Tauralaukio akmenį nuvalė rekonstruktoriai

Tokią išvadą padarė kuršių gyvosios istorijos klubo „Pilsots“ nariai, kurie savo rankomis nuvalė neseniai vandalų suniokotą senovės reliktą Tauralaukyje: dažais buvo apipaišytas baltų vikingais vadinamų kuršių apeiginis akmuo su dubeniu.

Jokios pagarbos paveldui nejaučiantys veikėjai vakarinėje protėvių paminklo pusėje, dvejose vietose purškiamais dažais iškeverzojo kažkokius tik jiems suprantamus ženklus (sienų tepliotojai juos vadina „tagais“, kurie prilygsta peckiotojo parašui). Tokio atvejo nėra niekada buvę ir jis šokiravo paveldo tyrinėtojus.

Valdiški labirintai

Išpuolį barbarizmu pavadino archeologas, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius dr. Jonas Genys.

„Paprasčiausia antikultūra. Kažkas baisaus. Vadinasi, tie paaugliai užaugo, buvo užauginti tokioje terpėje, kurioje nėra nieko švento, be jokios pagarbos paveldui. Deja, tenka prisiimti atsakomybę už tokius vaikus ir mokykloms, ir tėvams.

Net nesuvokiu, kam ir kodėl galėjo panižti rankos dažais subjauroti vieną iš ryškiausių, įdomiausių ir svarbiausių Klaipėdoje proistorės paveldo paminklų“, - „Vakarų ekspresui“ sakė jis.

Anksčiau kuršių apeiginio akmens su aukojimų dubeniu bei lataku skyčiams nutekėti aplinka būdavo smarkiai šiukšlinama, tačiau pastaraisiais metais ši tendencija mažiau pastebima. Galimai įtakos turi ir visuomenės informavimas viešojoje erdvėje apie šį unikalų archeologinį, mitologinį paminklą pačiame Klaipėdos mieste.

Pagal dubens formą ir gamybos technologiją (spėjama, jog dar I tūkstantmetyje po Kr. dubuo buvo ne išskaldytas kaltu, o išgręžtas naudojant rąstą, smėlį ir vandenį) Tauralaukio aukurui nėra analogų visoje Lietuvoje.

Kadangi šis apeiginis akmuo, dar vadinamas Velnio akmeniu, nuo 1992 m. yra įrašytas į Kultūros vertybių registrą (objekto reikšmingumo lygmuo – regioninis), klubo „Pilsots“ nariai pirmiausiai kreipėsi į vietos paveldosaugininkus iš Kultūros paveldo departamento.

Šie atsakė, jog valyti dažus nuo aukuro – ne jų kompetencija ir pasiūlė susisiekti su Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Paveldosaugos skyriumi.

Paskambinus ten paaiškinta, kad „tagus“ viešosiose, reprezentacinėse miesto erdvėse (ant namų fasadų, paminklų ir pan.) privalo nuvalyti nekilnojamojo turto savininkai. Pasidomėjus, kas šiuo atveju yra Tauralaukio apeiginio akmens savininkas, atsakymo negauta.

Paaiškinta, jog keverzonės ant paveldosauginių ir viešajam sektoriui priklausančių objektų paprastai tampa Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Miesto tvarkymo skyriaus darbuotojų rūpesčiu.

„Žinoma, kam juridiškai bepriklausytų tas akmuo, vis viena peckiones reikės nuplauti. Net jei ir ne miesto turtas tai, pasirūpintumėme, kad išvalytų. Jei jums nepavyks, kreipkitės, organizuosime“, - geranoriškai pagalbos ranką tiesė Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vitalijus Juška.

Tačiau „Pilsots“ nariai nusprendė, jog kaip tik šiuo metu, kai vyksta viena didžiausių metų švenčių (vasaros saulėgrįža, Rasa), turėjusių milžinišką reikšmę priešistorės žmonėms, apipeckiotas akmuo būtų tikras akibrokštas.

Įrengs kamerą

Birželio 24-ąją, penktadienį keletas klaipėdiečių iš minėto kuršių genties rekonstruktorių klubo nuvyko ir kruopščiai nuvalė dažus. Išpeckiotos vietos po valymo darbų panaudojant chemines medžiagas buvo kelis kartus gausiai apipiltos švariu vandeniu, nušveistos šepečiais stengiantis maksimaliai pašalinti galimus valiklių pėdsakus.

„Naudoti aerozoliniai dažai, kurių taip paprastai nenuvalysi, todėl buvome priversti griebtis drastiškų priemonių ir naudoti chemiją. Deja, ji įsigėrė į dirvožemį ir net neabejojam, kad pakenks aplinkoje augantiems augalams. Štai, kokia yra vandalų nesuvokiamo elgesio kaina“, - teigė „Pilsots“ nariai.

Buvo susisiekta ir su vienu iš Tauralaukio bendruomenės aktyvistų, Klaipėdos miestiečių draugijos valdybos pirmininku, kurio iniciatyva šalia akmens prieš keletą metų buvo pastatyta informacinė lentelė su užrašu „Velnio akmuo“, Benu Volodzka.

Pasitarus nuspręsta lentą pašalinti: galimai toks padavimuose minimas ir išgalvotas, tačiau plačiai žinomas akmens pavadinimas kelia neigiamas asociacijas ir savotiškai skatina nepagarbiai elgtis su „blogu šėtono akmeniu“.

Anot B. Volodzkos ir „Pilsots“ atstovų, artimiausioje ateityje prie akmens veikiausiai bus įrengta užmaskuota vaizdo stebėjimo kamera, nes nuvalius kuršių aukurą tie patys vandalai gali grįžti ir vėl imtis savo juodo darbo. Filmuota medžiaga leistų identifikuoti niekdarius ir perduoti informaciją policijos pareigūnams, paveldosaugininkams, kurie už kultūros vertybės žalojimą skiria šimtus eurų siekiančias baudas.

Tolesnėje perspektyvoje planuojama surengti diskusiją dėl reprezentatyvaus informacinio stendo apie Tauralaukio akmenį įrengimo, kuriame būtų pateikta išsami medžiaga akcentuojant kuršių paveldo naratyvą, o Velnio akmens istoriją paliekant tautosakos pradui.

Net dažnas vietinis tauralaukiškis nežino, kad Dangės pakrantėje slūgsantis riedulys su aukojimų dubeniu yra pats tikriausias vakarų baltų, kuršių paveldas, o ne kažkoks šėtoną įkūnijantis objektas.

Yra ir riboženklis

Šaltiniuotoje Dangės pakrantėje suzmekęs pilkšvas natūralus riedulys turi dvejopą bei unikalią istoriją.

Tauralaukio akmuo ir jo aplinka prieš tūkstantį metų ir dar seniau buvo šių kraštų autochtonų, baltų vikingais vadinamų kuršių sakralinė vieta, šventvietė. Rytinėje akmens pusėje yra žmogaus rankomis padarytas aukojimų dubuo su lataku. Tokie akmenys vadinami dubeniuotaisiais.

Į išskaldytą dubenį žiloje senovėje, apeigų metu simboliškai įpildavo alaus, midaus ar paaukoto gyvūno kraujo.

Po krykščionybės įvedimo vietinius gyventojus atpratinti nuo senojo tikėjimo buvo labai sudėtinga, tai truko šimtmečius, todėl įvairios senovės kulto vietos specialiai demonizuotos. Taip paverčiant jas „blogomis“, „prakeiktomis“, „šėtoniškomis“ ir atgrasant žmones eiti ten melstis.

Bėgant amžiams, vienai kartai keičiant kitą šis leitmotyvas įsigalėjo, todėl įvairios pagoniškos šventvietės neretai dabar geriau žinomos, kaip raganinės, su velniu, laumėmis susietos vietos.

Tad nesunku suprasti, kodėl Tauralaukio akmeniui pasirinktas Velnio akmens pavadinimas, ir šitokiu vardu jis labiausiai pagarsėjęs. Net retas vietinis žino, jog pirmiausiai tai yra apeiginis akmuo, susijęs su žilos senovės laikais.

Nelabojo motyvas išsikerojo įvairiuose padavimuose (yra bent keletas jų variantų) apie Tauralaukio akmenį, ir tautosakoje visada minimi trys kryžiai. Vienu atveju jie įvardijami, kaip įpykusio velnio nagų akmenyje palikti pėdsakai, kitu – kaip simbolis, susijęs su ant kortų nupieštais trimis kryžiais, kuomet iš pinigų ir turtų Tauralaukio ponas su nelabuoju lošė. Dvarininkui ėmus nesisekti, šis ėmęs ant kortos paišyti kryželius, kurie ir išgelbėjo.

Vakarinėje Tauralaukio apeiginio akmens pusėje akylesni lankytojai ras tris, beveik viena linija išskaldytus kryželius. Jų kilmė siekia viduramžius ir nieko bendro neturi su tikėjimu ar velniu.

Viešojoje informacijoje rasime sakinį, jog į KVR įrašytas Tauralaukio akmuo „minimas 1253 m. Klaipėdos miesto sienų aprašyme“.

Tais pačiais 1253 m. buvo pasirašytas ne vienas dokumentas, kuomet pietinį Kuršą dalijosi Livonijos Ordinas ir Kuršo vyskupas aprašant ribas kuršių žemėse, tad galimai A. Salys buvo radęs šiame kontekste paminėtą Tauralaukio akmenį.

Trys iškalti kryžiai veikiausiai ir yra susiję su žemių ribomis, tai – viduramžių riboženklis. Tuose pačiuose Kuršo dalybų aktuose ne vienoje vietoje minima, kad ribos ženklintos trimis kryžiais, tik ne akmenyje, o medžiuose.

Žymus istorikas, dr. Edvardas Gudavičius (1929-2020) savo knygoje „Žymenys ir ženklai Lietuvoje. XII-XX a. Apybraiža“ rašė: „Žymenis įrėždavo ne vien medžiuose, bet ir iškaldavo (didesniuose) akmenyse, ypač kur brūzgynuose“.

Tad galima teigti, jog Tauralaukio akmenyje išliko ne tik baltiškos šventvietės, bet ir Livonijos ordino paveldo fragmentai.