Ne vienas pripažino, kad, ko gero, pats smagiausias kiekvienų tradicinių švenčių atributas - bendruomeniškumo jausmas dideliame būryje.
Aurimas MOCKUS, irkline valtimi „Kuršis“ plaukęs per Ramųjį vandenyną
Velykos, pavasaris - pats gražiausias metų laikas, kai prieš vasarą pradeda žydėti pievos, išsprogsta pumpurai, ima skraidyti bitės ir gandrai - visa gamta atsigauna.
Esu gamtos žmogus. Net plaukdamas vandenyne labai laukiau to momento, kada galėsiu kaime atsisėsti prie tvenkinio ir pasiklausyti gamtos.
Telefone radau prisiminimą, kai pernai ten buvau. Tuo momentu buvo užplūdę sentimentai iki ašarų.
Net gumulą pajutau gerklėje, taip man norėjosi toje vietoje atsidurti kuo greičiau. O dabar tas laikas artėja. Bunda gamta, pačiu laiku grįžau į Lietuvą ir pamatysiu savo mylimą pavasarį.
Mano vaikystėje tiek Velykos, tiek Kalėdos buvo šeimos šventės. Pirmą dieną praleisdavome namuose, o antrą važiuodavome į svečius ar eidavome mieste kur nors skaniai pavalgyti.
Tikriausiai šias Velykas švęsiu kaime, žmonos Sonatos tėviškėje, vienkiemyje Šilalės rajone - gamtoje tarp miškų ir pievų.
Visada stengiamės tą iškilmingą dieną, ar per Kalėdas, ar per Velykas, nueiti į bažnyčią. Žiūriu, kad apskritai jau tampa mano tradicija sekmadieniais eiti į bažnyčią.
Jau laukiu jų, kad galėčiau apsilankyti Klaipėdos šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno bažnyčioje, nes labai puiki mūsų tikinčiųjų bendruomenė. Aš ten atsigaunu. Sekmadienį 11 val. dažniausiai būnu bažnyčioje.
Didesni įvykiai paprastai pažymimi kaime. Ten susirenka Sonatos broliai, seserys. Aš neturiu nei brolio, nei sesers, tik mamą, tad ir ją dažnai ten pasikviečiu. Turiu labai gerą uošvienę, kuri niekada neišleis alkano. Pas ją net bijau važiuoti, nes galiu priaugti kilogramų, kaip kalakutą prišeria mane.
Man patinka kepta antis, kalakutas, kad ir višta ir gera žuvis. Atvirai kalbant, esu mėsėdis, man visada turi būti ant stalo mėsos. Kiaušinius dažniausiai dažo žmona su vaikais, kartais ir man pačiam būna įkvėpimas. Žinoma, kad moku.
Mockus moka viską daryti (juokiasi). Aš ir maistą gaminu, savo laiku esu mokęsis kulinarijos, turiu IV kategorijos barmeno-virėjo specialybę. Kiek atsimenu, mes dažniausiai kiaušinių dažymui naudodavome svogūnų lukštus, natūralias priemones, rašalų - ne.
Jonas SĄLYGA, gydytojas
Dažniausiai Velykas sutinkame savo namuose. Pas mus atvyksta duktė, sūnus, žmonos mama iš Gargždų. Būna tokia kompanija. Jeigu ne pirmą Velykų dieną, tai antrą, bet kiekvieną kartą einame į bažnyčią. Jeigu būna šilta, važiuojame į gamtą.
Turime tradiciją Minijos šlaituose rinkti žibutes. Kai vaikai buvo mažesni, labai mėgdavome ridenti margučius. Dabar, kai jiems jau netoli trisdešimt, to nebedarome.
Mes visi labai mėgstame šimtalapį, tad jį perkame. Jis visada puikuojasi ant Velykų stalo šalia margučių, mėsytės, žuvytės.
Baltus kiaušinius mes dažome tradiciškai su svogūnų lukštais, margučiai būna labai gražūs. Dažau juos ir aš, ir žmona.
Man liko prisiminimas iš vaikystės, kai kiaušiniai būdavo dažomi vašku. Jo ornamentai yra labai įstrigę atmintyje. Iš karto nematai, koks gražus margutis, o kai jį jau įmerki į dažus, tos vietos, kur buvo vaškas, nenusidažo, būna labai įspūdingas dalykas.
Taip dažyti sudėtinga: ir pirštus nusidegini, nes vaškas būna karštas. Dar prisimenu, mama nudažydavo kiaušinius, o paskui juos išskutinėdavo su aštriu smeigtuku, taip pat būdavo gražūs ornamentai.
Kai buvau mažas berniukas, mane per Velykas apgavo. Mes gyvenome prie labai gražaus pušyno. Mama surengė siurprizą.
Padarė ten lizdelį, sudėjo margučius. Sako man: eikim, paieškokim, gal rasime kokį susuktą lizdelį. Ir bevaikštant po kokių dvidešimties minučių pamačiau tuos sudėtus margučius...
Man buvo tokia staigmena. Mama buvo kaimo mokytoja, o tais laikais buvo uždrausta švęsti bažnytines šventes, bet ji rizikavo, o man tas atvejis įsiminė visam gyvenimui.
Prieš kelerius metus per vienas Velykas mes su žmona esame buvę Romoje ir gavę popiežiaus palaiminimą. Kai matai per televiziją palaiminimą Romai ir visam pasauliui - Urbi et orbi, norisi ten taip pat dalyvauti. Sugalvojome ir nuskridome.
Daugybė žmonių, labai įspūdinga popiežiaus kalba. Mes turėjome Lietuvos vėliavą. Kai popiežius laimino, ją išskleidėme ir džiaugėmės, kad tarp visų tautų ir mes galime būti. Įspūdis tikrai didelis, ten labai gera aura.
Goda GIEDRAITYTĖ, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė
Mes tradiciškai vaikai ir anūkai susirenkame pas mamą. Daužome dažytus kiaušinius, valgome tradicinius patiekalus, kuriuos mama ir aš pagaminame ir tiesiog visi pasibūname kartu. Visada per Velykas einame į mišias.
Anksčiau, kai amžinatilsį seneliai buvo gyvi, rinkdavomės pas juos didesnis būrys žmonių. Pagrindinis patiekalas ant stalo - kiaušinis, gyvybės pradas. Niekada per šitas šventes nesistengiame išvažiuoti ir atostogų tuo metu neorganizuojame.
Kiaušinius dažo tėveliai su vaikais: aš su savo, mano brolis su savo, mama irgi savo margina. Kai mano sūnus buvo mažiukas, jam patikdavo kiaušinius apipaišyti su flomasteriais. Dabar, kai jau yra paauglys, naudojame natūralias priemones: svogūnų lukštus, parsinešame žolelių lauke pasirankioję.
Esu girdėjusi, kad kažkas dažo su raudonu vynu, bet mes nebandėme šitos technologijos. Dar esame kažkada specialiai ėję į etnokultūros centrą pasimokyti, kaip dažyti vašku.
Mano seneliai tos technologijos nėra perdavę, tai gerai, kad Klaipėdoje yra toks centras, kur gali pasimokyti. Nesame įgudę, bet turime ir vašku dažytų margučių.
Paskui visi sunešame savo kiaušinius ir turime trijų šeimų skirtingai dekoruotus margučius. Renkame gražiausius, kurių nesinori daužyti, juos paliekame, o kitus daužome. Vaikai nori to žaidimo, jiems reikia sužinoti, kieno margutis stipriausias.
Man iš vaikystės labiausiai įsiminė važiavimas pas senelius ir per Kalėdas, ir per Velykas. Jie gyveno Prienuose. Tas susiėjimas visos šeimos, visų giminių, pas juos mėgdavo suvažiuoti platesnis giminės ratas, man kaip vaikui labiausiai įsiminė.
Susibėgdavo visi pusbroliai, pusseserės. Pas močiutę visada būdavo grybukų, tų sausainių. Juos ji, aišku, visada nuo mūsų slėpdavo, būdavo atrakcija jų ieškoti.
Ir viską kartu darydavome: ir kiaušinius margindavome, ir salotas pjaustydavome. Gražiausias prisiminimas - tas bendruomeniškumo jausmas dideliame būryje.
Kristina JATAUTAITĖ, džiazo vokalistė
Šiemet, kaip ir kasmet, Velykas švęsime su didžiąja šeima - seneliais. Paprastai niekur nevažiuojame. Tradicijos eiti į bažnyčią neturime.
Svarbiausia - šventės laukimas. Vaikai ieško Velykės atneštų ir paslėptų margučių. Linksmoji dalis - margučių ridenimas. Senelis yra sumeistravęs lovelį ridenimui.
Vaikystėje visada laukdavau pasiruošimo, kiaušinių marginimo. Ir, žinoma, tradicinių varžybų, kieno gi margutis tvirčiausias.
Mūsų Velykų stalą visada puošia graži gėlių ir šakelių kompozicija. Centre - sviestinis avinėlis ir gardžiausi spalvingi desertai, beržų sula.
Kiaušinius dažome įvairiomis technikomis: dekupažuojame, marginame vašku, skutinėjame. Labiausiai vaikai laukia, kol išimame iš svogūnų lukštų - nepasikartoja nė vienas piešinėlis. Labai mėgstu marginimą!
Vytautas GRUBLIAUSKAS, Seimo narys
Variantų, kaip šiemet švęsti Velykas, yra keli, bet panašu, kad liksime gimtojoje Klaipėdoje.
Originalią Velykų šventimo tradiciją būtų sunku sugalvoti. Vis tiek viskas jau yra gana tradiciškai sudėliota. Aš visada laikiausi tradicijos Velykų sekmadienį nueiti į bažnyčią, man tai gana svarbu.
Tradicinio velykinio patiekalo neturime. Bet visada stengdavomės išsikepti „rimtą“ paukštį - ar antį, ar riebesnę kaimišką vištą.
Velykos visada siejasi su paukštienos patiekalu. Pagrindinis Velykų akcentas - susibūrimas prie stalo su margučiais ir bendrystė.
Kiaušiniai dažomi kasmet pasirenkant skirtingus būdus ir metodus. Tai šeimą suburiantis darbelis ir labai įdomi atrakcija. Manau, kad dažymo būdų yra tiek daug, kad visų jų nemoka niekas. Aš nesu kruopštus dažytojas, dažau paprastuoju būdu su dažais, bet mėgdavau pamarginti juos originaliai piešiniais, bet kad mano margutis išsiskirtų originalumu, tikrai nepasakyčiau.
Mano vaikystėje Velykos gal nebuvo skambant varpams ir einant į bažnyčią išsipuošus, tačiau susėdimas prie stalo Velykų rytą, galynėjimasis, kuris margutis kietesnis, tikrai būdavo. Apie atgimimo dvasią viešai kalbama nebuvo, bet bundančios gamtos, bundančio pasaulio šviesa visą laiką spinduliavo.
Prisimenu, kad mes, vaikai, kieme ridendavome margučius nuo nuožulnios lentelės, buvo svarbu numušti kuo daugiau jų.
Kita vertus, Velykos labiau šeimyniška šventė, kai suvažiuoja visi vaikai iš visų kampų. Nežinau, ar pavyks visų sulaukti per šias Velykas, tačiau bet kuriuo atveju tai yra ne vien tik laisvas savaitgalis, bet dvasinga šventė. Velykos man ir mano šeimai yra pavasario, visiškos šviesos sugrįžimo šventė.
Esame per Velykas su vaikais išvažiavę į šiltesnį kraštą, kai klimatas nebuvo tiek atšilęs, kai per šią šventę būdavo net sniego. Bet kuriuo atveju, kad ir kur būtume, Velykų be margučių, nors ir simboliškai pamargintų, tikrai nėra buvę.
Liudvikas MILEŠKA, irklavimo treneris
Mūsų šeimyna turi tradiciją apsilankyti bažnyčioje ir per šią pavasarišką šventę susirinkti sode Dituvoje. Per Velykas pas mus daužo kiaušinius ir anūkai, ir proanūkiai, ir visi vaikai.
Kai kurie mūsų šeimos nariai atvažiuoja ir iš užsienio. Susirenkame 15-16 žmonių. Tikriausiai taip bus ir šiemet, nes orai neblogi.
Augau su mama ir senele. Prisimenu, vaikystėje irgi būtinai apsilankydavome bažnyčioje, o paskui sėsdavome prie bendro stalo. Dažniausiai būdavo svečių, atvažiavusių iš gimtinės, iš Mažeikių.
O paskui su draugais keliaudavome į gamtą, važiuodavome į Girulius, eidavome prie jūros, žaisdavome įvairius žaidimus.
Ant mūsų Velykų stalo būna tradiciniai žemaitiški patiekalai, kurie gaminami švenčių proga: ir mėsos šiek tiek, ir silkės visada, iškeptas tortas arba keksas su razinomis.
Kiaušinius dažo žmona. Pridažo nemažai, kad visiems užtektų. Esu ir pats dažęs. Man geriausiai sekasi su svogūnų lukštais. Tai, ko gero, paprasčiausias dažymo būdas. Jeigu būna laiko, dar pabraižau su kokiu smailu daiktu ornamentus, tad kiekvienam tenka po firminį margutį. Tie, kurie sudaužomi, suvalgomi. Tą, kuris laimi, gaila valgyti, tad jis kartais išlaikomas savaitę ar dvi.
Vienu žodžiu - visus su artėjančiomis šventėmis!
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą