Tėvas gali atverti duris į pasaulį. Jo sąveika formuoja asmenybės pagrindą, yra neatsiejama tapatybės formavimosi ir savęs išraiškos dalis. Kiekviename vaiko vystymosi etape santykiai su tėvu veikia savimonę ir suteikia pasitikėjimo išreikšti kūrybinį potencialą (Kavaler-Adler, 1993, p. 187).
Iki šiol tėvo ir vaiko santykius gaubė paslapties šydas, neigiantis problemas ir žaizdas. Vakarų kultūra, su savo patriarchaliniu paveldu, nutildė jų dinamiką. Nesuskaičiuojamos tėvų kartos neturėjo laiko ar atsakomybės dalyvauti šeimos gyvenime, ir jų įtaka pasinėrė į pasąmonę.
Tačiau, pagal klasikines Jungo analitinės minties koncepcijas, archetipiniai tėvo ir vaiko vaizdai yra amžini ir savyje talpina didėjančios sąmonės sėklas. Vaizdai suvokiami per įvairius simbolius ir formuojami iš asmeninių bei istorinių, sąmoningų ir pasąmoningų sąveikų.
Papildomi vaizdai internalizuojami iš kultūros, religijos, literatūros, mitų ir pasakų, atspindintys kiekvieną epochą ir priklausantys nuo asmeninės bei tarpkartinės istorijos.
Čia pabrėžiama tėvo svarba kaip išorinio ir vidinio objekto ar figūros vystymesi. Šis rašinys yra bandymas išreikšti problemą, kuri turėtų mus jaudinti mūsų laikais. Tėvo nebuvimas yra tai, su kuo daugelis gali tapatintis, nes tai, deja, nėra neįprasta istorija.
Tėvo nebuvimo žaizdos palieka randus, tačiau, kai jos palaipsniui suprantamos ir integruojamos, gali tapti vystymosi šaltiniu. Kai tėvas yra emociškai atitolęs ir (arba) fiziškai nedalyvauja, ankstyvos meilės patirtys ateina kartu su trūkumo jausmu.
Vaikai ir jų tėvai – tai troškimo istorija, ir, kaip ir visi troškimo objektai, ji yra galinga ir įtaigi. Tėvo problema pasiekia intrapsichines gelmes ir archetipines šaknis – iki savęs ir kultūros klausimų, kuriuose slypi sudėtingi aspektai ir patriarchaliniai šališkumai, kuriais daugelis yra auginami.
Vaikai turėjo būti paklusnūs, o tėvai – neliečiami, tarsi jie nebūtų esminiai savo vaikų gyvenimui. Kaip sakė britų psichoanalitikas ir pediatras Donaldas Winnicottas, „mažas gylis ar detalės apie tėvo vaidmenį taip pat buvo dėl to, kad jis turėjo tokį mažą apibrėžimą šeimoje ir nebuvo reikšmingas kaip vyras“ (1963, p. 142).
Tapatindamasis su tėvu ir jo nebuvimu, tačiau trokšdamas jo meilės, žmogus gali tapti nesąmoningas ir be autentiškumo. Įtampa, nerimas, fragmentacijos baimė ir kūrybinės išraiškos trūkumas yra prisirišimo prie nedalyvaujančio tėvo rezultatas, o nepatenkintas ilgesys neleidžia šiems žmonėms gimti patiems sau (Samuels, 1986, p. 80). Šaltumas ir nepralaidumas suteikia mažai susidomėjimo ar prieigos prie ko nors.
Žmogus įgyja trapų, kristalinį bruožą, ir aplink jį tvyro atsiribojimo aura, už kurios egzistuoja tikrasis asmuo, bet nepasiekiamoje srityje. Įstrigęs jo keruose, žmogus gyvena laikinai, laikas bėga be prasmės ar tikslo.
Jis klaidžioja, negalėdamas atsiskirti nuo jo įtakos. Jungas (1956, par. 253) kalbėjo apie „libido inerciją, kuri neatsisakys jokio praeities objekto, bet norėtų jį amžinai tvirtai laikyti... (tai) pradinė pasyvi būsena, kai libido sustabdomas vaikystės objektuose“.
Kompulsinės ir neigiamos mintys bei elgesys slopina troškimus, jausmus ir sukelia atsiribojimą nuo savęs ir kitų. Kūnas tampa objektu, pasiduodančiu savęs išdavystei, neigimui ir visada kažkam neteisingam. Alkio patenkinimo, dalykų priėmimo ir malonumo mėgavimosi veiksmai iškraipomi, ir apsėdimai užvaldo.
Žmogus tampa be kūno. Problema signalizuojama atkakliu ir dažnai isterišku dėmesiu personažui ir ego, kurie gali tapti varžantys, vienpusiški ir dusinantys.
Tokiu atveju gali atsirasti atotrūkis tarp mylinčio ir atkuriančio savęs bei nekenčiančio ir persekiojančio savęs. Be tėvo vaikas auga prieblandos būsenoje, nediferencijuotas arba įsitraukęs į vidinį virvės traukimą tarp noro atgyti ir atsitraukimo. Kompulsinės ir neigiamos mintys ir elgesys slopina troškimus, jausmus ir sukelia atsiribojimą nuo savęs ir kitų.
Ištyrus, žaizdos atsiveria savęs atradimui, suteikdamos judėjimą iš senų įsitvirtinusių pozicijų asmeniškai, psichologiškai ir kultūriškai. Išlikite sąmoningi, išmokite laikyti, tuo pačiu paleisdami destruktyvų ir nedalyvaujantį prisirišimą, pasirinkdami balsą, o ne tylą ir baimę.
Neigimų, fantazijų, kurios saugo, ir ryšių, kurie palaiko senus, slopinančius vaidmenis, atskleidimas yra dalis psichologinio giluminio darbo užduočių. Šis darbas sutrikdo atmintį, sutrikdo ego status quo ir perveria psichologinius kompleksus. Klausinėjimo ir savęs tyrinėjimo procesas iškelia troškimų, aistrų ir kančių elementus – visus sielos atsinaujinimo ingredientus.
Šaltinis: www.psychologytoday.com
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą