Vakcinos padarė sau meškos paslaugą

- Papasakokite apie difteriją, kuo ji pavojinga?

- Difterija yra viena sunkiausių užkrečiamųjų ligų, ji plinta oro-lašeliniu keliu. Jei ši liga įsisuka, mirties atvejų yra gana daug. Tokia situacija Lietuvoje buvo prieš gerus 30 metų, kai mūsų šalyje sirgo nemažai žmonių ir mirties atvejų buvo 30 proc. iš susirgusiųjų.

Lietuvoje paskutinis difterijos atvejis buvo fiksuotas 2011 metais. Prieš tai 3 difterijos atvejai (1 mirtis) buvo 2002 metais, 2005 metais - 2 atvejai (1 mirtis).

Ši liga grėsmingai pavojinga, ją sukelia bakterija, difterijos lazdelė, ji turi labai blogą savybę - ji į aplinką išskiria stiprų nuodą, toksiną. Jis ir sukelia difterijai būdingus ligos požymius. Šis toksinas, paprastai sakant, nuodas, pakliūva į kraują ir per jį išnešiojamas po įvairiausius organus, kyla organų komplikacijos, pažeidžiamas širdies raumuo, inkstai.

Dažniausiai, stipriausiai pažeidžiama kvėpavimo takų gleivinė, nosies, gerklės, ryklės, tonzilių dalis. Būna atvejų, kai pažeidžiama ir akies gleivinė, lyties organai. Gali būti ir žaizdų difterija, bet čia jau reti atvejai.

Užsikrėsti galima oro-lašeliniu būdu nuo sergančio žmogaus arba nuo žmogaus, kuris sveiksta, bet yra bakterijų nešiotojas (per kvėpavimo takus kalbant, čiaudint, kosint, per žaizdas liečiantis).

- Koks yra inkubacinis laikotarpis?

- Inkubacija nėra ilga, kaip ir kitų bakterinių infekcijų, iki 5 dienų nuo užsikrėtimo iki ligos pradžios. Gali būti taip, kad žmogus užsikrėtė, bet nesusirgo, tačiau liko nešiotojas ir jis nešioja difterijos bakteriją.

Jeigu to žmogaus organizme bakterija gamina toksiną, tai toks asmuo yra toksigeninio štamo nešiotojas ir pats nežinodamas platina sukėlėją.

- Jūsų minėti 2002, 2005 metų difterijos atvejai buvo įvežtiniai?

- Taip. Įsivaizduokite, 2005 metais buvo 2 difterijos atvejai ir viena mirtis, vadinasi, mirtingumas 50 proc. Mirštamumas didelis.

- Kuo difterija skiriasi nuo kitų ligų, kad ji tokia grėsminga?

- Toksinas gleivinėje pradeda gaminti pilkos spalvos apnašas, tokias plėves. Jos atsiranda ant kvėpavimo takų, ryklės, tonzilių, gomurio.

Kadangi toksinas dauginasi ir plečiasi, plečiasi ir plėvė, taigi žmogus tiesiog uždūsta. Tos plėvės nuimti neįmanoma, nes ji įauga į gleivinę, jeigu tu ją plėši, labai didelis kraujavimas bus.

Prieš 60 metų, kol Lietuvoje nebuvo vakcinacijos nuo difterijos, šios ligos atvejų buvo dešimtys tūkstančių. Mirties atvejų būdavo daug, vaikai labai sirgdavo.

- Žmones, sirgusius difterija, lydi liekamieji reiškiniai?

- Kiekvienas susirgęs asmuo gydomas tik stacionare, hospitalizuojamas, tačiau ligos forma nelygu formai.

Jeigu žmogus kreipiasi vėliau ir toksinas kraujo keliu išnešiotas po visą organizmą, atsiradusios gerklėje, ryklėje plėvės, vadinasi, liga pažengusi. Ką daryti? Reikia būti paskiepytam.

Iki dvejų metų vaikai turi gauti 4 dozes vakcinos, kuriose yra difterijos antigenas. Tolesnę dozę, kaip pastiprinamąją, turi gauti 6-7 metų, trečias kartas būna 16-17 metų, nes imunitetas turi tam tikrą laikotarpį, reikia organizmui vis „priminti". Skiepijama valstybės lėšomis.

Būtent šiose trijose amžiaus grupėse skiepijama ne tik nuo difterijos, bet ir nuo stabligės ir kokliušo. Tai trys antigenai vienoje vakcinoje.

Vis dėlto skiepijimo apimtis yra nepakankama. Turėtų būti pasiekti 95 proc., o turime 87 proc. O jeigu žvelgtume savivaldybių, atskirų gydymo įstaigų lygmeniu, tai dar mažesnis procentas.

- Šįmet trumpuoju laikotarpiu Lenkijoje fiksuoti jau du difterijos atvejai. Turime būti budrūs?

- Pernai latviai turėjo difterijos atvejų, sirgo 4 žmonės, vienas suaugęs ir trys vaikai ir visi buvo neskiepyti. Vienas vaikas mirė.

Pas mus skiepijimo apimtis irgi nepakankama. Toksigeninių nešiotojų nepažymėsi... Difterijos atvejų daugiau fiksuojama tose Europos šalyse, kur yra didžiulis imigracijos srautas ir tie žmonės gyvena atskirose bendrijose. Tose bendrijose vyksta difterijos protrūkiai. Aišku, tie žmonės dalyvauja visuomenėje ir rizika išlieka.

- Skaičiai rodo, kad Lietuvoje skiepų nuo difterijos mastas nepakankamas, nors skiepai nemokami ir įtraukti į kalendorinį skiepijimą. Vadinasi, patys tėvai nenori skiepyti savo vaikų?

- Taip. Kasmet vaikų skiepijama vis mažiau, ir ne tik nuo difterijos ir nuo kitų ligų. Nuo difterijos apie 2500 dvejų metų vaikų lieka nepaskiepyta.

Toks pats skaičius yra ir 6-7 metų nepaskiepytų vaikų. Tas pats ir 15-16 metų vaikų. Įsivaizduokite, kiek yra vaikų, imlių šiai infekcijai. Ir dėl ko? Todėl, kad tėvai pagalvoja, gal nereikia, tegu perserga. Reikia pasidomėti, ką ta liga gali padaryti. Informacijos yra, tiesiog reikia norėti ją surasti.

Kitas dalykas - asmens sveikatos priežiūros specialistai, šeimos gydytojai, pediatrai per mažai kalba dėl skiepų apsisprendimo. Tėvai būna abejoja ir pasigenda aktyvesnio pastiprinimo iš asmens sveikatos priežiūros specialistų.

- Vaikas skiepytas ir turi kontaktą su difterija sergančiu asmeniu, ar jis susirgs lengvesne forma?

- Visaip gali būti. Gali susirgti, nes vakcina apsaugo tik nuo toksino. Žmogus gauna antitoksinį imunitetą prieš toksiną, prieš tą pabaisą.

Sergant difterija, ligos forma gali būti ir netoksigeninė, tiesiog turi tą bakteriją ir prasirgai. Tas asmuo bus toksigeninės formos nešiotojas, tai vaikas bus apsaugotas.

Bet nuo pačios bakterijos lazdelės jis gali susirgti, bet tai bus lengva forma.

- Difterija nėra svetimų šalių infekcija?

- Tikrai ne. Bet difterijai, kaip ir kitoms oro-lašeliniu keliu plintančioms infekcijoms, imlesnės šalys, žmonės, kur yra žemesnis ekonominis, socialinis, higienos lygis.

Žmonės šiais laikais labai daug migruoja, kaip ir tie paukščiai. Migracija per žemynus, šalis. Gerai, jei žmogus pakeliavo, grįžo ir vėl sėsliai gyvena.

Bet yra ir kita migracija, pasiliekant tam tikrose šalyse. Supraskime, kad kitose šalyse yra ir socialinės problemos, vandens užterštumas, didelis gyventojų tankis, karo atvejai ir panašiai. Juk iš ten irgi atvyksta pas mus žmonės ir lieka čia.

- Sakoma, kad didžiausi žmonijos išradimai yra švarus vanduo ir skiepai, kodėl sąmoningumas dėl skiepų mąžta?

- Vakcinos padarė sau meškos paslaugą. Visuomenė, būna, sako, juk gi nėra tos ligos, kodėl verčiate skiepytis? Kodėl nėra ligos? - niekas to klausimo nebepaklausia. Vienos vakcinos atsirado prieš 60, kitos prieš 50 metų. Žmonės pamiršo ligas, ne paslaptis - ir medikai.

Jeigu paskutinis difterijos atvejis buvo 2011 metais, tai kiek medikų priruošta po 2011 metų, ir jie nematę gyvo difterijos atvejo. Jeigu gaus ligonį su skaudančia gerkle ir neįvertins besiformuojančių plėvių, tai gali ir pražiūrėti, ne iš pikto. Tiesiog ligą bus matę iš paveikslėlių.

Nebuvimas ligų suponavo nuomonę, kad nereikia vakcinų, nes „nėra ligų". Ir pradėjo nebesiskiepyti. Ir kai atsiranda vėl ligos, kad ir tymų protrūkis 2018 metais, tada visi puola siepytis.

2018 metais nuo tymų suaugusiųjų pasiskiepijo 25 kartus daugiau, nei skiepydavosi anksčiau. Sukėlėjai egzistuoja tarp mūsų, jie visada egzistavo. Jie evoliucionuoja.

Ten, kur skiepijimosi mastas sumažėja, atsiranda liga. Žmonės gal susivoks, kad yra bėda. Europoje nuo kokliušo miršta kūdikiai, kur tai matyta! Nes tai skiepais valdoma liga. Miršta kūdikiai iki pusės metų.

Aišku, Covid lėmė daug neigiamo požiūrio. Niekada nebuvo taip sureikšminamos povakcininės reakcijos, kaip dabar.

Pagal skiepijimo kalendorių vaikai skiepijami nuo 14 ligų, nuo jų visų paskiepijus per metus būna apie 80 nepageidaujamų reakcijų, tokių, kaip paraudimas.

Mirties atvejų, liekamųjų reiškinių nėra, nes jei būtų, tikrai skambėtų Lietuva. Niekas neslėptų.