Vienas valtyje, neskaitant šuns: vidury vandenyno be maisto ir vandens

Kai ryšys su 51 metų australu Timu Šedoku (Tim Shaddock) nutrūko, o jo paieškos buvo bevaisės, visi nusprendė, kad šeimininkas ir šuo žuvo. Tačiau jie visą tą laiką buvo gyvi.

Timas Šedokas ir jo augintinė Bela ne tik išgyveno, du mėnesius dreifuodami Ramiojo vandenyno platybėmis, bet ir neprarado optimizmo ir nesusirgo. Kas Timui ir jo šuniui padėjo išgyventi vidury vandenyno, kai baigėsi maistas ir gėlas vanduo?

Be ryšio su išoriniu pasauliu

Sidnėjaus gyventojas ir jo keturkojė draugė Bela balandžio viduryje išplaukė iš Meksikos La Paso uosto, ketindami vandenynu įveikti 6 tūkstančius kilometrų ir pasiekti Prancūzijos Polinezijos salas (Ramiojo vandenyno pietūs).

Tačiau po maždaug mėnesio kelionės T.Šedoko katamaraną užklupo audra ir laive sugedo visa elektronikos įranga. Australas nukrypo nuo kurso ir prarado visus orientyrus, nes nebegalėjo susisiekti su žemynu.

Padėtis tapo labai pavojinga, jūreiviui ir jo šuniui liko mažai šansų likti gyviems. Australas prisipažino, kad nebesitikėjo išgyventi audrą, tačiau jiems pasisekė. Nuo tada laivas dreifavo vandenyne be jokio ryšio su išoriniu pasauliu.

Maisto ir vandens atsargos greitai baigėsi. Laimė, laive Timas turėjo žvejybos įrankius. Du mėnesius T.Šedokas ir Bela maitinosi sugauta žalia žuvimi, gėrė lietaus vandenį, kurį pavykdavo surinkti, nuo svilinančios saulės slėpėsi po tentu, nors visiškai išvengti saulės jiems, aišku, nepavyko, ir tikėjosi būti išgelbėti.

Per tuos du mėnesius, praleistus nežinomybėje, neįsivaizduodamas, kada bus rasti ir ar išvis bus rasti, T.Šedokas kaip Robinzonas neprarado optimizmo.

Maikas Tiptonas (Mike Tipton), Portsmuto universiteto (Dž.Britanija) fiziologijos profesorius ir pasaulyje garsus išgyvenimo vandenyne specialistas, T.Šedoko atvejį pavadino „didžiulės sėkmės ir gerų išgyvenimo įgūdžių deriniu".

Viena vertus, australui tiesiog pasisekė, kad pasiėmė žvejybos įrankius ir būtiniausius išgyventi reikalingus daiktus, ir kad jiems dreifuojant gana dažnai lijo.

Kita vertus - jam pravertė sumanumas ir žvejybos įgūdžiai, tad jis nuolat pasipildydavo tunų atsargas. Tikimybė, kad T.Šedokas bus išgelbėtas, buvo beveik lygi nuliui, sakė profesorius.

Juk rasti nedidelį laivelį milžiniškame Ramiajame vandenyne - tas pats, kas rasti adatą šieno kupetoje. Sunku įsivaizduoti vandenyno platybių mastą! Ir vis dėlto tai įvyko.

Be to, Belos buvimas laive taip pat buvo labai svarbus, juk Timas visą tą laiką buvo ne vienas. „Atsidūrę tokioje padėtyje, jūs tiesiog išgyvenate vieną dieną po kitos, ir yra gyvybiškai svarbu būti psichologiškai labai pozityviai nusiteikusiam, kad pajėgtumėte atlaikyti visus tuos išmėginimus ir nepasiduoti, - aiškino prof. Tiptonas. - Tik įsivaizduokite, kaip tamsu ir vieniša tokiame laivelyje vidury vandenyno naktį".

Kaip aiškina žmogaus fiziologijos specialistai, tai, kad australas laikėsi griežtų racionalios mitybos taisyklių ir nepamiršo saugotis šilumos smūgio, padidino jo šansus išgyventi. „Kovojau iš visų jėgų, bet atėjo laikas, kai ėmė šlubuoti sveikata. Buvau labai alkanas ir nesitikėjau viso to atlaikyti, bet dabar jaučiuosi išties gerai", - prisipažino išgelbėtasis jūreivis.

Adata šieno kaugėje

Ramiajame vandenyne už 1000 mylių nuo Meksikos pakrantės dreifuojantis T.Šedoko katamaranas buvo atsitiktinai pastebėtas iš sraigtasparnio, lydėjusio žvejybinį tralerį.

Pilotas perdavė informaciją laivui ir šiam pavyko rasti šeimininką su šunimi ir juos išgelbėti. Pamatęs žmones vyras apsidžiaugė ir žvaliai papasakojo, kas jis ir iš kur, o šuo pradėjo džiaugsmingai vizginti uodegą.

Jūreivis ir jo šuo buvo perkelti į laivą, juos apžiūrėjo gydytojas. Pasak jo, visi T.Šedoko gyvybiškai svarbūs sveikatos rodikliai buvo normalūs, būklė - stabili. Per du plaukiojimo mėnesius jis tik smarkiai sulyso ir užsiaugino žilą barzdą.

Bela taip pat atrodė visai sveika ir patenkinta. Paskui išgelbėtieji buvo nugabenti į Meksiką. „Visi jūreiviai padeda vieni kitiems, taip yra priimta, ir žvejų vietoje aš būčiau pasielgęs taip pat", - konstatuoja T.Šedokas.

Timas prisipažino, kad be ištikimo šuns draugijos tikrai nebūtų atlaikęs tų dviejų mėnesių: „Ji nuostabi! Aš šiek tiek šališkas, bet ji tikrai unikali".

Nors artimiausiu metu 51 metų Timas Šedokas kitų nuotykių atviroje jūroje neplanuoja, sėkmės lydimas jūrų keliautojas tikina, kad niekada neatsisakys kelionės, jeigu tik pasitaikys tokia galimybė. „Klausykite, aš visada būsiu vandenyje, - sakė jis susitikęs su žurnalistais Meksikos Mansaniljo mieste. - Tiesiog aš labai myliu gamtą".

Ne tik išgyveno vandenyne, bet ir įveikė vėžį

Išgelbėtasis keliautojas yra labai įdomaus likimo žmogus. Prieš daugelį metų jis buvo IT specialistas. Tada, XX a. paskutiniajame dešimtmetyje, gerokai persivalgydavo ir svėrė 120 kg, o paskui paaiškėjo, kad serga skrandžio vėžiu.

Sustabdyti piktybinių ląstelių augimą, tvirtina jis, padėjo žaliavalgystė. Ilgus septynerius metus jis visiškai nevartojo termiškai apdorotų produktų. Vyriškis visiškai pasveiko, o prieš 13 metų įkūrė firmą, propagavusią žaliavalgystę. Ji gyvavo iki 2020 metų.

Nors T.Šedoko teiginiais, kad žaliavalgystė gydo vėžį, tiki ne visi specialistai, ir šios teorijos mokslinių įrodymų nėra, jis pats tuo visiškai neabejoja. O mokslininkai teigia: „Taip, sveika mityba gali sumažinti vėžio išsivystymo riziką, bet negali pagydyti ligos".

Dabar stebuklingai išgelbėtas vyras maitinasi nedidelėmis porcijomis, kad prisibadavęs organizmas palaipsniui priprastų prie įprasto režimo.