Ukrainiečius kariauti mokęs lietuvis: jie nieko nežinojo apie karą, bet degė noru kovoti

„Buvo visko“, – atvirauja karininkas. Ukrainos fronte jis praleido penkis mėnesius ir namo grįžo tik todėl, kad insulto ištiktam jo tėvui prireikė artimo žmogaus pagalbos.

Už jo galvą, kaip ir už kitų instruktorių, Rusijoje pažadėtas atlygis, tačiau vyras tvirtina nebijantis mirties – toks darbas.

„Pradžioje rusams tikrai netrūko nei ginkluotės, nei amunicijos. Jie turėjo visko, tačiau jie tikėjosi, kad juos sutiks su gėlėmis ir raudonais kilimais. O juos sutiko su Javelinais ir ryžtingu pasipriešinimu“, – karo pradžią prisimena Lazeris.

Jis prie Ukrainos karių instruktorių prisijungė ne nuo pat karo pradžios, o praėjus porai mėnesių – balandį.

Pasakoja, kad tuomet pamatytas šauktinių pasiruošimas išgąsdino – visi, kas tuo metu buvo pasirengę karui, jau kariavo, o atvykusiems instruktoriams teko dirbti su visiškais naujokais šauktiniais.

„Buvo taip, kad ateini dviese, stovi prieš tave trys šimtai ir nežinai, nuo ko pradėti. Kuopos vadas man atvirai pasakė, kad jis išvis ne karys – 20 metų dirbo istorijos mokytoju.

Jis net nežinojo, ką turi veikti kuopos vadas, tiesiog jautė atsakomybę už tuos žmones ir begalinį norą mokytis.

Jis suprato, kad net liūtų banda, vadovaujama avino, nieko nenuveiks“, – pasakoja lietuvis.

Karo abėcėlė

Lazeris pamena, kad ukrainiečius mokyti teko pradėti nuo pačių pagrindų – kaip laikyti šautuvą, kaip slėptis ar bėgti nuo priešo kulkų, galiausiai kaip vadovauti kariams, – visa tai teko aiškinti ir pasakoti šauktiniams.

„Turėjome mokyti, kaip šaudyti stovint, atsiklaupus, atsigulus. Kaip išsikasti apkasus ir padaryti, kad jie būtų kuo saugesni. Net sugalvojome naują apkasų fortifikacinę sistemą. Tuo užsiėmėme su vokiečių inžinieriumi, kuris iš pradžių prisijungė prie užsieniečių legiono, o vėliau atvažiavo padėti pas mus.

„Iš pradžių dėl jų pasiruošimo lygio aš pasibaisėjau, bet paskui susiėmiau, pamačiau jų norą mokytis.

Moralė jų buvo tikrai aukšta – iš šimto žmonių gal tik vienas ar du buvo nelabai motyvuoti.

Malonu dirbti su tokiais žmonėmis – jie žino, kur jie eis, jie žino, kad gali žūti, bet jie pasiruošę tam, kad apgintų tėvynę, o dėl to kiekvieną žinių kruopelę gaudo“, – pasakoja lietuvis.

Pasak instruktoriaus, didžiausias ukrainiečių pranašumas slypi tame, kad jie žino, už ką kariauja. Tai namai, žemė, tėvynė, šeimos, jų vaikų ateitis, o štai rusai nežino. O dėl to niekuomet nesikaus iki galo ir pasitaikius pirmai progai bėgs saugoti savo kailį.

Apginti namus

Nors Rusijos žiniasklaida mirga nuo pranešimų apie ukrainiečių dezertyrus, Lazeris pasakoja, kad teko susidurti su daugybe iki karo užsienyje dirbusių vyrų, kurie vos išgirdę, kad prasidėjo karas, pirko bilietus ir vyko namo.

„Jie sakė, kad savo kaimukų nepaliks, kai vietiniams labiausiai jų reikia“, – prisimena karininkas.

Pasak vyro, ilgus mėnesius mokymų, negaunant atlygio ir dirbant tiesiog už maistą, atpirkdavo žmogiškas dėkingumas.

„Yra buvę atvejis, kai Lvive tiesiog eini gatve ir iš kavinės iššoka vyras, kuris su ašaromis akyse sako, kad iš pradžių į mokymus žiūrėjo su ironija, bet paskui, kai jie jam padėjo išgyventi, suprato, kokią dovaną gavo“, – pasakoja buvęs ukrainiečių instruktorius.

Nepaisant to, kad šiuo metu prižiūri sergantį tėvą, Lazeris sako neatsitraukiantis nuo Ukrainos realijų – nuolat telefonu derina taktiką, padeda patarimais, net tokiais, kaip ant paprasto automobilio pritaisyti kulkosvaidį.

Pasak kario, ilgas laikas būnant karo zonoje ne tik užgrūdina, bet ir pernelyg pripratina prie pavojaus.

Skambant oro pavojaus sirenoms, vienas amerikietis instruktorius išbėgo į lauką vienais apatiniais.

Tuo metu ant suolelio sėdintys lietuviai iš jo juokėsi, nes puikiai suprato, kad jei rusai turėtų tikslius bazės vietos duomenis, visi joje tiesiog neišvengiamai žūtų.

„Neturi galimybės numušti tos raketos. Jei ji pataikys, tai pataikys, jei ne – vadinasi, išgyvenai dar vieną dieną“, – ramiu balsu kalba lietuvis.

Anot Lazerio, arčiausiai jo raketa sprogo vos per 200 metrų.

Ištverti padėjo meilė

Paklaustas, kaip sugebėjo ištverti visus karo siaubus, vyras pirmiausia teigia, kad jis stiprus žmogus, tačiau netrukus atsileidžia ir praveria širdį – išgyventi padėjo į širdį pasibeldę nauji jausmai psichologei, kuri jį nuolat traukė iš emocinių duobių.

„Susipažinome visiškai atsitiktinai, kai aš jau buvau Ukrainoje. Ji feisbuke gaudė Rusijos trolius ir kitus propagandą skleidžiančius valkatas. Taigi nuo tada pradėjome bendrauti.

Nors jos dar gyvai nemačiau, jau parašiau, kad myliu, ir ji parašė tą patį.

Nors jos dar gyvai nemačiau, jau parašiau, kad myliu, ir ji parašė tą patį“, – kupinas vilčių dėl ateities kalba vyras.

Kaip teigia pašnekovas, dėl Ukrainoje galiojančių ir ilgai trunkančių biurokratinių procedūrų jis negalėjo gauti atlygio už savo darbą. Todėl buvo priverstas kreiptis į draugus ir pažįstamus.

Feisbuke paskelbęs įrašą, kad nori padėti Ukrainai, tačiau privalo gelbėti ir savo šeimą, vyras vos per kelias dienas sulaukė net pusantro tūkstančio eurų aukų.

Tą jis iki šiol laiko stebuklu, mat jam pagelbėjo net daug metų nematyti buvę klasės draugai.

Lietuviais, padedančiais ukrainiečiams pasiruošti karui, rūpinasi Všį „Iki pergalės“, tad visi norintys prisidėti prie kilnios misijos gali susisiekti su organizacijos atstvais.

Nepakeliami vaizdai

Karys pasakoja, kad bene labiausiai jį sukrėtė vaizdai iš Bučos. Tuomet buvo tik atvykęs į Ukrainą ir stebėjo, kaip ekshumuojami nužudytų taikių gyventojų kūnai.

„Nenorėčiau to dar kartą pamatyti“, – sako jis.

Ir prisimena Mariupolio apsuptį – rusai tuo metu šaudė į pastatus, nežiūrėdami, ar ten buvo gyventojų. Bandydami nužudyti „Azovo“ karius, jie nesirinko priemonių ir neskaičiavo prarastų ukrainiečių gyvybių.

Karininkas sako, kad, nepaisant visų rusų žvėriškumų, jis mokė ukrainiečius susilaikyti nuo noro žudyti priešus.

„Visada sakiau, kad imtų kuo daugiau rusų į nelaisvę, nes juos paskui iškeis į savo draugus ir brolius.

Taip, mūšio metu sudėtinga ir sunku palikti į tave šaudžiusį karį gyvą, bet to reikia, kad vėliau jį būtų galima iškeisti į tavo artimą.

Mane patį mokė, kad einant į puolimą ir matant gulintį sužeistą karį reikėtų nepagailėti tų trijų kulkų, kad jis paskui į nugarą pačiam nešautų. Bet kitomis aplinkybėmis – imti į nelaisvę“, – patirtimi dalijasi Lazeris.

NATO aljansui būtų garbė turėti Ukrainą

Neseniai Lietuvoje viešėjusio Ukrainos prezidento biuro vadovo patarėjo Oleksijaus Arestovyčiaus žodžius, kad Rusija galėtų pulti Lietuvą, karininkas vertina skeptiškai.

„Jie jau parodė visą savo galią ir iš to nieko neišėjo. O NATO dar net piršto nepajudino.

Puikiai patys supranta, kad užkabinę bent vieną aljanso karį gaus atgal taip, kad maža nepasirodys. Jie nedrįs net branduolinio ginklo išsitraukti, nes puikiai žino, kuo tai jiems baigsis“, – vertina lietuvis.

„Iš tiesų, dabar susiklostė tokia padėtis, kad NATO reikia Ukrainos, nes tai yra ta rytinė dalis, kuri dabar gina Vakarų vertybes. Ir jie tą daro susitelkę, motyvuoti. Kariniam aljansui būtų garbė turėti tokią narę“, – priduria karininkas.