Vandens stiklinė – galingesnė, nei manėme: metas nustebti, kokios įtakos ji turi mūsų senėjimui ir ligoms

Trūkstant vandens, organizme kaupiasi toksinai: jie paveikia ne tik mūsų išorę, bet ir vidų

Antuanas de Sent Egziuperi yra pasakęs, kad vanduo yra gyvybė – taigi, be vandens gyvybės nėra. Gydytojas Vilhelmas Džiugelis patvirtina, kad tai yra tikriausia tiesa. Gyvybė sudaryta iš daugybės ląstelių, kuriose vyksta milijonai biocheminių reakcijų, ir nė viena iš jų negali vykti be vandens.

Ką tik gimęs kūdikis yra apie 90 proc. sudarytas iš vandens, o senstant vandens dalis žmoguje tesudaro apie 60–70 proc. kūno. Iš to peršasi išvada – mes ne senstame, o netenkame vandens, ir kiekviena žmogaus organizmo sistema dėl to yra savaip pakenkiama.

„Atlikdamas kraujo tyrimus, visuomet atkreipiu dėmesį į hematokritą. Hematokritas – santykis tarp kraujo kietosios dalies, kurią apima leukocitai, trombocitai ir eritrocitai, ir plazmos, kuri praktiškai yra vanduo. Kuo vandens mažiau, tuo hematokritas bus aukštesnis. Jeigu hematokritas aukštas, gali susidaryti trombai. Jeigu jie susidaro plaučių arterijoje, žmogus net fiziškai nieko nepajunta – jis eina ir krenta vietoje“, – sako V. Džiugelis.

Gydytojas teigia dažnai perkeltine prasme pacientų paklausiantis, ką jų širdžiai lengviau varinėti – vandenį ar kisielių? Šiuo pavyzdžiu jis atkreipia dėmesį į tai, kad širdis pavargsta varinėti labai tirštą kraują, todėl tokiems pacientams medikai dažnai skiria kraują skystinančius vaistus.

Vanduo itin svarbus ne tik mūsų širdies ir kraujagyslių sistemai, bet ir kaulams. V. Džiugelis skaičiuoja, kad 85 proc. žmogaus kremzlės sudaryta iš vandens, o jo trūkumas kenkia kaulų atramos aparatui.

„Kai valgome baltymus ir riebalus, mūsų organizme gaminasi toksinai. Tai yra normalu ir bijoti nereikia, nes tam yra išmetamosios sistemos – inkstai ir kepenys. 80 proc. toksinų yra tirpūs vandenyje, o tai reiškia, kad jeigu mes negeriame vandens, ši dalis toksinų lieka mumyse ir cirkuliuoja per mūsų širdis ir kraujagyslių sistemą. Yra posakis, kad inkstai mėgsta vandenį – mūsų inkstai gali būti visiškai sveiki, bet be vandens jie nedirba ir iš esmės turime lėtinę inkstų intoksikozę“, – sako V. Džiugelis.

Gydytojas pažymi, kad ilgainiui žmogaus organizmas „pajaučia“, kad žmogus nėra pratęs gerti pakankamai vandens. Anot jo, tuomet inkstams į pagalbą ateina oda – prasideda įvairūs bėrimai. Jeigu tai nesuveikia, toksinai gali kauptis ir plaukuose. Dėl prastos jų būklės dažnas pirmiausia kaltina netinkamą šampūną, nors iš tiesų juose tiesiog dėl vandens trūkumo kaupiasi toksinai. O jeigu neauga nagai, juose matomi įvairūs įlinkimai, bangavimas – tai taip pat gali įspėti, kad toksinai kaupiasi naguose.

„Toliau gali būti ir stambiamolekuliniai toksinai, kurie kaupiasi kauluose. Kaulas yra kolagenas, o jo tvirtumą palaiko fosforas ir kalcis. Kai jie yra išplaunami, į jų vietą ateina fosfatai, uratai ir patys įvairiausi kiti toksinai. Taip vystosi osteoporozė“, – teigia V. Džiugelis.

Anot jo, dėl vandens trūkumo gali kilti ir ginekologinės bėdos. Kai toksinai kaupiasi moters mažajame dubenyje, formuojasi polipai, cistos ir kiti dariniai.

Lėtinės ligos sparčiai jaunėja: tai neatsiejama nuo netinkamų gėrimo įpročių

Nors esame įpratę matyti, kad įvairios kaulų sistemos ligos pasireiškia tik vyresniame amžiuje, gydytojas pastebi, kad dabar kaklo ir stuburo skausmais vis dažniau skundžiasi net ir aštuoniolikmečiai. V. Džiugelis pažymi, kad tokiai tendencijai daug įtakos turi pasikeitę ir netinkami vandens vartojimo įpročiai.

„Pažiūrėkite, dažnai mamos skundžiasi – mano vaikas geria ir geria. Jie intuityviai, fiziologiškai jaučia, kad jiems reikia išplauti druskas, toksinus. Anksčiau mokyklose būdavo vaikų eilė prie vandens čiaupo, kad galėtų įsipilti atsigerti, o dabar mūsų jaunimas linkęs į visokius energetinius gėrimus, kolas ir spraitus, ką tik nori. O juk inkstai veikia tik su vandeniu – jiems būtinas grynas vanduo“, – problemą pastebi gydytojas.

Kai sulaukiame klausimo, kiek skysčių suvartojame per dieną, neretai darome klaidą ir skaičiuojame viską, ką geriame – pieną, alų, vaisvandenius, sultis. Anot V. Džiugelio, tai yra dažna klaida: minėti gėrimai yra tirpalai, o ne vanduo, net jei iš jų ir galima „ištraukti“ kažkiek vandens.
V. Džiugelis pastebi, kad netinkami vandens vartojimo ir mitybos įpročiai yra šiuolaikinių civilizacijos ligų pagrindas – infarkto, insulto, Alzheimerio, onkologinių ligų, diabeto. Šių ligų plitimas gydytojui primena epidemiją, nors jos net neplinta oro lašeliniu būdu.

„Kas mane labiausiai domina kaip mediką – tai, kad visos ligos nepaprastai jaunėja. Kai baigiau universitetą 1980 metais, būtų buvę labai keista, jeigu 30–40 metų vyrai gulėtų reanimacijoje su infarktu ar insultu. Dabar tai yra duona kasdieninė, nieko nebestebina. Kai galvojame, kodėl jaunėja šios ligos, turime suprasti, kad čia svarbiausia yra netaisyklinga mityba, kurioje turime baltymų ir riebalų deficitą, o angliavandenių perteklių, ir, žinoma, vandens negėrimas“, – pabrėžia V. Džiugelis.

Tinkamai gerti vandenį moka ne visi: svarbu save prisotinti, o ne prigirdyti

Pagal pakankamo vandens gėrimo formulę, sveikas žmogus turėtų kasdien išgerti 30 mililitrų vandens kiekvienam kilogramui savo kūno svorio. Gydytojas pataria gerti šiltą, apie 40oC vandenį – taip jis greičiau pasisavinamas, nes šaltam vandeniui priimti organizmas išeikvoja daugiau energijos.

Anot gydytojo, norėdami išgerti pakankamai vandens, turime save ne prigirdyti, o prisotinti – labai svarbu suprasti, kuo tai skiriasi.

„Sąžiningai sau atsakykite, kiek iki šiol per dieną išgerdavote vandens. Jei žmogus iki šiol išgerdavo litrą – tai yra jo atskaitos taškas, kurį reikia didinti palaipsniui, pridedant po 100 mililitrų vandens kas savaitę, kol pasieksime 2 litrų normą. Save reikia ne prigirdyti, o prisotinti. Įsivaizduokite, kad išvažiavote atostogų porai savaičių, o kai grįžote, jūsų mylima gėlė visiškai sudžiūvusi. Jeigu pilsite ant jos stiklinę vandens, vanduo nubėgs po šalį. Lygiai tas pats nutinka žmogui, kuris staiga nusprendžia išgerti 2 litrus vandens per dieną“, – teigia V. Džiugelis.

Optimalų vandens kiekį suvartojančių žmonių mirtingumo ir ligų rodikliai – mažiausi

Nors ilgą laiką hidratacijos ryšys su žmogaus sveikata nebuvo išsamiai tyrinėjamas, šiemet JAV paskelbti tyrimai patvirtino vandens svarbą ilgaamžiškumui. Tyrimai truko net 25 metus, jų metu buvo stebima daugiau nei 15 tūkst. dalyvių nuo 44 iki 66 metų sveikata ir vandens gėrimo įpročiai.

Komentuodama tyrimą, vandens someljė Aistė Miliūtė pirmiausia pažymi, kad mes nesame sudaryti iš distiliuoto vandens, o hidratacijos sąvoka apima organizmo skysčių ir elektrolitų, kitaip sakant, mineralų, pusiausvyrą.

„Vienas svarbiausių mineralų, atsakingas už mūsų skysčių reguliavimą, yra natris. Jei žmogus geria nepakankamai vandens, kraujyje kyla natrio serumo kiekis. Net jei ir nedaug viršijame jo normą, mūsų tikimybė susidurti su tokiomis lėtinėmis ligomis, kaip širdies ir kraujagyslių, plaučių, diabetu ir kitomis, išauga 64 proc. Tyrimai parodė, kad yra koreliacija tarp lėtinių ligų ir aukšto natrio serumo kiekio kraujyje“, – sako A. Miliūtė.

Tyrimų metu taip pat buvo lyginami žmogaus biologiniai rodikliai su chronologiniu amžiumi atsižvelgiant į natrio serumo kiekį kraujyje. Nustatyta, kad net ir silpna dehidratacija lemia 50 proc. didesnę tikimybę, kad mūsų biologinis amžius sens greičiau nei chronologinis.

„Sakyčiau, tai supurtantys tyrimai. Mes visą laiką sakėme, kad reikia gerti vandenį, tačiau šie tyrimai pirmą kartą parodė, kad hidratacija glaudžiai susijusi su sveiku senėjimu ir lėtinėmis ligomis. Šiuos tyrimus įkvėpė anksčiau atlikti tyrimai su pelėmis. Jų metu buvo stebima, kaip pelių amžių paveiks pusei metų apribotas vandens kiekis. Nustatyta, kad taip jų amžius sutrumpėja puse metų, kas atitinka 15 metų žmogui“, – teigia A. Miliūtė.

Žmogaus hidratacijos ir ilgaamžiškumo tyrimas atskleidė ir gerų žinių – žmonių, kurie kasdien suvartoja optimalų kiekį vandens ir mineralų, mirtingumo ir susidūrimo su lėtinėmis ligomis rodikliai buvo mažiausi.

„Šiuolaikiniam žmogui nėra lengva sveikai maitintis, visuomet gerai išsimiegoti, valdyti stresą. O pakankama hidratacija – lengviausia, ką galime dėl savęs padaryti. Tačiau turime suprasti, kad litrą vandens turime išgerti ne per valandą, o paskirstyti per visą dieną. Tai gali sukelti iššūkių, kai intensyviai dirbame, turime daug susitikimų, kažkur toli važiuojame, o per tą laiką įvyksta dehidratacija. Dėl to turime visuomet šalia savęs turėti buteliuką“, – pataria vandens someljė.

Troškulį malšinti turime vandeniu: visi kiti gėrimai – dehidratoriai

A Miliūtė pastebi, kad dažnam iš mūsų atrodo, kad kava, alkoholiniai ir saldūs gaivieji gėrimai yra skysčiai, tolygūs vandeniui, tačiau iš tiesų visi jie yra dehidratoriai – skysčiai be mineralų. Tai reiškia, kad jų išgėrę prarandame mineralus, o geriant skysčius be mineralų taip pat gali įvykti dehidratacija.

„Geriausia, ką galime padaryti dar vaikystėje – vaikams, kai jie nori gerti, neduoti saldžių gėrimų, kad jiems tai neatrodytų kaip hidratacijos priemonė. Ištroškus labai svarbu duoti paprasto vandens, o saldžius gėrimus ir įvairias sultis naudoti kaip desertą, prie kurio atsigėrimui pasiūlytume vandens. Labai svarbu suformuoti šį įprotį nuo pat vaikystės, nes vaikai turi natūralų troškulio jausmą ir gali lengvai prie to priprasti“, – pataria A. Miliūtė.

Neseniai pradėti naudoti cukraus kiekio kraujyje matuokliai, kurie rodo ne vadinamojo „bado“ gliukozės kiekį, kuris įprastai buvo stebimas iki šiol, bet tiesiogiai nuolat apskaičiuojamus rodiklius. Tai leidžia įvertinti, kokios įtakos cukraus kiekiui kraujyje turi ką tik mūsų suvalgytas maistas, patiriamas stresas ar prastas miegas. Nors pastebima, kad į mitybą, stresą ar miego trūkumą kiekvienas organizmas reaguoja labai skirtingai, pastebėta, kad reakcija į saldžiuosius gėrimus kone visuomet yra vienoda.

„Saldūs gėrimai yra didžiausi mūsų metabolizmo priešai. Kai išgeriame saldų gėrimą, gauname labai daug cukraus ir organizme labai stipriai pakyla cukraus kiekis. Žmonėms, kurie turi metabolinių sutrikimų, jis pakyla dar labiau. Mūsų ląstelės yra kaip balionai – iš pradžių jas pripūsti sunku, bet per tam tikrą laiko jos išsitampo. Taip yra ir su cukraus kiekiu kraujyje. Kai organizmas nuolat gauna saldžių gėrimų, jis išskiria daugiau hormonų, kad jie tą cukrų paverstų energija. Organizmas užsikuria, bet veltui vargsta, nes jokios energijos ten nėra, cukringi gėrimai yra tiesiog tuščioji gliukozė. Jei tai vyksta kelerius metus, galop organizmas pavargsta ir prasideda metaboliniai sutrikimai“, – sako A. Miliūtė.

Kai organizmas negauna energijos, kurios tikėjosi pakilus cukraus kiekiui, cukraus kiekis stipriai leidžiasi ir jaučiamės labai alkani, nes mūsų kūnas reikalauja energijos.

„Organizmas vėl reikalauja energijos ir turime nežmonišką alkio jausmą – norime valgyti čipsus ir visus kitus dalykus, kurių neturėtume valgyti. Todėl turime labai atsargiai vartoti gaiviuosius gėrimus ir suprasti, kad tai yra desertas, o ne gėrimas troškuliui malšinti. Nuo jų tampame tik dar alkanesni“, – įspėja A. Miliūtė.