Tadas Ignatavičius: dezinformacinio karo bangas Lietuvos žiniasklaida atlaiko

Ar prasidėjus karui Ukrainoje pasijautė didesnis klaidinančios informacijos srautas, kuris patenka ant Lietuvos žurnalistų darbo stalo?

Tikrai nepajutau, kad būtų didesnis antplūdis sąmoningai klaidinačios informacijos, kurį įvairiomis priemonėmis būtų bandoma įbrukti dirbantiems žurnalistams. Tokios problematikos iš viso nepasijautė.

Gal yra pavyzdžių, kaip Lietuvos žiniasklaida iš anksto ruošėsi galimam dezinformacijos srautui, suformavo tam tikrus saugiklius?

Nemanau, kad buvo kažkoks sistemingas, sąmoningas pasirengimas. Kai kuriuos dalykus tiesiog padiktavo nuojauta ir žurnalistinė išmintis.

Na, pavyzdžiui, pagrindinės Lietuvos naujienų agentūros, iš kurių daug informacijos ima visa Lietuvos žiniasklaida, atsisakė bendradarbiavimo su oficialiomis Rusijos naujienų agentūromis, kurios yra griežtai kontroliuojamos Kremliaus režimo.

Tiesiog šios agentūros nebebuvo naudojamos kaip patikimi informaciniai šaltiniai.

Kaip vertintumėte Lietuvos žiniasklaidos atsparumą priešiškai Rusijos režimo skleidžiamai propagandai?

Galima teigti, kad Lietuvos žiniasklaidos priemonės susidorojo su minkštos galios iššūkiais.

Jau daug metų būdami šios tendencingos informacinės erdvės pašonėje, esame užsigrūdinę, yra susiformavusios patirtys, kurios padeda atskirti pelus nuo grūdų, taip pat turime pakankamai gerai išugdytą kritiškumo jausmą.

Kad kažkas iš kolegų pakibtų ant tokių kabliukų, neteko susidurti. Apskritai galiu pastebėti, kad šiuo klausimu buvo ir yra didelis žurnalistinės bendruomenės susitelikimas.

Pradedi savęs vertybiškai klausti - ar tikrai tokioje karo situacijoje dabar yra svarbu, ką apie vieną ar kitą temą tie rusai galvoja?

Ar sutinkate, kad esant izoliacijai nuo dezinformacinės Rusijos erdvės atsiranda tam tikras ir objektyvių naujienų vakuumas?

Klausimas komplikuotas. Viena vertus, gal kažkokie propagandiniai kanalai ir gali egzistuoti mūsų erdvėje, bet juos tiesiog reikia kritiškai vertinti ir atskirti faktus, įvykius nuo propagandinio turinio, kad tiksliau žinotum, kas priešo pusėje vyksta.

Kita vertus, ar mūsų visuomenė yra pajėgi visuotinai tai padaryti, turiu abejonių.

Aišku, kad perteikdami žinias mūsų vartotojams mes žiūrime atsakingai ir visada stengiamės remtis tik patikrinta, patikima informacija. Tik prasidėjus karui, mūsų žiniasklaidos priemonės (apie kitus ir negaliu kalbėti) vienas pagrindinių informacijos šaltinių apie įvykius Ukrainos kare buvo britų visuomeninis transliuotojas BBC.

Tai labai aukštų žurnalistinų standartų žiniasklaidos priemonė. Visada savo reportažuose turi pateikti visų pusių nuomonę. Karo Ukrainoje akivaizdoje su kolegomis net diskutavome, ar tai teisinga visais atvejais, ar nėra perlenkiama lazda.

Nes BBC dažnai labai vėluodavo pateikti faktus, nes laukdavo, kol abi kariaujančios pusės tai patvirtins. Arba privalėdavo suteikti eterį rusų dezinformacijos perpildytai propagandai kaip antrai pusei.

Aukštos žurnalistikos standartai yra gerbtini ir labai gerai veikia taikos sąlygomis, bet ar jie pasiteisina karo akivaizdoje, lieka klausimas.

O kokią matote situaciją Lietuvos socialiniuose tinkluose?

Socialiniai tinklai yra kiek kitas pasaulis. Žmonės turi susikūrę tam tikrus jų interesus ir pasaulėžiūrą atitinkančius informacinius burbulus. Aš irgi tokiame burbule esu, kuris atitinka mano vertybes ir požiūrį į Kremliaus agresiją Ukrainoje.

Tačiau pripažinkime, kad yra ir kiti socialinių tinklų burbulai. Kur žmonės gyvena visai kitoje realybėje. Kur pats populiariausiais naratyvas - kam čia Lietuva kišasi? Visas pasaulis susimokė prieš Rusiją ir t. t. Ir tie žmonės ten patogiai jaučiasi, nenori išeiti už to burbulo ribų, palikti komforto zoną.

Egzistuoja tokia nuomonė, kad, ribodami propagandos sklaidą, kartu ribojame ir žodžio laisvę. Ką galėtumėte atsakyti į tai?

Man yra visiškai suprantama ir pateisinama, kad karo sąlygomis demokratija gali nukentėti. Gali net tekti paaukoti klasikinės žurnalistikos principus. Ką reiškia, principas išklausyti kitą pusę? Bučoje ar Irpenėje rasti nužudytų žmonių kūnai, tai ar reikia išklausyti žudikus, ką jie pasakys? Manau, kad ne.

Beje, karo veiksmams toliau vykstant, jau minėtas BBC irgi palaipsniui tolsta nuo klasikinių žurnalistikos standartų.

Savaime suprantama, kad ruošdamas informaciją, turi ieškoti nepriklausomo, nesuinteresuoto šaltinio. Ne visada tai pavyksta.

Kita vertus, turime suprasti, kad veikia ne tik Rusijos, bet ir Ukrainos propaganda. Kare, matyt, kitaip neįmanoma, nes kiekviena pusė bando įvykius vertinti sau naudinga linkme. Tada reikia ieškoti aukso viduriuko.

Manau, kad tokioje situacijoje Lietuvos žiniasklaidai pavyko išlaikyti objektyvumo balansą. Nors kartu reikia pripažinti, kad šiuo metu Lietuvoje dominuojanti informacija turi vertybiškumo.

Sutinku, kad žurnalistinis kritiškumas, palyginti su įprastomis sąlygomis, yra sumažėjęs. Tačiau šiandien prioritetas yra nacionalinio saugumo interesas, mums, kaip valstybei, reikia laimėti ir išlikti, todėl ir mes, žurnalistai, į tai esame įsitraukę.

Propagandinių medijų kanalų uždarymas galbūt kažkiek pažeidė Lietuvoje gyvenančios rusų tautinės mažumos interesus, bet, kita vertus, tai buvo visiškai toksiški, melo perpildyti kanalai.

Apibendrinat galima pasakyti, kad žmonės yra įvairūs. Vieni moka atsirinkti, kiti ne. Vis dėlto kokią informaciją vartoti, kokią priimti, kokią ne, yra pirmiausia pačių žmonių pasirinkimas.

Lietuvos žurnalistais aš pasitikiu. Pasitikiu jų profesionalumu, gebėjimu atsispirti įtakai ir objektyviai atsirinkti informaciją. Nekyla abejonių, kad jie dirba nuoširdžiai. Galima tvirtai teigti, kad melo ir informacinių manipuliacijų atsparumo egzaminą jie išlaikė.

Dėkoju Jums už pokalbį.