Bendraminčiai buriasi į grupes, kur dalijamasi mitybos receptais, kuriami nauji mitybos dariniai. Iš esmės, augaline mityba siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į gyvūnų ir ekosistemos gerovę, o kartu – ir atrasti gyvenimo būdą, padedantį rečiau sirgti, būti sveikesniam. Siekiama, kad žmogus šiais klausimais neliktų abejingas.
Tai pagirtina, nes atsisakoma prievartos, išreiškiama empatija aplinkai. Juk sakoma, kad esame tai, ką valgome. Tai teisinga – žudyti negalima. Kodėl dėl mūsų pasimėgavimo – liežuvio patenkinimo – turi kažkas kentėti?
Todėl verta pagalvoti apie gražiai įpakuotos mėsos kelionę į parduotuvę – nuo jo paskerdimo iki kepsnio patiekimo ant mūsų stalo. Beje, su visomis toksiškomis medžiagomis, kaip antai: GMO, antibiotikai, trankvilizatoriai, augimo hormonai, adrenalinas ir kt. Ar skerdiena – tikrai būtinas maistas?
Šio straipsnio tikslas – aptarti jauno veganinio judėjimo ypatumus, paminėti privalumus ir trūkumus, iškelti problemas, supažindinti su daug senesnės vegetarinės mitybos svarba, nes daugelio šalių žmonės dažnai painioja šias mitybos ir žaliavalgystės sistemas.
Trumpai apie vegetarizmą
Vegetarizmas – tai mitybos rūšis, kai atsisakoma mėsos, žuvies, jūros gėrybių, kiaušinių ir pan. Tokios mitybos priežastys yra etinės, religinės, dorovinės, ekonominės, ekologinės ir t. t. Išskiriamos kelios vegetarizmo rūšys:
- Laktooovo vegetarizmas. Nevalgoma mėsa ir žuvis, tačiau valgomi kiaušiniai, medus ir pieno produktai.
- Laktovegetarizmas. Nevalgoma mėsa, žuvis ir kiaušiniai, tačiau valgomi pieno produktai ir medus.
- Ovovegetarizmas. Nevalgoma mėsa, žuvis, pieno produktai, tačiau valgomi kiaušiniai ir medus.
- Dar egzsituoja tokie naujadarai kaip peskovegetarai, kurie yra lakto-ovo vegetarai, valgantys žuvį, ir polovegetarai, kurie yra laktoovovegetarai, valgantys paukštieną. Pastarieji terminai atsirado vėlesniais laikais, nes pirminis vegetaras susilaikė nuo bet kokio smurtinio gyvūninio maisto.
Dažnai vegetarai painiojami su augaliniais žaliavalgiais ar veganais, tačiau svarbu pabrėžti, jog šie žaliavalgiai nevartoja termiškai apdoroto maisto, tiktai daržoves, vaisius, sėklas, riešutus ir kitus augalinius produktus. Tuo tarpu veganai nevartoja visiškai jokių gyvūninės kilmės produktų, tačiau maistą gali termiškai apdoroti.
Vegetarizmo sąvoka vakaruose atsirado 1842 m. Pirmieji šį terminą pavartojo Britų vegetarų draugijos įkūrėjai (iš lot. vegetus – „visavertis, šviežias, sveikas arba gyvybingas“). Homovegetus – tai „protiškai bei fiziškai sveikas žmogus“. Bet iš tiesų vegetarizmo ištakos siekia neatmenamus laikus. Apie tai rašoma tokiuose veikaluose kaip „Mahabharata”, „Ramajana“, Vedų elgesio taisyklių rinkinyje „Manu Samhita“. Iš šitų, galima sakyti, seniausių šaltinių sužinome apie išskirtinę laktovegetarizmo svarbą.
Šis bei tas apie veganizmą
Veganizmas – toks gyvenimo būdas, kada vengiama eksploatuoti kitas gyvas būtybes savo reikmėms patenkinti. Veganizmas glaudžiai susijęs tiek su mityba, tiek su gyvensena (pvz., veganai nedėvi odinių drabužių, avalynės, nenaudoja vaistų ar kosmetikos, jei jų sudėtyje yra gyvūninės kilmės elementų, atlikti bandymai su gyvūnais ir pan.). Veganizmo pradžia – 1944-ieji.
Veganai atsisako ne tik mėsos, žuvies, jūros gėrybių, bet ir pieno produktų, želatinos, kiaušinių, netgi medaus. Jie nedėvi kailio, odos, vilnos gaminių, nedalyvauja pramogose su gyvūnais.
Veganizmas labiausiai paplitęs Jungtinėje Karalystėje ir Izraelyje. Veganai taip pat pasisako prieš eksperimentus su gyvūnais, neina į zoologijos sodus, delfinariumus ar cirką. Daugelis jų yra tiesiog etiniai veganai, bet yra nemažai ir tokių augalinės mitybos atstovų, kuriems veganizmas susijęs su sveikata ar dvasiniais dalykais.
Ar tai moksliška? Mokslinio autoritetingumo klausimas
Nors tai ne šio straipsnio tema, deja, kalbėdami apie mokslą turime pripažinti, kad egzistuoja nemažai paties mokslo problemų. Todėl šiuo metu spręsti, kas moksliška ir kas ne – ypač sudėtinga.
Nemažai mokslinių atradimų, kurie iš pradžių laikyti naudingais, vėliau oficialiai buvo pripažinti žalingais. Moksle yra daugybė valstybinių mokslinių paslapčių, komercinių užsakymų, asmeninių bei grupinių ambicijų bei prieštaravimų.
Mokslas išskaidytas į atskiras sritis, nematant bendro visa ką vienijančio egzistencinio vaizdo. O svarbiausia problema – net pačių mokslininkų pastebima dvasinė ir moralinė nekompetencija, kuomet nebelieka sąžiningumo kriterijaus.
Jeigu nėra moralinio generavimo sistemos, mokslas iškrypsta iš tikro mokslinio diskurso ir pradeda pataikauti tiems, kas moka pinigus arba yra politiškai galingesnis. Kai grindžiant teiginius sakoma, kad remiamasi mokslu, visada reikia iškelti klausimą – kokiu mokslu remiamasi?
Analitiniu, fenomenologiniu, (neo)pozityvistiniu, komerciniu, hedonistiniu, transhumanistiniu, kolonialistiniu, (neo)marksistiniu, neotomistiniu, aksiologiniu ir t. t.? Kokia moralinė paminėtų mokslininkų kvalifikacija?
Terpių, kur galima manipuliuoti mokslu, yra daug, manipuliacija gali būti ir nesąmoninga, netgi atsitiktinė. Daugelyje sričių tai pagrindinė problema: remiamasi mokslu, bet nesiremiama pagrindiniu žymiojo H. G. Gadamerio teiginiu, kad svarbiausia – būti sąžiningam.
Tarsi sąžiningumas būtų kažkas savaime suprantama, tarsi visi, kurie susiję su mokslu, jau savaime yra sąžiningi. Tačiau sąžiningumas skelbiant mokslą, t. y. tiesą yra dar viena sistema, be kurios bet kokios srities mokslas tampa bevertis.
Taigi grižtant prie vegetarizmo ir veganizmo sampratos turime konstatuoti, kad šioms mitybos sistemoms neskirta pakankamai pastangų tiriant, lyginant, analizuojant ir ne iki galo tinkamai susiejant su visuma.
Abejonės dėl veganizmo
Egzistuoja radikalių gyvūnų gynėjų, kurie peržengia ribas. Tarp jų yra tik nedidelė dalis ekstremalių veganų, daužančių mėsinių langus, pilstančių pieną ant grindų parduotuvėse, karpančių kailinius praeiviams.
Jie daro gėdą visam veganų judėjimui, nes nekontroliuoja savo ambicijų ir išdidumo. Kartais toks jų elgesys kai kam atrodo kaip kažkokios naujos, radikalios, fanatiškos sektos agresija. Guodžia tai, kad tokių radikalių šio judėjimo atstovų yra mažuma.
Gyvūnų globos, teisių, gailesčio ir užuojautos visoms gyvoms būtybėms keliami klausimai iš tiesų svarbūs, tačiau paviršutiniški sentimentai, esą gyvūnai bet kokiu atveju turi būti neliečiami, nesuteikia jiems tokios teisės.
Gyvūnas yra gyvenimo dalyvis, jam taip pat galioja ribos. Peržengus ribas mes galime su jais susipykti. Pavyzdžiui, jūsų šuo sukandžioja praeivį – ir jūs turite rimtai apriboti ir suvaldyti jo laisves.
Arba jei tektų bėgti nuo kokio nors plėšrūno, uodų, širšių ar skruzdėlių (tai atsitinka dažnokai), tektų gynybai panaudoti jėgą, ginklą ar net smurtą, tokie gyvūnų sergėtojai turbūt nesakytų, kad gyvūnai to nenusipelnė?
Žinoma, gyvūnai nenusipelnė būti valgomi vardan kažkieno užgaidų, bet greičiausiai nusipelnė šiurkščiai, panaudojant fizinę jėgą būti nubaidyti ar net nudobti, jei sukelia pavojų kito sveikatai ir gyvybei.
Žmogus ir gyvūnas turėtų gyventi darniai ir rūpintis vienas kitu, bendradarbiaudami kaip vienos kūrinijos dalys, vieninga ekosistema (biocenozė). Šuo gali saugoti namus, katė – gaudyti peles, avis – duoti vilną, bitės – medų, karvė, ožka – pieną ir pan.
Tai tarsi mainai, išreiškiantys rūpestį vienas kitu, tarsi visi būtų vienos šeimos nariai. Kadangi žmogaus intelektas ir galimybės didesni, būtent žmogus tuos abipusinius mainus organizuoja arba bent turėtų organizuoti, neprarasdamas dvasinių vertybių ir nesiskelbdamas „dievu, kuris ką nori, tą ir daro“. Žmogus turi priimti gamtos tvarką, neperžengti esminių poreikių ir nekurti perteklinio vartojimo pramonės.
Žmogus neišvengiamai yra visos biocenozės dalis. Norint išbraukti jį iš biocenozės ciklo ir organizuoti uždarą dirbtinę antropocenozę, kai gyvūnų pasaulis egzistuoja „atskirai“, o žmonės – „atskirai“, yra nepagrįstas.
Tai dirbtinis visuotinės sinergijos paneigimas ir dvasinė tinginystė. Prisidengti tuo, kad šių laikų technogeninė komercija nesirūpina gyvūnais, juos žudo, ir dėl to atsiriboti nuo bendradarbiavimo su gyvūnais – neteisingas sprendimas.
Tai mažų mažiausiai nelogiška. Problema glūdi netinkamoje pramoninėje komercijoje, o ne sinergijoje. Šios problemos sprendimų idėjos galimai slepia kitus motyvus. Tai esminės, kasdienės būties neigimas, kuris apakina kaip fantasmagorija: esą galima gyventi be gyvūnų pagalbos arba tik vienpusiškai, egoistiškai jais rūpintis.
Taip, žmogus priverčia gyvūnus tenkinti jo norus, būti priklausomais, bet juk ir žmogus tenkina gyvūnų poreikius ir nuo jų priklauso.
Toks yra draugystės ir meilės balansas: kada ne žudoma, o bendradarbiaujama, nes nepavyks iš gamtos eliminuoti sinergiją ar suskirstyti ją į sterilias tik gyvūnų ar tik žmonių gyvenamas zonas. Mūsų nuomone, tai yra beprotybė, link kurios bando vesti žmoniją kai kurie transhumanistai.
Be abejo, laukiniame pasaulyje, gyvūnijoje yra ne mažiau, o tarsi dar daugiau pačios gamtos suponuotos prievartos bei žiaurumo. Žmogus, intelektuali būtybė, turi spręsti dilemą: ką reikia išsaugoti – silpnesnį, ar stipresnį, nes jie yra vienas kito maistas, kažkuris neišvengiamai taps auka.
Todėl resiprokacija tarp gyvūno ir žmogaus su minimalia prievarta – ne žudant gyvūnus, o bendradarbiaujant abipusių mainų pagrindu – yra idealiausias bendras tiek bio-, tiek antropocenozės sprendimas.
Visiško gyvūnų nežudymo kažin ar pavyks išvengt, nes pernelyg gausūs plėšrūnų arba ėdrūnų būriai visada pridarys eibių, vieni pradės stelbti kitus. Mes galime ginti peles teigdami, kad jų naikinimas – tai žudymas, tačiau kitiems gyvūnams pelės – tai maistas, galimybė išlikti.
Todėl eidami tokiu keliu patenkame į alogišką biocenozės ir ekosistemos neigimą. Taip, tokia žiauri materialaus pasaulio dualistinė realybė – apgynęs vieną gyvūną galimai atimsi gyvybę kitam, bet jos neįmanoma išvengti pačios problemos lygmenyje, o tik einant dvasinio moralinio tobulėjimo keliu, keliant prasminius egzistencinius klausimus.
Žmonių visuomenei derėtų turėti lokalią bendradarbiavimo su gyvūnais schemą – realią vietinę biocenozę ir minimaliai naudoti buities reikmenis ar produktus iš tolimesnių regionų, juolab – iš kitų kontinentų. Derėtų kuo mažiau naudoti dirbtinių elementų, atsisakyti taršių ir primityvių technologijų, kurios naikina patį žmogų.
Išeitų, kad veganizmas ir gyvūnų teisių gynėjai netiesiogiai palaiko nepagrįstų technologijų vystymą, atsisakant bendradarbiavimo su gyvūnais, taigi – palaiko nenatūralios terpės kūrimą.
Šiuolaikinės mums žinomos XX a. ir XXI a. technologijos – toli gražu joks įrodymas, kad šių laikų visuomenei tai yra kažkoks „absoliutus gėris“. Technologijos reikalingos, bet tai nereiškia, kad jos turi progresuoti vien dabartine kryptimi. Apie tai atskirai pakalbėsime kituose rašinuose.
O kaip vertina ekosistemą ir technologinį progresą vegetarizmas? Ši pasaulėžiūra būtent visą gamtinę ekosistemą laiko tam tikra „technologija“, kurią reikia harmoningai pritaikyti, reikalui esant naudojant tik minimaliausią prievartą, – tai jau ir seniai buvo padaryta įvairiose kultūrose praeityje.
Būti etiniu veganu nepakanka, nes bendrame kontekste gyvūnų gerovė iškeliama, tačiau žmogaus – sumenkinama. Šis procesas, matome, turi polinkį radikalėti; ko gero, daugelis mūsų taps šio radikalaus, jau platesnio, proceso liudininkais.
Atskiriant gyvūnijos pasaulį, einant mechaniniu-technologiniu vystymosi keliu, iš tikrųjų organizuojamas dirbtinis gyvenimas, kuris akivaizdžiai veda į transhumanizmą.
Panašu, jog veganizmas yra šio transhumanizmo dalis mityboje, kurią vėliau planuojama pakeisti į sintetinę mitybą ir pan. Prie to, be abejo, prisideda ir tinkamai nesureguliuotas, hiperbolizuotas, radikalėjantis gyvūnų teisių „gynimas“ bet kokia kaina.
Taigi, koks natūralus, tinkamiausias sprendimas atsirastų perspektyviam žmonių vystymuisi? Nes žudyti gyvūnus iš tikrųjų yra barbariška. Zoologijos prof. Suzukis (Kanada) teigia, kad visuomenė kokį nors dalyką pradeda vertinti ir galutinai priima naudoti tik po 100–200 metų natūralios patikros. Tačiau veganizmas tokio periodo patirties visuomenėje neturi.
Veganizmo pasaulėžiūroje nėra laiko patikrinto nuoseklumo, jis dažnai akcentuoja perdėtą, suabsoliutintą neprievartą gyvūnų atžvilgiu, tačiau trūksta pilno ontologinio požiūrio. Be abejo, dar pamatysime, koks bus tolesnis veganizmo vystymasis.
Tai nereiškia, kad ši pasaulėžiūra visiškai neturi vietos žmonijos raidoje, veganai buvo kai kurie praeities išminčiai, jogai ir atsiskyrėliai, veganiška vieno, kelių mėnesių dieta naudinga mūsų organizmui, tačiau ši mitybos sistema niekada nebuvo visuomeniniu nuolatiniu racionu.
Tuo tarpu vegetarinė mityba ir gyvensena patikrinta tūkstantmečiais. Todėl patartina rimčiau pasidomėti vegetarine mityba.
Biologijos profesorius S. V. Saveljevas mini, kad biologiškai žmogaus organizmui neišvengiamai reikalingas gyvūninės kilmės maistas. Mėsišką mitybą, ko gero, taip pat aptarsime kituose rašiniuose.
Norint išvengti žudymo, gyvulinės kilmės visavertį maistą atstoja pienas ir jo produktai. Žinome, kad iki šaldiklių atsiradimo žmonių mityba buvo daugiau vegetariška nei veganiška, nes apsčiai buvo vartojami pieno produktai. Tokia mityba buvo praktikuojama ne šimtmečiais, bet tūkstantmečiais.
Derėtų labiau pasidomėti pieno pramone ir ūkiais. Kai kurie, įskaitant veganus, teigia, kad pienas yra kenksmingas. Tačiau pasigilinus paaiškėja, koks pienas ir jo produktai gali būti kenksmingi.
Pieną, kaip unikalų maisto produktą, žmonija ištyrė ir naudojo tūkstantmečiais. Pieno vartojimas į dabartinę, galima sakyti, apgailėtiną situaciją pateko, ko gero, daugiau nei per šimtmetį, žmogui nespėjus nė susigaudyti, jog pieno kokybė ir jo gavimo situacija pamažu pasikeitė.
Sveiko pieno vartojimas – sveikas ir naudingas. Nors nemažai veganų pripažįsta, kad karo metais daugelis žmonių išvengė bado, vartodami pieno produktus, vis tik akcentuoja neigiamą pieno ir jų produktų poveikį. Tad panagrinėkime šį klausimą dar giliau.
AR PIENO PRODUKTAI YRA KENKSMINGI?
Svarbus kriterijus, vertinant pieną ir jo produktus, yra kategorijos. Pieno rūšis išskirti vertėtų, antraip peršasi mintis, kad visas pienas yra vienodas. Tačiau derėtų pagalvoti apie tai, kaip skirtingai veikia dideli pramoniniai ir mažesni pieno ūkiai, kuriuose auginamos karvės.
Analizuosime karvių ūkius, nes jų pieną daugiausia vartojam, o gyvulininkystės ir pieno pramonė daugiausiai jų pateikia. Kad būtų aiškiau, apie ką kalbama, išskirkime tokias karvių augintojų ir pieno tiekėjų kategorijas:
- Didžiosios pramonės pienas – ūkis, turintis daugiau nei 50 karvių, dažniausiai – tai kelių šimtų mechanizuotai prižiūrimų karvių ūkis, kuriame dirba tik keletas žmonių.
- Mažųjų ūkių pienas, kuriame mažiau nei 50 karvių, dažniausiai – iki 20 karvių.
- Ir galiausiai – vienetinių retų ūkių pienas. Tai neprievartinis arba kitaip – nesmurtinis šeimos ūkis, jame laikoma iki 5 karvių.
Tokia situacija yra Lietuvoje, kitose šalyse yra pavyzdžių, kur tokie maži neprievartiniai ūkiai išaugę iki antro lygio ūkio pagal galvijų skaičių.
Didelis skirtumas tarp pieno, kuris teka iš apsaugotų, mylimų (šeimos) karvių, ir pramoninio pieno, kuris jėga išgaunamas iš išnaudojamų ir besikankinančių karvių, kurios neišleidžiamos ganytis į pievas, per anksti atskiriant veršelius.
Vienas jų (nesmurtinio ūkio pienas) yra tyras, karvės atiduodamas natūraliai be baimės ar netgi su meile, kitame piene yra nemažai toksinų, chemikalų ir emocinio skausmo.
Netgi motinos pienas, kada ji maitina kūdikį, keičiasi pagal mamos emocinę būseną, bendravimą, vartojamą maistą ir t. t. Keičiasi jo sudėtis. Tas pats vyksta, kada karvė jaučiasi laiminga: ji su meile duoda pieną melžėjui, kuris rankomis švelniai ją liečia. Toks pienas yra sveikas ir maistingas.
Taip pat yra išvedinėjamos naujos karvių rūšys – tiek pačių karvių, tiek atskirų biologinių rūšių hibridų, kurių pienas vėlgi jau nėra tas tikrasis pienas. Tokios karvių rūšis (jeigu jas dar galima vadinti karvėmis) skirtos komerciniam produktyvumui, ypač mėsos prieaugiui.
Pramoninis pienas ir jo produktai
Piene randami augimo hormonai ir antibiotikai, kurie leidžiami visiems galvijams pagal numatytą kai kurių šalių, pvz., Europos sąjungos, direktyvą. Profesorė D. Sekmokienė teigia, kad nors pienas yra tikrinamas, kartais piene randama antibiotikų likučių, ir to neturėtų būti.
Pienas paprastai būna 3,54–5 proc. riebumo, tai patvirtins bet kuris karvę prižiūrintis ūkininkas. Pramoninis pienas perdirbamas atskiriant dalį riebalų, šitaip praranda dalį riebaluose tirpių vitaminų, tarp jų – vitaminą D.
Žmonėms nelengva atskirti tepius, dirbtinius riebalų mišinius nuo sviesto. Sviestas gaminamas tik iš grietinėlės, jo sudėtyje – tik pieno riebalai. Tepių riebalų sudėtyje, be pieno riebalų, dar yra augalinių riebalų, gali būti ir nesveikų hidrintų.
Fermentiniai sūriai gaminami iš natūralaus pieno, o sūrio gaminys – kai dalis pieno riebalų pakeista augaliniais. Keičiasi jo riebumas, jis tampa chemizuotas.
Kuomet 10 mlrd. karvių nužudoma, laikantis nuostatos. kad „didesnis valgo mažesnį“. Tai yra beširdiška, pažeidžiamas moralinis principas „Nežudyk“. Svarbu žinoti, kad didžioji pieno pramonė ir mėsos pramonė yra tiesiogiai susijusios.
Vien JAV kasmet yra nužudoma daugiau nei 40 mln. Karvių vien tik vadinamajai „žmogaus mitybai“. Beveik visas šias karves teikia didžioji pieno pramonė, kai jos nebeduoda reikiamo kiekio pieno.
Taigi savaime suprantama, kad tokio didžiosios pramonės pieno vartoti nederėtų. Ekologiškai gamtą labiausiai teršia būtent pramoninės skerdyklos, sunaudoja ypatingai daug vandens.
Taigi viena grupė įvairiais būdais sukuria pieno vartojimo problemą, o kita neapdairi grupė šaukia, kad reikia atsisakyti ar net uždrausti bet kokio pieno vartojimą – dėl tos pačios dirbtinai sukurtos problemos.
Mažų ūkių neprievartinis pienas ir jo produktai. Tinkamas naudojimas
Pienas – tai visų pirma energija, jis turi didžiulę gydomąją galią. Pienas perteikia žmogui tokius bruožus kaip švelnumas ir ramybė. Senovinė medicina nurodo, kad pieną vartoti vertėtų tik nuo 18 valandos vakaro iki 6 valandos ryto.
Žmogaus, kuris vakare prieš miegą geria šiltą karvės pieną, miegas gilesnis, greičiau atsistato jėgos ir kūno audiniai, pailsi visas organizmas. Jei pienas vartojamas šaltas, gausiai, litrais, jis gali būti net kenksmingas.
Kaimiškas pienas gali būti vartojamas su tam tikromis išlygomis. Minėjome, kad pagrindinė sąlyga – tinkama pieną duodančios karvės priežiūra, svarbu, kaip ji auginama ir globojama.
Apie 30 proc. Lietuvoje laikomų karvių duoda A2A2 geno pieną, 30 proc. – A1A1, o likusi dalis – A1A2. Tiems, kurie mano, kad netoleruoja laktozės ir negali vartoti jokio pieno, pravartu sužinoti, kokios rūšies pieną geria, nes vartojant A1A1 pieną pasireiškia alergija A1 baltymui. Alergiškiems žmonėms reiktų vartoti pieną su A2A2 genu.
Karvė duoda pieno ir neatsivedusi veršiukų arba tada, kai veršiuką atsivedė seniai – prieš du, tris metus ir daugiau.
Kada kai kurie gyvūnų „mylėtojai“ pradeda priekaištauti: „O jūs ar atsiklausėt karvės, ar ji nori duoti jums pieno?“, galima atsakyti klausimu į klausimą: „O ar pasidomėjote, ar ji nori būti atskirta nuo tos globos, kurią jai teikia žmogus, ar nori gyventi žiauriame laukiniame pasaulyje?“.
Galų gale, ar jūsų kas nors atsiklausė ar norėjote lankyti darželį, mokyklą, universitetą, darbą, laikytis eismo taisyklių? Karvės pieną – jai pačiai leidžiant – geria šunys, katės, paršiukai, laukinės beždžionės, avys, net žalčiai.
Akivaizdu, kad jos pienas skirtas ir kitoms biologinėms rūšims, ne tik veršiukams. Karvė yra naminis gyvūnas, kuriam reikia priežiūros ir kuris atsidėkoja pienu.
Iš pieno gaminamas lydytas sviestas, dar vadinamas ghi. Tai ypač vertingas maisto produktas, tinkamas kaip įvairių aliejų pakaitalas. Gaminant šį sviestą jis kaitinamas tol, kol išgaruoja vanduo, kazeinas pavirsta nuosėdomis, o pieno cukrus sudega.
Šis sviestas – švarus ir tyras. Sviesto kaitinimo ir skilimo į laisvuosius radikalus temperatūra labai aukšta – 252 laipsniai Celsijaus. Tai reiškia, kad tokį lydytą sviestą galima drąsiai naudoti kelis kartus, jis puikiai tinka karštiems patiekalams gaminti.
Ghi gali vartoti žmonės, netoleruojantys laktozės. Jame nėra pieno cukraus ir kazeino. Šiame svieste daug vitaminų A, E, K2, konjuguotos linolo rūgšties – stipraus antioksidanto (be jos, dar yra aštuoni kiti).
Ghi nedidina cholesterolio kiekio kraujyje, nors yra riebalas. Lydytas sviestas ghi toks vertingas, kad jį galima naudoti tiek kas dieną, tiek norint pagerinti sveikatos būklę.
Kuo daugiau žmonių vartos neprievartinį – ahimsinį (skr. ahimsa – neprievarta) pieną, ir kuo mažiau – komercinį pieną, tuo jie bus sveikesni ir dorybingesni. Bėda ta, kad pienas dabartiniame pasaulyje tapo tik komerciškai naudinga preke, išgaunama kankinant ir eksploatuojant karves.
Vienaip ar kitaip, bet iš esmės visuomenėje turėtų dominuoti augalinis maistas, tačiau, antra vertus, negalima kaltinti žmonių, kad jie gyvena taip, kaip juos įpratino nuo mažumės. Skatinkime žinojimą ir sąmoningumą, o ekscrentiškumas ir radikalumas žmones labiau atstums nei pritrauks.
Išvados ir idėjos
Daugelis žmonių net nesusimąsto, kokia turėtų būti žmogaus mityba. Dažniausiai jie plaukia pasroviui. Ir tik susirgę ar patyrę skausmą susimąsto, kad galbūt reikia apgalvoti mitybą ir kažką keisti. Veganai ir vegetarai tą klausimą nagrinėja aktyviai.
Vegetarizmas yra praktiškesnis pagal produktų kiekį, jų prieinamumą, todėl nemažai veganų dažnai vartoja ir vegetariškus produktus. Vegetarizmas palaiko trumpalaikę veganišką mitybą, todėl pirmiausia rekomenduojame tapti vegetarais.
Autorių nuomone, veganizmo idėjos ir jo pasekėjai, skelbiantys rėksmingas „gyvūnų teises“, galbūt net ir patys nesuvokdami siekia atskirti žmogų nuo natūralios biocenozės (ekosistemos) ir galiausiai tiesiogiai arba netiesiogiai prisideda prie transhumanistinių tikslų.
Ir nebūtinai veganai tai deklaruoja ir supranta tiesiogiai. Žmonės turi siekti kuo harmoningesnio bendradarbiavimo su gyvūnijos, augmenijos pasauliu ir, be abejo, su žmonėmis, kad būtų išsaugota natūrali egzistencinė pusiausvyra bei aukšti dvasiniai tikslai.
Galiausiai visada reikės atsiremti į egzistencinius pagrindus, nes kasdieniame gyvenime visada iškyla klausimas: „O kam tai daroma?“. Kokia pasaulėžiūra remiamasi? Kadangi vegetarizmas sėkmingai praktikuojamas jau tūkstančius metų, ši gyvensena ir filosofija išlaikė tiek dorovinius, tiek fizinius (sveikatos prasme) amžių išbandymus.
Pabaigai pastebėsime, kad šis straipsnis nėra bandymas savo pažiūras supriešinti su kitokiomis pažiūromis. Tai bandymas priartėti prie egzistencinės gyvenimo prasmės ir tikrojo mokslo žinių, prie bendradarbiavimo, permąstyti veganizmo postulatus, atrasti veganizmo panaudojimo galimybes – be pataikavimo nepagrįstai ideologijai, madai ar paviršutiniškoms emocijoms.
Gyvūnas – kolektyvo, šeimos dalis. Ir jis gedi, kai kuris nors šeimos narys žūva ar miršta (išeina). Jis myli savo palikuonis ir jais rūpinasi ne mažiau nei mes, žmonės.
Be abejo, kad žmonės, norėdami taikos ir vengdami karo bei prievartos, ieškantys harmonijos ir balanso su visa aplinka, turi naudoti be prievartos (žudymo) gautą gyvūninės kilmės maistą.
Būtent tam skirti pieno produktai. Taigi ignoruojant vegetarizmą, dar tiksliau – laktovegetarizmą (pieno produktų vartojimą), turime nurašyti didžiulę, ilgaamžę žmonių visuomenės patirtį. Tai yra neteisinga ir anksčiau ar vėliau sukels dar didesnes problemas bei chaosą.
Žymiausi vegetarai
Daugelis žymių, nusipelniusių pasaulyje asmenybių, tokių kaip Platonas, Albertas Einšteinas, Leonardas da Vinčis, Levas Tolstojus, Tomas Edisonas, Francas Kafka, Hermanas Hesė ir kt. buvo vegetarai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą