Tonoje senų mobiliųjų telefonų gali būti daugiau aukso nei tonoje aukso rūdos

Beveik kiekvienuose namuose yra stalčius, kuriame per metus susikaupia nebenaudojami elektronikos prietaisai. Senas telefonas, jau kelerius metus neįjungtas, susipainioję įkrovimo laidai, sudužusio ekrano planšetė, pamirštas fotoaparatas ar belaidės ausinės, kurių baterija beveik nebesilaiko. Kiekvienas atskirai atrodo mažai vertingas. Tačiau kartu jų vertė gali būti įspūdinga.

Elektronikos atliekose aukso koncentracija gali būti gerokai didesnė nei uolienoje, kuri išgaunama veikiančiose aukso kasyklose. Iš čia kilo terminas „miestų kasyba“ (angl. urban mining) – vertingos žaliavos išgaunamos ne iš žemės gelmių, o perdirbant išmestus elektronikos prietaisus.

Elektronikos atliekose aukso gali būti daugiau nei iškasamoje rūdoje

Kasyboje vienas svarbiausių rodiklių yra rūdos kokybė – kiek vertingo metalo yra vienoje tonoje iškastos uolienos.

2019 metais paskelbtoje ataskaitoje, kurią parengė Jungtinių Tautų aplinkos programos, Pasaulio ekonomikos forumo ir Jungtinių Tautų elektronikos atliekų koalicijos atstovai, teigiama, kad vienoje tonoje išmestų elektronikos atliekų – pavyzdžiui, mobiliųjų telefonų, nešiojamųjų kompiuterių, planšečių ir monitorių – gali būti maždaug šimtą kartų daugiau aukso nei vienoje tonoje vidutinės aukso kasykloje išgaunamos rūdos.

Ataskaitoje taip pat buvo apskaičiuota, kad apie 7 proc. pasaulio aukso atsargų gali būti sukaupta nebenaudojamuose elektronikos prietaisuose.

Žinoma, tai nereiškia, kad iš vieno seno telefono galima išgauti įspūdingą kiekį aukso. Šiuolaikiniame mobiliajame telefone paprastai yra vos 25–50 miligramų aukso. Be to, jame yra nedideli kiekiai sidabro, paladžio ir platinos, taip pat gerokai daugiau vario.

Kodėl telefonuose naudojamas auksas?

Auksas daugiausia randamas spausdintinėse elektroninėse plokštėse. Jis naudojamas todėl, kad yra puikus elektros laidininkas ir nerūdija.

Viename telefone esančio aukso vertė gali siekti vos kelis dolerius, todėl namuose bandyti jį išgauti tikrai neapsimoka.

Tikrasis skirtumas išryškėja tada, kai elektronikos prietaisai vertinami ne po vieną, o tonomis.

Tonoje senų mobiliųjų telefonų gali būti iki 140 gramų aukso

Veikiančiose aukso kasyklose išgaunamos uolienos tonoje paprastai būna apie 5–20 gramų aukso. Tuo metu šiuolaikinių perdirbimo įmonių duomenys rodo, kad vienoje tonoje išmestų mobiliųjų telefonų gali būti iki maždaug 140 gramų aukso.

Būtent todėl vis dažniau kalbama ne tik apie elektronikos perdirbimą, bet ir apie „miestų kasybą“.

Tokios įmonės iš esmės daro tai, ką daro kasyklos – apdoroja žaliavas ir iš jų išskiria vertingus metalus. Tik jų „telkiniai“ yra ne šimtus metrų po žeme, o, pavyzdžiui, elektronikos atliekų surinkimo centruose ir perdirbimo gamyklose.

Išmestose elektronikos atliekose – milijardų dolerių vertės metalai

2024 metų „Global E-Waste Monitor“ ataskaitos duomenimis, 2022 metais pasaulyje susidarė apie 62 mln. tonų elektronikos atliekų.

Jose esančių metalų vertė tuo metu buvo įvertinta maždaug 91 mlrd. JAV dolerių. Iš jų apie 15 mlrd. dolerių teko auksui, 19 mlrd. – variui, o 16 mlrd. – geležiai.

Taigi pasaulio namuose, sandėliuose ir sąvartynuose kaupiasi milžiniškas vertingų žaliavų kiekis. Problema ta, kad didelė jo dalis niekada negrįžta į ekonomiką.

Tos pačios ataskaitos duomenimis, oficialiai surenkama ir perdirbama tik apie 22 proc. pasaulio elektronikos atliekų. Likusi dalis patenka į sąvartynus, deginimo įrenginius ar neoficialias perdirbimo vietas, dalis išvežama į kitas šalis, o daugybė senų prietaisų tiesiog toliau dūla žmonių namuose.

Kodėl nesurenkami visi seni telefonai?

Viena didžiausių problemų – pats elektronikos atliekų surinkimas.

Jeigu aukso kasykla aptinka telkinį, rūda yra vienoje konkrečioje vietoje. Elektronikos atliekos, priešingai, išsibarsčiusios milijarduose namų ūkių. Be to, egzistuoja tūkstančiai skirtingų prietaisų modelių.

Kad iš seno telefono būtų galima atgauti vertingus metalus, jis pirmiausia turi patekti į tinkamą perdirbimo įmonę. Tam reikalingi surinkimo punktai, transportavimas, rūšiavimas ir specialus perdirbimas. Taip pat būtina, kad pats žmogus nuspręstų nebenaudojamą telefoną atiduoti perdirbti.

Elektronikos perdirbimui reikia sudėtingų technologijų

Kita problema – pats vertingų metalų išgavimo procesas. Elektronikos prietaisų perdirbimo technologijos yra žinomos, tačiau saugiam ir ekonomiškai efektyviam jų taikymui reikia didelių specializuotų gamyklų.

Tokios įmonės veikia, be kita ko, Belgijoje, Vokietijoje, Švedijoje ir Japonijoje. Tarp žinomų šios pramonės atstovų yra „Umicore“, „Aurubis“ ir „Boliden“.

Vis dėlto šių įmonių pajėgumų kol kas nepakanka visoms pasaulyje kasmet susidarančioms elektronikos atliekoms perdirbti.

Kai kuriose neoficialiose perdirbimo vietose, ypač Vakarų Afrikoje ir Pietų Azijoje, metalai iš elektronikos atliekų bandomi išgauti naudojant rūgštinius tirpalus ar deginant atliekas atvirame ore. Tokie metodai gali sukelti didelę žalą žmonių sveikatai ir aplinkai.

Seni telefonai – ne tik elektronikos atliekos

Technologijos, leidžiančios atgauti auksą, varį ir kitus vertingus metalus, jau egzistuoja. Elektronikos atliekų perdirbimo pramonė gali veikti ir ekonomiškai naudingai, tačiau jos pajėgumai vis dar gerokai per maži.

Tuo metu kasmet perkame vis daugiau naujų telefonų, planšečių ir kompiuterių, o seni prietaisai dažnai tiesiog kaupiami namuose ir tampa potencialiu vertingų žaliavų šaltiniu.