Tylus skausmas namuose: artimojo priklausomybės šešėlis

Dirbdama socialinį darbą susiduriu su įvairiomis priklausomybėmis – nuo alkoholio ir narkotikų vartojimo. Daugelis šeimų, kurių narys turi priklausomybę, nežino, kad yra koopriklausomi. Ši tema – viena jautriausių socialinio darbo sričių, nes ji apima ne tik priklausomą asmenį, bet ir visą jo artimųjų gyvenimą.

Pradėdama konsultaciją su koopriklausomu žmogumi, naudoju metaforą, padedančią suvokti patiriamą naštą. Klausiu:

Įsivaizduokite, kad jūsų namuose dabar yra dramblys. Ką darytumėte? Kaip jaustumėtės, jei kasdien turėtumėte jį prižiūrėti, stengtis su juo susitvarkyti, nuolat prisitaikyti prie jo judesių ir sprendimų?

Šis palyginimas padeda žmogui atpažinti, kokia sunkiai pastebima, bet nuolatinė psichologinė ir emocinė našta gula ant jo pečių. Tai leidžia pradėti diskusiją apie emocinį išsekimą, ilgalaikį stresą ir būtinybę rūpintis savimi, nepamirštant, kad atsakomybė už priklausomąjį nėra visiškai jo. 

Tai procesas, kai artimieji tampa emociškai priklausomi nuo priklausomojo elgesio, nuotaikų ir sprendimų. Šeimos nariai patiria chronišką įtampą, gėdos jausmą, nuolatinį nerimą, o dažnai ir izoliaciją nuo socialinių ryšių.

Socialinio darbo praktikoje stebima, kad šeimoje dažnai visas gyvenimas sukasi apie priklausomą žmogų. Darbo, ar laisvalaikio planai keičiami pagal priklausomojo poreikius, o šeimos nariai jaučiasi įstrigę savo namų erdvėje, kuri dažnai tampa emociniu spąstu.

Šiame straipsnyje siekiama atskleisti, kaip priklausomybės šešėlis veikia šeimą, ypač vaikų gyvenimą, ir kokį vaidmenį čia gali atlikti socialinis darbas. Straipsnyje pateikti realūs pavyzdžiai, praktiniai patarimai ir socialinio darbo metodai, kurie padeda šeimoms atpažinti problemą ir pradėti gydymo bei paramos procesą.

Kai artimasis tampa priklausomas: kas nutinka šeimos nariams

Gyventi šalia priklausomybės reiškia kasdien vaikščioti tarsi per ploną ledą. Priklausomas žmogus keičiasi: jo nuotaikos tampa neprognozuojamos, jo sprendimai – nepastovūs. Šeima, nepastebimai, tampa tylus jo šešėlis, kurio jausmai ir poreikiai atsiduria nuošalyje.

Koopriklausomybė prasideda subtiliai. Iš pradžių – rūpestis ir noras padėti. Vėliau – nuolatinis budrumas, nerimas, baimė „ar šiandien viskas gerai?“ arba „ar jis grįš blaivus?“. Šeimos nariai ima nešioti atsakomybę, kuri nėra jų, slepia informaciją, taiso klaidas ir stengiasi apsaugoti priklausomąjį nuo aplinkinių ar situacijų. Tačiau, nepaisant pastangų, skausmas tik didėja.

Praktikoje socialiniai darbuotojai mato, kaip artimieji nuolat koreguoja savo gyvenimą priklausomojo nuotaikoms. Jie gali atšaukti planus, vengti viešų susitikimų ar slėpti tikrąją situaciją nuo bendradarbių ir net artimųjų. 

Dažnai priklausomas žmogus nesąmoningai arba sąmoningai manipuliuoja savo artimaisiais, primesdamas jiems kaltės jausmą. Tokia dinamika sukuria artimojo atsakomybės prisiėmimą sau, dėl dalykų, kurių jis negali kontroliuoti. Šis procesas – vienas iš pagrindinių koopriklausomybės mechanizmų: artimasis ne tik rūpinasi priklausomuoju, bet ir nejučia pradeda nešioti emocinę naštą, kuri iš tikrųjų nėra jo atsakomybė. Tai sukuria ilgalaikį nerimą, izoliaciją, socialinę izoliaciją, dažnai lydimą depresijos ar lėtinio streso simptomų.

Vaikai šeimoje su priklausomu asmeniu

Vaikų emociniai, socialiniai ir kognityviniai gebėjimai dar tik formuojasi. Jie neturi įrankių tinkamai suprasti situacijos, objektyviai įvertinti suaugusiųjų elgesio ar reguliuoti savo emocijas. Todėl vaikai dažnai perima atsakomybę už tėvų veiksmus, adaptuojasi prie destruktyvios aplinkos ir išmoksta slopinti savo jausmus.

Dėl chroniško streso vaikystėje vaikai gali patirti įvairių ilgalaikių pasekmių: pasitikėjimo problemų, sunkumų mokykloje ar socialinių santykių formavime. Dažnai tokie vaikai linkę gelbėti kitus savo sveikatos sąskaita ir patiria sunkumų atpažinti savo poreikius.

Socialinio darbo praktikoje pastebima, kad ankstyva intervencija – tokia kaip vaikų psichologo konsultacijos, psichoedukacinės grupės paaugliams ar individualios terapijos – gali ženkliai sumažinti ilgalaikes psichologines pasekmes. Šeimos, kurios įsitraukia į šiuos procesus, dažnai pastebi pagerėjusią vaikų savivertę, gebėjimą išreikšti emocijas ir geresnį tarpusavio ryšį.

Svarbu, kad socialiniai darbuotojai padeda tėvams ir globėjams mokytis atpažinti ankstyvuosius stresų ženklus, skatinti saugų vaikų aplinkos modeliavimą ir kurti kasdienes struktūras, kurios padeda vaikams jaustis saugiai net nestabilioje šeimoje.

Tylūs koopriklausomybės ženklai

Koopriklausomybę sunku atpažinti, nes įtampa tampa kasdienybe. Socialiniame darbe pastebima, kad artimieji dažnai pamiršta save – jie nebejaučia, ko patys nori, kas suteikia džiaugsmą ar energiją. Gyvenimas tampa nuolatiniu budėjimu, emociniu maratonu.

Papildomai pastebimos ilgalaikės pasekmės: chroniškas nerimas, galvos skausmai, nemiga, sumažėjęs imunitetas, depresijos rizika. Vaikai, stebėdami nuolatinę tėvų įtampą, dažnai patiria emocinį išsekimą, o suaugusieji – socialinę izoliaciją ir pasikartojančią gėdos ar kaltės patirtį.

Šie tylūs ženklai padeda socialiniam darbuotojui numatyti intervencijos kryptis ir suteikti šeimai konstruktyvių strategijų emocinei pusiausvyrai atkurti.

Socialinio darbuotojo vaidmuo

Socialinis darbas čia turi esminę reikšmę. Socialinio darbuotojo užduotis – ne tik identifikuoti rizikas, bet ir teikti tęstinę, kompleksinę pagalbą. Tinkamai parinktos intervencijos, švietimas, ribų stiprinimas ir bendradarbiavimas su kitomis institucijomis gali padėti šeimai ištrūkti iš destruktyvių modelių.

Efektyvios intervencijos

Individualios konsultacijos – suteikia galimybę aptarti jausmus, išmokti atpažinti koopriklausomybės ženklus ir valdyti emocijas.

Psichoedukacinės grupės – padeda šeimos nariams suprasti priklausomybės procesus, jo poveikį artimiesiems, suteikia įrankius savipagalbai.

Savitarpio pagalbos grupės – leidžia artimiesiems jaustis ne vieniems, dalintis patirtimi ir gauti paramą iš kitų, kurie išgyvena panašias situacijas.

Bendradarbiavimas su institucijomis – socialiniai darbuotojai glaudžiai dirba su psichologais, psichiatrais, gydymo centrais ir nevyriausybinėmis organizacijomis, kad šeima gautų kompleksinę, individualizuotą pagalbą, apimančią emocinę paramą, praktinius įgūdžius ir socialinę reintegraciją.

Socialinis darbas moko šeimas palaikyti nuoseklų ryšį su vaikais, skatinti atvirą emocijų išraišką, įtraukti visus šeimos narius į sprendimų priėmimą, o tai padeda ilgainiui sumažinti koopriklausomybės ciklą.

Pagalba šeimoms: socialinio darbo perspektyva

Šeimos, patiriančios artimojo priklausomybę, dažnai jaučiasi vienišos, nesuprastos ir izoliuotos. Socialinio darbuotojo vaidmuo čia – ne tik informuoti, bet ir kurti saugią erdvę, kurioje galima kalbėti apie jausmus be kaltės ir gėdos.

Socialinio darbo praktikoje šeimos dalyvauja psichoedukacinėse grupėse, savitarpio paramos susitikimuose ar individualiose konsultacijose, kur gali mokytis atpažinti koopriklausomybės ženklus, valdyti stresą ir nustatyti sveikas ribas. Toks kompleksinis požiūris suteikia galimybę ne tik gauti informaciją, bet ir praktinius įrankius, leidžiančius keisti destruktyvius santykių modelius bei atkurti emocinį balansą.

Bendradarbiaudami su gydymo centrais, psichikos sveikatos specialistais ir nevyriausybinėmis organizacijomis, socialiniai darbuotojai padeda šeimoms jaustis palaikomoms, sumažinti izoliacijos jausmą ir dalintis patirtimi su kitais, kurie išgyvena panašias situacijas.

Artimojo priklausomybės šešėlis šeimai atneša tylų, bet gilų skausmą. Koopriklausomybė keičia šeimos narių gyvenimą, jų emocijas ir santykius. Socialinis darbas – esminis instrumentas, padedantis šeimoms ištrūkti iš destruktyvių modelių, suteikiantis įrankius, paramą ir viltį.

Šis straipsnis parengtas autoriaus ranka, tačiau panaudota literatūra (Beattie, 2010; Laurinaitis, 2015; Caselli, 2019; Gabalaitė, 2018) padėjo pagrįsti mintis, suteikti platesnį kontekstą ir atskleisti socialinio darbo realijas šeimoms, patiriančioms priklausomybę.