Trijų karalių dienos tradicijos tęsiasi ir keičiasi

Nusišypsome prisimindami vaikiškas išdaigas, bet retai susimąstome kokia Trijų karalių šventės prasmė. Svarbu paminėti, jog prasmės čia dvi: viena nulydi į gilesnę praeitį, kur svarbus gamtos ir saulės galių skatinimas, antroji liudija krikščioniškosios religijos skelbiamą epifaniją ( gr.  epiphaneia – „pasirodymas“, „apsireiškimas“). Čia pagerbiamas trigubas Dievo apsireiškimas: simboliniu trijų išminčių  apsilankymu pas Kūdikį Jėzų Kristų. 

Betliejuje jį pagarbino išminčiai Kasparas, Merkelis, Baltazaras, Jordano upėje pakrikštijo Jonas Krikštytojas, Kanoje per vestuves Jėzus paversdamas vandenį vynu apreiškė savo garbę; pabrėžiama Jėzaus dievystė ir žmogystė bei Jo kaip Mesijo šlovė. Bažnyčioje po skaitinių iš Senojo Testamento (Izaijo knygos ir Ps 71 ištraukos) ir Naujojo Testamento (Ef 3, 2–3; Mt 2, 1–12) šventinami auksas, smilkalai ir kreida. 

Paplitęs paprotys (Lietuvoje ir daugumoje pasaulio tautų) ant bažnyčios ir namų durų pašventinta kreida užrašyti prasidėjusių metų skaičių ir pirmąsias trijų karalių vardų raides su kryželiais tarp jų; užrašas ženklina krikščionių namus prašant jiems Dievo malonės. Rytų Bažnyčioje Trijų Karalių šventė visuotinai švenčiama nuo 3 amžiaus, Vakarų – nuo 4 amžiaus pabaigos.

Smilkalai, auksas ir mira yra simbolinės Trijų Karalių dovanos, atspindinčios Jėzaus Kristaus dieviškumą, karališkumą ir mirtingumą: smilkalai simbolizuoja Dievą (malda, šventumas), auksas – karalių (turtas, galia), o mira – mirtingąjį, gydytoją ir mirtingumą (gydymas, balzamavimas, gyvybė). Šie simboliai įprasmina skirtingus Jėzaus aspektus: karalių karalių, Dievo sūnų ir žmogų. 

Trimis karaliais persirengusių kaimo ar miestelio bendruomenės žmonių vaikštynės gana rituališkos.  Ikikrikščioniškoje tradicijoje persirengėlių vaikštynės vykdavusios viso tarpušvenčio metu, nuo Kalėdų iki Trijų karalių. 

Persirengėliai užeidavo  į sodybas ir linkėdavo šeimininkams bei jų namams sėkmės, skalsos, gero derliaus. Vaikštynių personažai būdavę arkliai, gandrai, meškos, žydai, kai kur ir velnias virtinės gale prisijungdavo. Manyta, jog, nuėjęs į tamsą, laikas baigiasi, numiršta (kaip ir saulė), o pradėjus šviesėti - laikas atsinaujina. Sakydavo, jog nuo Kalėdų iki Trijų karalių diena pailgėja „per gaidžio žingsnį“. O štai ilgiausią naktį – iš Kūčių į Kalėdas – laikas tarsi sustoja, tampa stebuklingu. 

Tuo metu vyksta įvairūs keisti dalykai: žmogaus balsu kalba gyvuliai, vanduo virsta vynu ir pan. Šią trumputę akimirką įvardinkime „niekatruoju“ laiku, nes jis nepriklauso senajam tamsos periodui, bet ir naujajam – dar ne. Kūčios tai saulės virsmo taškas – saulėgrįža, astronominės žiemos pradžia ir saulės sugrįžimo metas. Nuo Trijų karalių dienos ims ilgėti.

Todėl mūsų sąmonėje gyva samprata, kad vienas kitą su naujais metais sveikinti galime tik iki Trijų karalių, po to sėkmės linkėjimai netenka galių, jau įsibėgėja šviesus laikas. Kaip žemaičiai švęsdavo Trijų karalių šventę? Žemaitijos nacionalinio parko specialistai internetiniame puslapyje aptaria kaip ši šventė buvo švenčiama Plateliuose (Žemaitijos nacionalinio parko oficiali interneto svetainė https://zemaitijosnp.lt/saugome/test/ ) ir mini vėlesnes trijų karalių ir angelo vaikštynes. 

Rašoma, kad gavus kunigo pritarimą dar XX  a. pirmoje pusėje tokie persirengėliai vaikščiojo po sodybas visą tarpušvenčio laikotarpį. Sodybų šeimininkai džiaugdavosi priėmę sveikintojus į savo sodybą, namus, duodavo jiems dovanų, vaišių. Durų pažymėjimas šventinta kreida turėjęs nuvyti piktąsias dvasias. XIX a. 

Trijų karalių dienos  persirengėliai nešdavę saulę (ne žvaigždę), šis epizodas, matyt, susisieja su saulės laukimu, jos budinimu senosiose apeigose. Šiandien Žemaitijoje jau ne visur prisimenamas angelas, kurio vaidmenį atlikdavęs vaikas (berniukas arba mergaitė), bet vis dar yra miestų ir miestelių, kur užsuka trys karaliai.

Mažojoje Lietuvoje buvusi šyvio šokdinimo tradicija, tai prūsiškos kultūros palikimas. Žirgas nuo seno Europos tautose vertinamas gyvulys. Šyvis šiuo atveju išsiskiria savo balta/balkšva spalva, lygiai kaip ir žirgas su žvaigžde kaktoje ar dar kokiu požymiu išsiskiriantis iš kitų. 

Tokiam žirgui priskiriamos magiškos galios. Simonas Daukantas pažymi: „Tarp gyvulių baltas žirgas buvo Dievo gyvuliu vadinamas ir jam vienam teprivalus, ant kurio visų vyriausias kunigas tegalėjo joti; jei kas kitas būtų drįsęs tą daryti, tam tuojau būt nelaimė nutikusi“. Šią žinią S. Daukantas buvo paėmęs iš vokiečių Kalavijuočių ordino kronikų.(https://mokslolietuva.lt/2015/02/zirgo-vaidmuo-lietuviu-pasaulejautoje/ (Dr. Valės Macijauskienės str.)

Šyvas žirgas Šyvio šokdinimo tradicijoje laikomas jaunystės, stiprumo simboliu. „Šitoje tradicijoje yra baltas šyvis, kuris yra namų laimintojas, geros žinios nešėjas, visokių gėrybių teikėjas.  (skelbta 2023-05-19 21:30  https://www.lrt.lt Kultūra. Agnė Šimkūnaitė, LRT PLIUS laida „Kultūros diena“, LRT.lt).  1847m. „Neue Preussische Provinzial-Blätter“ rašyta, kad Trijų karalių metu dažnai pasirodydavo 3 persirengusios  būtybės –  kuprotas vyras (vok. bucklicher Kerl), šimelis ir ožys. 

Šimeliu (lazda su arklio galva, vietoj arklio uodegos prikabinta linų sauja) jojo baltomis marškomis apkabinėtas raitelis. Šimelis šokinėjo, raitelis laikė rankoje pagalį ir juo pliekė visas merginas. Carlas Cappelleris 1904 m. veikale „Kaip senieji lietuvininkai gyveno“ gana išsamiai aprašė šyvio šokdinimą: „Trijų karalių dieną tai atvedė žmogų su žirnių virkščiomis aprėdytą, kad išsižiūrėjo kaip meška. 

Tai meškininkas su ta meška eina į rundą ir ją muša su knipeliu, kad šoktų. Kaip jiji savo šokį buvo atlikus, tai jis ją nutvėrė už sprando ir metė į grindis. Meška bliovė ir rėkė, ale tik buvo žmogus. Kits į stubą įbėgo kaip šimelis aprėdytas. Tas veik ant suolo, veik ant stalo greitai įskraidė; tai jį plakė ir su kardupeliais ant jo metė…Kits ir kaip žyds apsirėdė ir vis murmuliavo, o kits kaip garnys. 

Šis turėjo ilgą snapą iš malkos padarytą ir raudonai nufarbuotą, su tuom vis barškino ir kirto, ir kūdikius įbaugino.“ (Angelė Vyšniauskaitė „Persirenginėjimas „svetimaisiais“ lietuvių papročiuose“. Lietuvos etnologija 4, 2004 m., p. 17). Lietuvininkai ir krivūlę vadinę šimeliu. 

Šyvio šokdinimas  Mažojoje Lietuvoje išnyko, išliko tik Sūduvoje. Šią tradiciją saugo ir tęsia Gražiškių kaimo bendruomenė, įtraukusi Šyvio šokdinimo tradiciją į nacionalinį nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. 

Ilgainiui prigimtinė kultūra keičiasi, kartu su agrarinės kultūros bei žmogaus gyvenimo būdo pokyčiais. Pastebima, jog šiuo metu sausio 6 dieną labiau akcentuojame šventinės eglės nupuošimą, rūpesčius kur ir kaip utilizuosime sausą eglutę arba taip stengiamės „neatsilikti“ nuo socialiai apspręstų šiandieninių išsireiškimų ir „turime tvarią eglę“, pasodiname į žemę dėl „tvarumo“, eglutė „tvariai“ lauks kitų Kalėdų. 

Svarbu, kad visi jaučiame dienų šviesėjimą ir mintyse (jau be apeigų) laukiame saulės, beje, šis momentas neatitolina šiandieninio žmogaus nuo jo protėvių. Trijų karalių vaikštynių tradicijoje persirengėliams – trims karaliams – jau neteikiamos dovanos, nevaišinami sėkmės linkėtojai, bet atvirkščiai, jau laukiame dovanų iš jų. 

Tačiau siekis linkėti sėkmės naujuose metuose gajus ir nesensta, tad ir visiems skaitantiems šį straipsnį linkime sėkmės atsinaujinusiame laike!