Veidotyros paslaptys: kaip veido bruožai atspindi žmogaus būdą ir charakterio savybes?

Kas yra fiziognomika (veidotyra) paprastais žodžiais?

Įsivaizduokite, kad žmogaus veidas – tai įtraukianti knyga. Fiziognomika yra menas skaityti šią knygą, interpretuojant veido bruožus kaip pastovių asmenybės savybių požymius.

Paprasčiau tariant, tai įsitikinimų sistema, pagal kurią iš nosies formos, akių pjūvio, kaktos aukščio ir kitų ypatumų galima spręsti apie charakterį, polinkius ir net žmogaus likimą. 

Svarbu pažymėti: klasikinė fiziognomika nėra mokslas šiuolaikine prasme, o veikiau stebėjimų ir hipotezių derinys, susiformavęs dar gerokai prieš atsirandant psichologijai. Ji siūlo ne tikslią diagnozę, o tikėtiną portretą, kurį būtina tikrinti gyvo bendravimo metu.

Kaip nustatomas charakteris pagal veidą?

Tradiciškai fiziognomikos šalininkai analizuoja veidą pagal zonas ir atskirus bruožus. Štai pagrindiniai atraminiai taškai:

Kakta. Aukšta ir plati kakta tradiciškai siejama su intelektu, analitiniu mąstymu ir gera atmintimi. Siaura arba žema kakta laikyta praktiškumo, užsispyrimo ir susikoncentravimo į žemiškas užduotis požymiu.

Antakiai. Tankūs, platūs antakiai „atsako“ už energingumą ir ryžtingumą. Ploni, grakštūs ir lanko formos antakiai byloja apie subtilumą bei estetinį gyvenimo suvokimą. Suglausti antakiai dažnai traktuoti kaip stiprios valios ir audringo temperamento ženklas.

Akys. Ne veltui jos vadinamos sielos veidrodžiu. Didelės akys siejamos su atvirumu, jautrumu, kūrybiškumu. Mažos, giliai įdubusios – su pastabumu, gudrumu, uždarumu. Nusileidę išoriniai akių kampučiai išduoda geranoriškumą, melancholiją, o staigiai pakilę į viršų – ambicingumą ir įžvalgumą.

Nosis. Ilga nosis – polinkis į analizę, konservatyvumas. Trumpa – atvirumas, impulsyvumas. Platus ir mėsingas nosies galiukas – komunikabilumas, praktiškumas finansiniuose reikaluose. Smailus, siauras galiukas – gera intuicija, kartais polinkis į sarkazmą.

Lūpos. Pilnos lūpos byloja apie jausmingumą ir emocionalumą. Plonų lūpų savininkai laikomi susitvardančiais ir racionaliais žmonėmis. Jei lūpų kampučiai nuolat šiek tiek pakelti, tai rodo optimizmą, o jei atvirkščiai – tai kritiško proto ir tam tikro skepticizmo ženklas.

Smakras. Masyvus, kvadratinis arba į priekį išsišovęs smakras laikomas valios, užsispyrimo ir lyderio savybių požymiu. Jei smakras mažas ir nuožulnus, jo savininkas greičiausiai bus nuolaidus, linkęs vengti konfliktų.

Veidotyros meistrai visada pabrėždavo, kad veidą reikia analizuoti kompleksiškai. Neįmanoma padaryti išvadų apie žmogų tik pagal vieną bruožą – būtina matyti visų elementų santykį ir pusiausvyrą.

Atsiradimo ir vystymosi istorija

Kadangi fiziognomika nėra akademinė disciplina, ji atsirado gilioje senovėje. Pirmieji paminėjimai sutinkami dar Senovės Graikijos filosofų darbuose. Pavyzdžiui, Pitagoras rinkdavosi mokinius pagal išvaizdą. Didysis gydytojas Hipokratas manė, kad žmogaus veidas atspindi jo vidaus organų būklę, todėl naudojo fiziognomiką ligų diagnostikai.

Renesanso laikais susidomėjimas šia sritimi vėl įsiplieskė. XVIII amžiuje šveicarų poetas ir teologas Johanas Lavateris išleido traktatą „Fiziognomika“, kuriame bandė suteikti šioms žinioms mokslinį pavidalą.

Vėliau, vystantis kriminologijai, italų psichiatras Čezarė Lombrozas iškėlė liūdnai pagarsėjusią teoriją apie „įgimtą nusikaltėlį“, kurį galima atpažinti iš konkrečių veido bruožų. Ši teorija buvo visiškai paneigta kaip šališka ir nemoksliška, tačiau ji akivaizdžiai parodė, prie kokių pavojingų išvadų gali nuvesti neteisingas fiziognomikos taikymas. 

Šiuolaikinis mokslinis požiūris

Šiuolaikinis akademinis mokslas į klasikinę fiziognomiką žiūri skeptiškai. Psichologija ir genetika teigia, kad charakterio bruožai formuojasi sudėtingoje sąveikoje tarp genų, auklėjimo, socialinės aplinkos ir asmeninės patirties. Nėra įtikinamų mokslinių įrodymų, kad nosies forma ar lūpų storis tiesiogiai lemia žmogaus būdą.

Nėra tyrimų, kurie patikimai parodytų ryšį tarp veido bruožų ir asmenybės savybių. Tačiau egzistuoja stereotipai, išankstinės nuostatos ir asmeninė gyvenimo patirtis. Tad dažniausiai pirmąjį įspūdį apie žmogų mes formuojame būtent pagal šiuos vaizdinius. Žmonės su patraukliais veidais dažniau sukelia simpatiją, tačiau būtų neprotinga pasikliauti vien universaliu algoritmu bandant suprasti, su kuo turite reikalą.