip vaikas elgiasi, ką daro, kokias detales naudoja, ir jam, dar net nepakalbinus vaiko, tampa aiškesnė tuometinė jo savijauta ir emocija.
Vaikas, pasak Justinos, kitaip negu suaugęs žmogus, neklaus, jam galima naudoti šią ar kitą detalę – vaikas tampa kūrėju ir kuria be taisyklių, taip išlikdamas tikru savimi.
Paklausta, kokio amžiaus vaikams šie monstrai tinka, pašnekovė, vedanti įvairias edukacijas ir emocijų stovyklas, sakė, kad jie skirti vaikams iki maždaug 13–14 metų, bet į kūrybinį procesą gana noriai įsitraukia ir suaugę žmonės: „Man labai patinka stebėti, kaip subrendę žmonės pasiima detales į rankas, pradeda dėlioti bet kaip ir staiga ima juoktis, lyg maži vaikai.
Tada visi aplinkui irgi pradeda kvatoti. Tai puikus atsipalaidavimo būdas, po darbų ar kažkokių sudėtingų situacijų, kai sugebame paleisti savo vidinį vaiką, atsikratyti įtampų, kontrolės ir atsipalaiduoti.“
Boomogi monstrai – nuo pradžios iki pabaigos yra Justinos kūrinys, kurį ji pati sugalvojo, modeliavo ir siuvo. Pirminė tokio monstro idėja atėjo iš Justinos vaikystės, kurioje, būdama vaikas, ji jautėsi užspaudusi savo emocijas, vieniša ir nelabai suprasta suaugusiųjų. Būtent vaikystėje jai trūko kažkokio žaislinio draugo, kuris atspindėtų jos emocijas, kartu džiaugtųsi ar liūdėtų.
Justinai užaugus, susilaukus savo vaikų, tapus pedagoge ir dirbant su vaikais ši idėja atgijo ir, įgavusi naujų spalvų, virto kūnu. Iki kol pirmoji monstrų ketveriukė išvydo dienos šviesą, prabėgo treji kūrybinių paieškų metai. Viena sudėtingiausių šio proceso dalių buvo įmontuoti magnetus, kadangi jiems reikia papildomo tvirtinimo. Ilgai galvojus, kaip pavadinti šį kūrinį, gimė idėja monstro gąsdinimo žodelytį Boo sujungti su anglišku žodžiu Emotion, taip atsirado Boomogi.
Kūrėja atviravo, kad tai daugialypis kūrinys, savyje talpinantis skirtingų spalvų, audinių, formų, kūrybinių išraiškų ir saviraiškos gamą. Pasak pedagogės, jei ši edukacinė praktika būtų šūkis, jis skambėtų taip: „Susikurk savo monstrą, ir aš papasakosiu apie tave.“ Justinos kurti monstrai – tai būdas sukurti tarpusavio ryšį, nes kartais, kai kalbėti sunku, intuityviai sudėliojus monstrą, mes vienas kitam galime išsakyti savo emocijas.
Kartu su monstrais Justina dalyvauja įvairiose stovyklose, veda edukacijas vaikų ir suaugusiųjų grupėms, padėdama giliau suvokti ir atpažinti vidinius išgyvenimus, neišsakytas emocijas ar baimes. Šiuo metu kūrėja rašo knygą, kurios herojai monstrai per įvairias emocijų sukurtas situacijas vaikams mėgina įkvėpti drąsos ir pasitikėjimo.
Anot psichologės-psichoterapeutės Danutės Kalinkienės, kuriai su šiuo Boomogi monstru teko susipažinti vienoje moterų klubo paskaitoje, tai – puiki priemonė padėti vaikams ir suaugusiesiems išreikšti savo emocijas. Taip pat tai ir nusiraminimo, bendravimo priemonė grupiniuose terapijos užsiėmimuose.
Išbandžiusi šią terapiją Danutė Kalinkienė pasidalino patirtimi: „Stebėjau, kaip vienos moterys konstravo darbinių santykių emocijas, kitos koncentravosi į asmeninius santykius, aš pati konstravau savo vidinį vaiką ir jo emocijas. Sukonstravus jis tapo mielas, norėjosi kuo ilgiau juo džiaugtis.
Man pavyko atsipalaiduoti ir pajusti bendrystę su kitomis moterimis. Buvo linksma, smagi ir įdomi patirtis. Džiugu, kad išbandžiau naują edukacinę priemonę. Tikiu, kad vaikas, sukonstravęs žaislą, gali pajusti, kad tai jo draugas, ir, keisdamas vienas dalis kitomis, – gali pakeisti savo emocijas.“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą