Vaiko teisių gynėjai pataria: kaip išgirsti ir suprasti vaiko nuomonę?

Įsiklausymas ir išklausymas eina išvien

Diskusijos „Vaiko nuomonė. Kaip girdėti ir atsižvelgti?“ dalyviams žurnalistė Živilė Kropaitė-Basiulė uždavė svarbų ir daug kam aktualų klausimą: kur toji riba, tarp vaiko poreikių, į kuriuos atsižvelgti būtina, ir vaiko norų, kurie ne visuomet lengvai įgyvendinamai?

Štai vienuoliktokas skautas P. Venclauskas šypsodamasis priminė asmeninę patirtį: „Esu dėkingas savo tėvams, kad jie, man mažam būnant, ne visada nupirkdavo lygiai tai, ko prašiau. Pavyzdžiui, prašiau naujausio telefono modelio. 

Tąkart mano tėvai labai brandžiai pasižiūrėjo ir paaiškino kuo skiriasi vieni ir kiti telefono modeliai, kad esmė yra ne pačiame daikte, bet jo panaudojime. Tais metais dovanų gavau seną tėčio telefoną, su kuriuo aš gyvenau, kol išmokau ne tik skaitmeninio raštingumo, bet ir kaip saugoti daiktus (prisipažinsiu, vis tik atsirado keletas naujų įskilimų). 

Tai išmokė nesieti savivertės su daiktais ir suprasti, kad vertingiausia yra ne daikto kaina ar prekinis ženklas, o mano pačio savybės. Taip palengva atradau save ne daiktuose, o veiklose, kuo šiandien labai džiaugiuosi.“

Vaiko teisių gynėja Lina Baranauskienė pabrėžė, kad suaugusiųjų atsakymas „ne“ savaime nereiškia, jog vaiko balsas ignoruojamas: „Kartais, pavyzdžiui, kai vaikas nori kažkokio žaislo, tėvai jam sako ne. Ir tai yra normalu. 

Jeigu kalbėjomės, ieškojome kompromiso, tai vaiko balsas yra išgirstas ir atlieptas.“ Diskusijos dalyvė priduria, kad suaugusiems svarbu mokytis vaiką girdėti ne tik ausimis, bet ir širdimi.

Diskusijos dalyviai akcentavo, kad suaugęs žmogus neturi būti „norų vykdytojas“. Ribos būtinos ir naudingos – jos vaikui suteikia saugumo jausmą ir realistišką santykį su pasauliu. 

Pavyzdžiui, kai vaikas sako, kad dar nori pabūti prie telefono ar kompiuterio, nors laikas ekranams jau išnaudotas, suaugusiojo atsakomybė nėra leisti nepaisyti ribų, o paskatinti laikytis savo atsakomybių ir susitarimų namuose. Suaugęs žmogus išklauso, padeda įvardyti emocijas ir taip parodo, kad ribos yra nuoseklios ir saugios.

Vaikų norai slepia daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio

Buvusi vaikų stovyklų vadovė ir vaiko teisių ambasadorė Gustė Valantinavičiūtė atkreipė dėmesį, kad už paprasto prašymo dažnai slypi kur kas daugiau: „Atsižvelgiant į vaiko norus, galime sužinoti, kodėl apskritai jis to daikto nori: ar tai yra mada, ar noras turėti daugiau draugų, pritapti. Pavyzdžiui, gal konkretaus žaislo vaikas prašo tik todėl, kad tokį turi jo geriausias draugas ir jis tiesiog nori pritapti.“

Be to, kartais vaikų norai tampa ir savotišku „signalu“ suaugusiesiems. Ypač mažesni vaikai, dar neturintys žodžių sunkioms emocijoms įvardyti, renkasi daiktus kaip būdą pasakyti, kad jiems kažko trūksta: artumo, dėmesio, pripažinimo. Todėl suaugusiems svarbu ne tik reaguoti į konkretų norą, bet ir pastebėti pasikartojančias situacijas.

Pasak vaiko teisių gynėjų, svarbiausia – ne pats daiktas, o pokalbis. Vaikui būtina žinoti, kad jis gali būti kitoks ir vis tiek priimtas. Suaugusiojo palaikymas padeda vaikui suprasti, ko jam iš tiesų reikia, o ne aklai vaikytis bendraamžių normų.

Didžiausias vaiko noras – ne daiktas, o dėmesys

Vaiko teisių gynėja L. Baranauskienė dalijosi kasdiene darbo realybe: „Vaiko teisių gynėjams skambinantys jaunuoliai dažniausiai kalba apie emocinį nesaugumą. Jie sako: manęs nesupranta, manęs negirdi, man neskiria dėmesio... Ir tai – ne kaprizas, o pagalbos šauksmas.“

G. Valantinavičiūtė pastebi, kad tėvai dažnai tiek paskęsta kasdienėje logistikos grandinėje, kad emocijoms tiesiog nebėra erdvės: „Daugybė tėvų sunkiai dirba, kad vaikas būtų sotus, pailsėjęs, nuvežtas, parvežtas iš darželio, mokyklos, būrelių. O visoje rutinoje toji emocinė dalis pasimiršta.“

Kai emocinių poreikių niekas neatliepia, vaikai ieško žmogaus, kuris juos išgirs. Čia slypi rizika: vieniši jaunuoliai tampa pažeidžiami ir gali atkreipti netinkamų suaugusiųjų dėmesį. Todėl suaugusiųjų ryšys su vaiku – ne tik šeimos gerovės dalis, bet ir prevencija.

Skautas P. Venclauskas pasakojo, kaip jam ir kitiems jaunuoliams padeda bendruomeniškumas:
„Vakarais prie laužo ne kartą teko pamatyti, kaip skirtingi vaikai, iš skirtingų miestų, skirtingų šeimų dalinasi savo mintimis, nusivylimais apie kasdienybę, mokyklą, santykius. Tada jauti, kad esi ne vienas, kad kiti išgyvena tokias pat emocijas.“

Ką gali padaryti suaugusieji?

Diskusijos dalyviai sutaria: daugiausia naudos vaikui duoda ne tobuli sprendimai, o nuoseklus tarpusavio ryšio puoselėjimas. Ribos, kompromisai, pokalbiai ir pastovus dėmesys kuria saugią erdvę, kurioje vaikas jaučiasi girdimas ir mylimas.

Netgi tokie smulkūs ritualai kaip: trumpas vakaro pokalbis, pasivaikščiojimas, laikas be ekranų, bendras dienos planavimas, stiprina ryšį, bet ir moko vaiką, kad suaugusiuoju galima pasitikėti ne tik tada, kai kyla problema, bet ir ramioje, įprastoje kasdienybėje.

Suaugusieji kviečiami drąsiau kalbėtis su vaikais, teirautis jų nuomonės, kartu ieškoti išeičių ir stiprinti tarpusavio ryšį – būtent nuo jo prasideda emocinė gerovė.

Praktiniai patarimai tėvams, mokytojams, socialiniams darbuotojams, kaip išklausyti vaiko nuomonę, čia.