Jis atbėgo penktas iš aštuonių bėgimo rungties dalyvių, tačiau niekas iš stovyklos vadovų nepuolė jo guosti ar sakyti, kad rezultatas nesvarbus ar kad „laimėjo draugystė“.
Stovykloje pralaimėjimas yra tiesiog pralaimėjimas – ne tragedija ir ne pamoka, kurią privalu tuoj pat išmokti.
Vadovas tik paklausė, ar jis nori vandens, berniukas linktelėjo, ir po penkių minučių jis jau bėgiojo su kitais vaikais visiškai kitame žaidime. Pralaimėjimas liko ten, kur jam ir vieta – praeityje.
Vaikų psichologė Simona Paulauskienė, jau apie dvylika metų dirbanti su mokyklinio amžiaus vaikais Kaune, pasakojo, kad vienas didžiausių skirtumų, kurį ji pastebi tarp vaikų, lankiusių stovyklas su nakvyne, ir tų, kurie vasaras praleido namie ar griežtai suplanuotose edukacinėse programose, yra būtent požiūris į nesėkmes bei pralaimėjimus.
Šis skirtumas dažnai išlieka dar ilgus metus po stovyklos. Vaikai, kurie stovykloje patyrė dešimtis mažų pralaimėjimų – nuo estafečių iki orientacinio sporto, nuo stalo žaidimų iki improvizuotų varžybų, kas greičiau nuplauks iki plausto – mokykloje į blogą pažymį ar nesėkmę kontroliniame darbe paprastai reaguoja ramiau nei tie, kuriems pralaimėjimas vis dar yra kažkas svetimo ir bauginančio.
Stanfordo universiteto psichologės Carol Dweck tyrimai, vykdomi jau kelis dešimtmečius, rodo, jog vaikai, kurių aplinkoje pralaimėjimas vertinamas kaip mokymosi galimybė, jie daug dažniau tiki, kad gebėjimus galima tobulinti dedant pastangas.
Ši nuostata tiesiogiai susijusi su akademine sėkme, o stovykla yra viena iš tų aplinkų, kur pralaimėjimas natūraliai tampa tiesiog dienos dalimi, o ne įvykiu, kurį reikia analizuoti ar po kurio tenka ilgai atsigauti.
Mokykloje pralaimėjimas turi emocinį svorį, kurio stovykloje tiesiog nėra. Šis svoris susideda iš kelių dalykų, kurie visi kartu sukuria aplinką, kurioje nesėkmė atrodo kaip kažkas rimto ir ilgalaikio. Mokykloje yra pažymiai, liekantys dienyne ir metiniuose vertinimuose.
Tėvai tuos pažymius mato ir į juos reaguoja, yra klasės draugai, žinantys, kas kokį įvertinimą gavo, ir yra mokytojai, kurie kartais, net ir netyčia, sukuria atmosferą, kurioje klaida tampa tuo, ko privalu vengti sukuriama nuolatinio konkuravimo aplinka.Stovykloje viso to tiesiog nėra.
Kai vaikas pralaimi vandensvydžio rungtynes ar neatspėja atsakymo viktorinoje, niekas to neužrašo ir po savaitės nebeprisimena. Net ir kiti vaikai, tą akimirką matę pralaimėjimą, greičiausiai jau po valandos bus užsiėmę visiškai kitais dalykais.
Šis pralaimėjimo lengvumas, laikinumas ir nereikšmingumas ilgalaikėje perspektyvoje ir yra tai, kas leidžia vaikams patirti, ką reiškia pralaimėti be emocinės naštos, kuri lydi mokykloje ar namuose.
Tinkamai pasirinkta vasaros stovykla padeda susitvarkyti su psichologiniu krūviu dėl nesėkmės ar pralaimėjimo ir tai priimti ne kaip nesėkmę, o kaip būdą tobulėti.
JAV Stovyklų asociacijos (American Camp Association) 2025 metų duomenimis, nuo 70 iki 85 procentų jas lankiusių vaikų praneša apie padidėjusį pasitikėjimą savimi.
Dalis šio pasitikėjimo atsiranda ne iš laimėjimų, bet iš supratimo, kad pralaimėjimas nėra pasaulio pabaiga. Kai vaikas per savaitę patiria gal penkiolika ar dvidešimt mažų nesėkmių – nuo pralaimėtos šaškių partijos iki to, kad jo komanda orientaciniame žaidime liko paskutinė – ir kai po kiekvieno karto gyvenimas tiesiog tęsiasi (ateina kitas žaidimas, kita veikla, kita galimybė), tas vaikas pradeda suvokti tai, ko joks suaugusysis negali jam paaiškinti žodžiais.
Jis pradeda suprasti, kad pralaimėjimas yra tiesiog žaidimo dalis, o ne jo pabaiga, ir kad gebėjimas atsitiesti bei eiti toliau yra daug svarbesnis nei gebėjimas niekada nepralaimėti.
Stovyklose, pavyzdžiui, „Basakojis“ Trakų ar Panevėžio rajonuose, kuriose vaikai praleidžia savaitę ar dvi be telefonų ir be tėvų, vadovai pastebi, kad pirmomis dienomis labai jautriai į pralaimėjimus reaguojantys vaikai iki stovyklos pabaigos dažnai patys pradeda raminti kitus, kai šiems nesiseka.
Šis pokytis įvyksta ne todėl, kad kažkas juos pamokė ar pasakė teisingus žodžius – jis įvyksta tiesiog todėl, kad vaikai turi galimybę per trumpą laiką patirti daug pralaimėjimų ir pamatyti, jog po jų gyvenimas tęsiasi.
Niekas jų nevertina pagal tai, laimėjo jie ar pralaimėjo. Pralaimėjimas iš tikrųjų tampa tiesiog informacija apie tai, kas šį kartą nepavyko, o ne verdiktu apie tai, kas jie tokie yra.
Psichologijos tyrimuose ši savybė vadinama atsparumu. Jau žinoma, kad atsparumas nėra įgimtas – jis ugdomas per patirtį.
Vienas geriausių būdų jį ugdyti yra leisti vaikams patirti mažas, kontroliuojamas nesėkmes saugioje aplinkoje.
Stovykla tam yra beveik tobula vieta, nes nesėkmės ten tikros, bet jų pasekmės – minimalios. Vaikai gali eksperimentuoti su pralaimėjimo jausmu ir reakcijomis į jį be tos rizikos, kurią pralaimėjimas sukelia mokykloje ar sporto varžybose, kur rezultatai turi ilgalaikių pasekmių.
Kai vaikas pralaimi stalo žaidimą stovykloje, jis gali pabūti piktas ar nusivylęs kelias minutes, bet tada viskas praeina ir niekas to nebeprisimena. Jis gali bandyti dar ir dar kartą, kol išmoksta, kad pralaimėjimas yra tiesiog proceso dalis, o ne jo pabaiga.
Tėvai dažnai nori apsaugoti vaikus nuo pralaimėjimo skausmo, ir tai yra visiškai natūralu bei suprantama.
Tačiau tyrimai rodo, kad vaikai, kurie niekada nėra pralaimėję arba kuriems tėvai visada leisdavo laimėti, vėliau gyvenime su nesėkmėmis tvarkosi daug sunkiau.
Kai kurie psichologai tai vadina „trapumo epidemija“, kai vaikai užauga tikėdami, jog jie visada privalo laimėti, o nutikus nesėkmei, jie neturi įrankių susitvarkyti su kilusiu nusivylimu.
Stovykla yra viena iš tų vietų, kur tėvai negali apsaugoti vaiko nuo pralaimėjimo, todėl ji ir yra tokia vertinga: vaikai gauna progą išmokti susitvarkyti patys, be suaugusiųjų paguodos.
Viena mama, kurios dukra praėjusią vasarą pirmą kartą lankė stovyklą, pasakojo, kad didžiausias po stovyklos pastebėtas pokytis buvo ne tai, jog dukra išmoko plaukti ar užkurti laužą, bet tai, kaip ji pradėjo reaguoti į nesėkmes namuose.
Prieš stovyklą, kai jai nepavykdavo išspręsti galvosūkio ar ji pralaimėdavo žaidimą broliui, mergaitė verkdavo, pykdavo ir kartais net atsisakydavo bandyti dar kartą. Po stovyklos, susidūrusi su panašia nesėkme, toji pati mergaitė dažniausiai tiesiog pasako: „Na, bandysiu dar kartą“ arba „Šį kartą nepavyko“.
Pasak mamos, tai yra kur kas didesnis pokytis nei tas, kurio galima tikėtis iš savaitės praleistos miške. Šis pokytis įvyko ne dėl to, kad stovykloje ją mokė, kaip reaguoti į pralaimėjimą; jis įvyko tiesiog todėl, kad ji pati turėjo galimybę per trumpą laiką daug kartų pralaimėti ir pamatyti, jog pasaulis dėl to nesugriūva.
Kai rudenį vaikai grįžta į mokyklą, tie, kurie vasarą patyrė daug mažų pralaimėjimų stovykloje, dažnai geriau susitvarko su akademinėmis nesėkmėmis.
Gavęs blogą pažymį, toks vaikas gali būti nusivylęs, bet jis žino, kad tai nėra pasaulio pabaiga. Jis supranta, kad galima bandyti dar kartą ir kad vienas pralaimėjimas neapibrėžia, kas jis toks yra.
Tas žinojimas, ramybė nesėkmės akivaizdoje yra tai, ko iš knygų ar vyresnių žmonių patarimų išmokti neįmanoma.
Jį galima tik patirti, ir stovykla yra viena geriausių vietų tai padaryti, nes ten pralaimėjimas yra tiesiog žaidimo dalis. Tai ne drama ir ne tragedija, o tiesiog akimirka, kuri praeina ir užleidžia vietą kitai.
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą