„Tėtis beveik visus koncertus pabaigdavo iš kišenės išsitraukdamas konfeti ir pažerdamas spalvotus popierėlius sau ant galvos ir į publiką. Dažniausiai tai būdavo dainos „Mūsų dienos kaip šventė“ kulminacija“, – prisimena E. Kernagytė.
Apie tai, kad V. Kernagis mokėjo kurti šventę scenoje iki šiol pasakojamos legendos. „Jis buvo daugelio mūsų scenos mokytojas. Taip, kaip jis mokėjo kurti šou, retai kam pavykdavo. Jis nebuvo tik dainininkas ar muzikantas. Jis buvo artistas. Ir, matyt, vienintelis toks Lietuvoje,“ – sako J. Morkūnas.
Tais laikais, pasak maestro V. Kernagio dukters Eglės, jos tėtis ne visada gaudavo įsigyti konfeti. „Parduotuvėse jų tiesiog nebūdavo. Atsirasdavo prieš Naujus metus. O tėčio gyvenimas, tai ištisi Nauji metai. Todėl jis pats neretai konfeti pasigamindavo. Tuos spalvotus popierėlius karpydavome visa šeima vakarais. Iki šiol saugau maiše likusius tėčio rankomis iškarpytus spalvotus popieriaus skritulėlius,“ – prisimena maestro dukra.
Anot žurnalistės Nemiros Pumprickaitės, V. Kernagis buvo artistas iš didžiosios raidės, kuris liko iki šiol liko nepakeičiamas. „Jam viskas gaudavosi lengva ranka. Tas prisiminimas apie konfeti – dabar liko kaip liudijimas apie žmogų, mokėjusį dūkti scenoje. Ir užkrėsti tuo dūkimu visus. Man be galo pasisekė, kad šiame gyvenime pažinojau V. Kernagį. Kad galėjau matyti kaip jis švenčia gyvenimą“, – sako N. Pumprickaitė.
Režisierius Andrius Lekavičius, apie maestro sukūręs dokumentinį filmą „Kernagis“ sako daugelį dalykų sužinojęs apie V. Kernagį tik iš nematytos archyvinės medžiagos, kurią jam patikėjo maestro šeima.
Tais atradimais apie visiems gerai žinomą, bet iki galo nepažintą V. Kernagį, režisierius su kino teatro žiūrovais pasidalins jau vasario mėnesį, pristatydamas filmą Lietuvos kino teatruose.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą