Už „Geležinės uždangos“: kam SSRS buvo leista pamatyti „pūvantį Vakarų pasaulį“?

Ar galėjo SSRS piliečiai keliauti?

Sovietiniai piliečiai galėjo keliauti. Jei kalbame apie tai, ar buvo leistas turizmas SSRS, tai turistu galėjo tapti kiekvienas, nusprendęs tyrinėti neišmatuojamas Sąjungos platybes.

Kur dažniausiai buvo važiuojama atostogauti SSRS? 

Dažniausiai sovietinių piliečių atostogos apsiribodavo vasarnamiu, kelione pas giminaičius arba į kaimyninį kaimą. Tiems, kuriems pavykdavo „išplėšti“ kelialapį į Sočį ar Anapą, buvo prieinami jūros paplūdimiai, kai kurie net vykdavo į Kaukazo ir Krymo kalnus, Karpatus ir prie Baikalo. Dauguma keliavo „laukiniais“ būdais – pėsčiomis į žygius, dviračiu ar geležinkeliu. Kelionės į didžiuosius Sąjungos miestus, tokius kaip Maskva, Leningradas, daugumai piliečių buvo tikras nuotykis.

Tačiau apie tai, ar sovietiniams piliečiams buvo leidžiama išvykti į užsienį – ne tik kalbėti, bet net ir galvoti nebuvo priimta. Užsienio turizmo SSRS, kaip tokio, nebuvo. Be to, į užsienį nustojo išleisti beveik iškart po 1917 metų Spalio revoliucijos, ir kasmet draudimas išvykti tapo vis griežtesnis.

Nuo 1934 metų pabėgimas į užsienį buvo laikomas Tėvynės išdavyste, o 1935 metais Stalinas įvedė mirties bausmę už nelegalų Sovietų Sąjungos sienos kirtimą. Baudos buvo numatytos ne tik „nusikaltėliui“, bet ir jo artimiesiems.

Priežasčių, kodėl SSRS nebuvo galima išvykti į užsienį, buvo keletas, ir visos jos buvo grindžiamos baime:

buvo baiminamasi, kad sovietiniai piliečiai papasakos, jog Sąjungoje ne viskas gerai, ir „nuostabaus sovietinio gyvenimo“ paveikslas sugrius kaip kortų namelis;

buvo baiminamasi, kad sovietiniams piliečiams patiks gyventi „pūvančiame kapitalizme“, ir jie nebegrįš;

buvo baiminamasi, kad prasidės masinė emigracija iš Sąjungos, o tai reikštų pigios darbo jėgos praradimą.

Todėl SSRS dirbtinai buvo sukurtos sąlygos, kad pilietis negalėtų išvykti iš šalies. Jei vis dėlto labai norėjo, jam reikėjo pereiti, kaip sakoma, „kelis pragaro ratus“:

gauti viršininko leidimą – įmonės vadovas turėjo išduoti rašytinį sutikimą ir teigiamą charakteristiką;

gauti profkomo ir politkomo pritarimą – be „padėkos“ kyšio pavidalu tai padaryti buvo beveik neįmanoma;

surinkti dokumentus ir pateikti juos OVIZ (Vizų ir registracijos skyriui) – visas pažymas, leidimus, pasą, charakteristiką ir paaiškinimą, kodėl reikia vykti į „pūvančio Vakarų pasaulio“ šalį;

pereiti KGB patikrinimą – ten buvo tikrinama viskas, pradedant darbo vieta ir baigiant apkalbomis gyvenamojoje vietoje.

Svarstymas užtrukdavo mėnesius: mažiausiai 45 dienas – norint išvykti į užsienį ir 30 dienų – kelionėms po SSRS. Nebuvo garantijos, kad po to žmogus galės išvykti, o tie, kurie taip ir negavo leidimo, buvo vadinami „atsisakiusiaisiais“. Tiems laimingiesiems, kurie praėjo KGB patikrinimą, paštu atsiųsdavo užsienio pasą – eik, tvirtink OVIZ ir sumokėk už jį 105 rublius.

Karinės, kosminės ir gynybos pramonės darbuotojai nebuvo išleidžiami į užsienį jokiomis pretekstais: priimami į darbą jie net pasirašydavo įsipareigojimą neišvykti.

Išvykimas į užsienį SSRS „išrinktiesiems“ – kam buvo leidžiama

Tie, kurie buvo išleidžiami į užsienį iš Sąjungos – į vadinamąsias užsienio komandiruotes, galėjo būti suskaičiuojami ant pirštų:

diplomatai;

žvalgybos darbuotojai;

aukšto rango partijos nariai;

mokslininkai;

kultūros ir sporto veikėjai.

Be to, sportininkai ir kultūros veikėjai taip pat dažnai galėdavo susidurti su problemomis išvykstant.

Be to, į užsienį dirbti galėjo išvykti ir:

gamyklų ir įmonių statytojai per Valstybinį užsienio ekonominių ryšių komitetą;

žvejai žuvies gavybai (jie buvo siunčiami pusei metų);

civilinės aviacijos pilotai;

Užsienio prekybos ministerijos darbuotojai.

Visi jie taip pat rinko visą aplanką dokumentų: anketą, charakteristikas su rekomendacijomis, kurias tvirtino ir derino aukštesnės institucijos. Prie dokumentų pridėdavo laišką – jame buvo nurodomas kelionės tikslas ir terminai, kas apmoka komandiruotę. Taip pat reikėjo sveikatos pažymos ir vadinamosios „objektyvinės“ – išsamios informacijos apie biografiją ir darbo vietą.

Į užsienį buvo siunčiami tik patikrinti (!) darbuotojai: su stažu, kalbos žiniomis ir be „suterštos“ praeities. Prieš išvykstant buvo kviečiama į partkomisiją ir dažnai į pokalbį TSKP CK, kur uždavinėjo klausimus apie šalį, į kurią vyko žmogus, taip pat išduodavo instrukciją – kaip elgtis, kad neapgėdintum Tėvynės.

Bet net užsienyje sovietiniai piliečiai buvo sekami: jie gyveno tam tikrose vietose, bendravo tik su tam tikru žmonių ratu. Apie visus „įtartinus“ judesius buvo iš karto pranešama „ten“.

1991-ieji – lūžio metai, kai SSRS buvo leista išvykti į užsienį. Tuomet Gorbačiovas pasirašė įstatymą, kuris reguliavo piliečių išvykimą iš Sąjungos ir jų grįžimą atgal. Po to „geležinė uždanga“ sugriuvo.