Tiesa apie „Daktarišką“ dešrą ir sovietinį maistą: ką praradome, o kas buvo tik iliuzija

Gastronominė nostalgija yra apgaulingas dalykas. Ji verčia prisiminti „tą patį“ plombyro ar dešros skonį, kartu iš atminties išstumdama tuščias lentynas, daugiavalandines eiles ir nepriteklių. 

Sovietinė maisto pramonė buvo keista griežtų valstybinių standartų (GOST) ir nuolatinio bazinių produktų trūkumo simbiozė. Dauguma patiekalų, laikytų sovietinės buities simboliais, arba iš esmės pakeitė sudėtį, arba dingo iš prekystalių, užleisdami vietą globaliems prekių ženklams.

Mitas apie „tikrus“ sovietinius ledus

Vienas pagrindinių nostalgijos ramsčių – sovietiniai ledai. Įprasta manyti, kad jie buvo išskirtinai natūralūs. Iš dalies tai tiesa: iki 1960 metų gamyboje nebuvo naudojami augaliniai riebalai ar konservantai, o vaflinio puodelio galiojimo laikas siekė vos kelias dienas. Tačiau vystantis chemijos pramonei, sudėtis pamažu keitėsi, o kokybė tapo itin nevienoda, priklausomai nuo regiono ir konkrečios gamyklos.

Šiandien neįmanoma atkurti to meto plombyro ne dėl gamintojų sąmokslo, o dėl pasikeitusių technologijų. Šiuolaikinė pasterizacija ir stabilizatoriai leidžia produktą laikyti mėnesius. Tai, ką daugelis pamena kaip ypatingą riebumą, dažnai buvo riebaus nenugriebto pieno pasekmė. Masinėje gamyboje jį seniai pakeitė pieno milteliai.

„Daktariška“ dešra: nuo dietos iki kompromiso

Legendinė „Daktariška“ dešra pradžioje buvo kurta kaip gydomasis-dietinis produktas žmonėms, kurie „sugadino sveikatą kovoje su carizmu“. Pagal receptūrą ją turėjo sudaryti tik jautiena, kiauliena, pienas ir kiaušiniai. Tačiau jau 1970 metais dėl žaliavų deficito valstybė oficialiai leido į sudėtį maišyti krakmolą ir miltus, siekiant piginti gamybą ir didinti kiekius.

Produktai, kurie išnyko visiems laikams

Kai kurie produktai neatlaiko laikmečio kaitos. Pavyzdžiui, konservai „Banginis savo sultyse“, atsiradę dėl banginių medžioklės plėtros, taip ir netapo populiarūs dėl specifinio mėsos skonio. Taip pat išnyko sovietinė arbata su drambliu – indiško ir gruziniško arbatmedžio lapų mišinys. Jį išstūmė rūšinės arbatos iš Ceilono ar Kenijos.

Beržų sultys ir didžiosios iliuzijos

Tikras sovietinių gastronomų simbolis buvo trilitriniai stiklainiai su sultimis. Paslaptingiausios išliko beržų sultys. Matant jų pardavimo mastus, kildavo klausimas: kiek gi beržų reikia „primelžti“? Tikrovėje didžioji dalis šio produkto buvo vandens, cukraus ir citrinos rūgšties mišinys su minimaliu natūralaus ekstrakto kiekiu.

Dingo ir specifiniai pusfabrikačiai – briketinis kisielius. Vaikai jį retai gamindavo pagal instrukciją: dažniau tiesiog grauždavo saldžias rožines „plyteles“. Šiuolaikiniai analogai maišeliuose turi visai kitokią tekstūrą ir dažiklių intensyvumą.

Ką praradome iš tikrųjų

Atmetus emocijas, prarasta ne tiek kokybė, kiek unifikacija. Žmogus Vilniuje ir Vladivostoke valgė identišką troškintą mėsą, nes receptūra buvo viena visai šaliai. Šis nuspėjamumas kūrė stabilumo iliuziją.

Sovietinis maistas buvo „sąžiningesnis“ savo primityvumu: jei tai lydytas sūrelis, jis garantuotai lydydavosi sriuboje, o jei kondensuotas pienas – jis susidėjo tik iš pieno ir cukraus, nes pakaitalai tada kainavo brangiau nei natūrali žaliava. 

Praradome ne maisto skonį, o jo vartojimo kontekstą – kai paprasta mandarinų skardinė tapdavo šventės ašimi. Šiuolaikiniai produktai yra saugesni, tačiau jie nebeturi to „laimingos vaikystės“ prieskonio, kurio nusipirkti neįmanoma.

Šaltinis: glavred.info