Verslininkas, gelbstintis gyvybes

2022 metų vasarį prasidėjęs karas Ukrainoje pakeitė ne tik pačių ukrainiečių gyvenimus. Karo žiaurumų atgarsiai palietė ir dažno lietuvio širdį, o plungiškį Haroldą Petkų net paskatino pakeisti profesiją. 

Matydamas, kokia trapi žmogaus gyvybė, verslininkas nutarė nerti į visai nepažįstamus vandenis ir siekti paramediko specialybės. Dabar jaunas vyras studijuoja ir dirba šeimos versle, o budėjimų Akmenės greitojoje metu skuba į iškvietimus padėti ligos ar nelaimės ištiktiems žmonėms.

Apsispręsti padėjo karas

H. Petkus yra tikras žemaitis, gimęs ir užaugęs Plungėje, niekur iš jos toli nepabėgęs. Kiek daugiau nei prieš šešerius metus su žmona Martyna Plungės centre atidarė nedidelę parduotuvę „Marti“ grožio meistrams, kurioje prekiauja profesionaliomis nagų priežiūros priemonėmis, taip pat sėkmingai vysto prekybą ir internetinėje parduotuvėje – jai daugiausiai laiko skiria pats Haroldas.

Žmona Martyna – profesionali manikiūro specialistė, dirba su klientėmis, konsultuoja ir veda manikiūro mokymus. Praėjusį rugsėjį, beveik po dešimt metų trukusios draugystės, pora atšventė savo vestuves.

Pašnekovas pasakojo, kad iki šiol labai gerai atsimena datą, kada pirmą kartą susimąstė apie paramediko profesiją. Tai buvo 2022 metų vasario 24 dieną, kai visą pasaulį apskriejo sukrečianti žinia apie rusų invaziją į Ukrainą.

Skaitydamas naujienų portalus, žiūrėdamas televiziją H. Petkus matė, kad po protu nesuvokiamo žiaurumo atakų vieni pirmųjų nelaimėliams padėti skuba ne kas kitas, o paramedikai.

Tada natūraliai kilo klausimas, o ką jis pats darytų, jei agresorius įsiveržtų į Lietuvą, kuo galėtų prisidėti ir būti naudingas savo šaliai, jos žmonėms? Bėgant laikui plungiškis nepaleido šios minties, pradėjo domėtis paramediko profesija ir studijų galimybėmis.

Sulaukė šeimos palaikymo

Ilgai galvojęs ir galiausiai nusprendęs, kad tikrai nori tapti paramediku, šią naujieną Haroldas pranešė žmonai. Bijodamas, kad ši nepritars, net sugalvojo motyvacinę kalbą, kaip pagrįstai argumentuos tokį savo norą.

„Ir didžiausiai mano nuostabai, vos prasitaręs, ką ketinu daryti, iškart gavau žmonos atsakymą, kad ji – už! Martyna sakė, kad jeigu tik noriu mokytis, ji visada palaikys, skatins ir padės. Kitiems artimiesiems nuostabos buvo gal kažkiek daugiau, jie nesitikėjo tokių pokyčių, tačiau taip pat palaikė ir sveikino mano pasirinkimą“, – pasakojo pašnekovas.

Kadangi apie paramediko profesiją H. Petkus buvo susirinkęs nemažai informacijos, neteko ilgai sukti galvos, kurią mokymosi įstaigą pasirinkti. Plungiškis įstojo mokytis į Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro padalinį Palangoje. Mokslų trukmė priklauso nuo turimo išsilavinimo, tai gali užtrukti nuo 1,5–2 metų. O Haroldas baigiamuosius egzaminus laikys kitų metų vasario mėnesį.

Šiame darbe mirtis neišvengiama

Krimsdamas mokslus Haroldas turi galimybę įgytas žinias pritaikyti praktikoje, mat kas ketvirtą parą budi po 24 valandas greitojoje. Jo aptarnavimo zona yra Akmenės rajonas, tačiau kartais tenka skubėti ir į kaimyninius rajonus, jeigu tuo metu nėra laisvos medikų brigados.

Paklaustas, su kokiais iššūkiais tenka susidurti budėjimų metu, H. Petkus pasakojo, kad pasitaiko įvairių situacijų.

„Kiekvieno iškvietimo metu, ar tai būtų ūmi liga, ar trauma, stengiamės padaryti maksimaliai geriausia, kas įmanoma. Ir pasiektas rezultatas nėra tik mano vieno, nes dirbame komandoje. O sunkiausia būna, kai tenka susidurti su mirtimi. Žinojau, kad pasirinkus šią profesiją tokios situacijos bus neišvengiamos, tačiau vis tiek nėra lengva susitaikyti, jog net ir įdėjus visas pastangas kartais nepavyksta išsaugoti gyvybės. Tokius įvykius „parsinešu“ namo, ilgai nepavyksta išmesti jų iš galvos“, – atviravo pašnekovas.

O prisiminęs darbo pradžią, plungiškis pasakojo, kad nerimo ir jaudulio širdyje tikrai buvo su kaupu, kadangi prieš tai su medicina neturėjo nieko bendro. Net vaistų nuo skausmo žmonai negalėdavo suleisti. Tik kai prasidėjo pirmosios paskaitos, galutinai įsitikino, kad tai yra būtent toks kelias, kuriuo nori eiti.

Pasak H. Petkaus, ir pats mokymosi procesas yra labai įdomus, rengiama daug praktinių mokymų, kuriuose atkartojamos realios situacijos. Žinoma, paramediko profesija reikalauja ir daug teorinių žinių, reikia išmanyti anatomiją, farmakologiją ir panašiai, tad daug valandų prabėga palinkus virš knygų.

Mokosi iš pačių geriausių

Plungiškis džiaugiasi, kad visi jo dėstytojai yra šios srities specialistai, patys dirbantys greitojoje medicinos pagalboje arba ligoninėse, todėl jų įgyta patirtis yra be galo naudinga mokymo procese.

Paklaustas, kaip pats pradėjo dirbti Akmenės rajono greitosios medicinos pagalbos centre, Haroldas papasakojo, kad vienas jo dėstytojų – profesorius ir skubiosios pagalbos paramedikas Liutauras Balseris – pakvietė studentus savanoriauti šioje įstaigoje, kur ir pats dirba. Kiek pasvarstęs plungiškis nutarė priimti kvietimą. Suprato, kad tai bus puiki proga dar kartą įsitikinti, ar tikrai nori dirbti paramediku. O gal priešingai – išsigąs ir norės viską mesti.

„Prieš pirmą budėjimą buvo bemiegė ir streso kupina naktis. Galvojau – o jeigu pamatysiu ką nors, kas išgąsdins, jeigu prarasiu motyvaciją... Bet nutiko priešingai. Supratau, koks yra neapsakomas jausmas padėti žmogui. Ta ir yra mano motyvacijos variklis.“

Nuo tada, vos tik atsirasdavo galimybė suderinti mokslus ir darbą, H. Petkus visada užsirašydavo budėjimams. O paskutinę šių metų vasario dieną į eilinį budėjimą išvyko kaip savanoris, bet sugrįžo jau kaip Akmenės rajono greitosios medicinos pagalbos darbuotojas ir tikras brigados narys.

„Šiuo metu gana įtemptas laikas, nes reikia suderinti darbus šeimos įmonėje, tarnybą greitojoje ir mokslus. Iššūkis nemenkas, bet motyvacijos nestinga, ypač kai turiu didelį šeimos palaikymą“, – patikino plungiškis.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder