Vos už kelių kilometrų nuo Lietuvos – pigus poilsis Nidoje: jūra už keliasdešimt metrų ir beveik jokių kaimynų

Žmonės skundžiasi, jog Palangoje tenka nemenkai paploninti piniginę, o Nidą, apskritai, palieka „turtuoliams“. Jei Nidos pavadinimas jus vis tiek traukia, apsidžiaugsite sužinoję, kad ten galima pailsėti pakankamai pigiai, o dar ir pasimėgauti visiška ramybe. Tiesa, šioji Nida yra ne Lietuvoje, o Latvijoje.

Latvijoje taip pat galima atostogauti Nidoje

Lietuviai ne pirmus metus kalba, kad atostogas Nidoje sau gali leisti toli gražu ne visi – nemažai susimokėti tenka už nakvynę, maistą, pramogas. Dar labiau prie piniginės paploninimo prisideda nuo birželio 20 d. galiojantis padidintas įvažiavimo į Neringos savivaldybės administruojamą Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją mokestis, kuris šiuo metu lengviesiems automobiliams siekia 50 eurų, elektromobiliams – 25 eurus.

Kiek daugiau nei 23 eurus reikia susimokėti už automobilio perkėlimą keltu, dar po beveik 2 eurus – už kiekvieną keleivį. Išeina, kad vien už įvažiavimą į Neringą tenka pakloti apie 80 eurų.

Nusprendusios kelias dienas praleisti pajūryje, mes taip pat iš karto atmetėme gražiąją Nidą. Visgi apsiriboti vien Palanga nenorėjome, todėl ėmėme naršyti internete, ką gi dar įdomaus galėtume aplankyti.

Akis užkliuvo už tos pačios Nidos – tik ši yra ne Kuršių nerijoje, o Latvijoje, vos per kelis kilometrus nuo Lietuvos sienos. Pasidarė smalsu, kaip atrodo Latvijos Nida, tad nutarėme patikrinti. Kaip netrukus paaiškėjo, ten galima rasti tikrą ramybės oazę.

Leidžiantiems laiką Lietuvos pajūryje Latvijos Nida iš karto patiks tuo, kad nuo Palangos ji nutolusi per maždaug pusvalandį kelio automobiliu. Vos pravažiavus sieną, beveik iš karto „pasitinka“ ženklas su užrašu „Nida“, informuojantis, jog iki tikslo liko keli kilometrai.

Kaip nurodo ženklas, iš pagrindinio kelio reikia sukti į kairę. O ten vaizdas patiks mažiau – tikėtina, visai nesužavės. Iš karto prasideda Latvijos legenda tapęs žvyrkelis, kuriuo dardėti tenka visą likusį kelią. Nėra ko slėpti – kelias dulka baisiai, baltas automobilis greitai tampa rudu, išmušta daug duobių, tad į priekį stumiamės lėtokai.

Pagrindiniame kelyje mačiusios ženklą, kad iki Nidos yra keli kilometrai, važiuodamos laukiame naujų nuorodų, kada jau prasidės miestelis. Navigacija telefone rodo, jog vis labiau artėjame prie kelionės tikslo, tačiau aplink jokių užuominų nesimato.

Kai išvydome pirmuosius namelius, galutinai sutrikome – tai čia jau Nida ar dar ne? Navigacija trimitavo, kad kelionės tikslas pasiektas, bet jokie informaciniai ženklai mūsų nepasitiko. Dar kiek pabandžius automobiliu pavažiuoti siauru keliuku, greitai supratome, jog teks suktis – takas darėsi vis labiau apaugęs žolėmis, todėl toliau judėti nebebuvo prasmės. Panašu, kad čia ir yra Latvijos Nida.

Ilsėtis galima absoliučioje ramybėje

Tai, kad pasiekėme Nidą, išdavė stovintys keli jaukiai atrodantys namukai. Be jų – daugiau jokių užuominų, kad čia būtų galima leisti vasaros atostogas. Trumpam palikusios automobilį šalikelėje, išlipome pasidairyti, kaip viskas atrodo.

Pirmiausia, ką pastebėjome – visiška ramybė. Negirdėti nei automobilių, nei žmonių šurmulio – nieko, tiesiog užburianti gamtos tyla. Iš karto pagalvojome, jog būtų nuostabu šioje Nidoje praleisti bent kelias dienas bei taip atitrūkti nuo gyvenimo triukšmingame didmiestyje ir nuolatiniame skubėjime.

Eidamos pro namelius, atkreipėme dėmesį, kad visi automobiliai stovi su lietuviškais numeriais. Matėme, jog keli žmonės ramiai leidžia laiką sėdėdami lauke – panašu, visiškai atsipalaidavę mėgavosi tyla.

Žingsniuodamos toliau, nusistebėjome, kad ir kiti automobiliai yra lietuvių, o netrukus pasitiko ir užrašai lietuvių kalba: „Privati valda“, „Eiti, įvažiuoti draudžiama“. Panašu, Latvijos Nidą yra užvaldę tautiečiai.

Kol kas iškilę vos keli namukai, ir matėsi, kad kone visi yra naujutėlaičiai. Vienoje teritorijoje taip pat vyko statybos darbai. Kadangi Nidoje vyrauja tušti plotai, gali būti, jog jau visai artimoje ateityje čia prisipildys daugiau naujų statinių.

Susidomėjusios poilsiu Nidoje, iš karto pasmalsavome, kiek kainuoja čia apsistoti. Pavyzdžiui, vienas nedidelis namelis per „Booking“ platformą nakčiai asmeniui siūlo pagyventi už 80 eurų. Kiti šiek tiek brangesni: kainos varijuoja nuo 72 iki 145 eurų už naktį.

Internetiniame puslapyje „Pie Juras“ taip pat galima rasti nakvynės variantų – dauguma jų tokie patys, kaip „Booking“ puslapyje. Iš aprašymų ir šeimininkų kontaktų matyti, kad kone visi yra įkurti lietuvių.

Daugelis vietų, kviečiančios apsistoti, kaip privalumus išskiria vos per keliasdešimt metrų esančią Baltijos jūrą, laukinį paplūdimį, buvimą prie pat Lietuvos, ramų poilsį.

Rasti kelią prie jūros – sunkoka užduotis

Mūsų tikslas buvo ne tik apžiūrėti, kaip atostogauja, kaip paaiškėjo, lietuviai, bet ir nueiti prie jūros. Tik vienas svarbus niuansas – mums niekaip nesisekė suprasti, kaip reikėtų patekti į paplūdimį.

Iš pradžių pradėjome eiti vieninteliu čia esančiu keliuku – tuo pačiu, kuriuo vos atvykusios bandėme toliau važiuoti automobiliu. Kadangi jūra buvo dešinėje pusėje, tikėjomės, jog bus koks takelis, vedantis į paplūdimį. Deja, viskas, ką matėme, buvo tik aukštomis žolėmis apaugę laukai.

Galiausiai suvokėme, kad jei dar eisime pirmyn, tiesiog prieisime Lietuvos sieną, o jūra nuo to nepriartės. Viduryje minėtų laukų stovėjo nedidelis ženklas, kuriame buvo žodžiai „Baltijas jūras“. Spėjome, jog prasibrovusios per žoles, mes tikrai pasiektume paplūdimį, tačiau toks kelias neviliojo. Apsisukome grįžti atgal – gal mes praleidome kokį taką?

Kad ir kaip atidžiai žiūrėjome, taip ir neradome, kaip gražiai galėtume praeiti. Vienintelė viltis, už ko kliuvo akis – iš vienos sodybos akivaizdžiai link jūros vedantis takelis. Iš lauke sėdėjusių žmonių girdėjome lietuvių kalbą, todėl įsidrąsinome paprašyti, jog leistų per jų kiemą nueiti į paplūdimį. Tautiečiai saviškiams užsienyje visada padeda – su šypsena veide mums leido „pasinaudoti“ jų kiemu.

Paklausus, kaip iš tiesų legaliai patekti prie jūros, moteris patvirtino, jog reikėtų eiti tuo pačiu žolėmis apaugusiu keliu laukuose, kuris mums įspūdžio nepadarė. Be to, kartu priėmėme sprendimą, kad jei apsistotume viename iš namukų, kurie neturi savo priėjimo prie jūros, didžiulis minusas būtų tai, jog tektų kasdien bristi per žoles.

Pagaliau pasiekus tikslą, pasitinka ta pati užburianti tyla – jūra be jokių bangų, žmonių beveik nėra. Jausmas toks, lyg tau priklausytų absoliučiai visa teritorija.

Išskirtinis jis ir tuo, kad šis paplūdimys yra su akmenimis, todėl pripratusiems prie Lietuvos pajūrio smėlio, čia gulėti bei maudytis gali būti ne taip malonu.

Įsėdusios į automobilį ir vėl pradėjusios dardėti žvyrkeliu, nutarėme, kad čia būtų nuostabu paatostogauti tiems, kurie dievina ramybę, tylą, nori pailsėti nuo šurmulio, triukšmingos kasdienybės. Per kelias dienas tikrai visiškai išvėdintumėte galvą bei grįžtumėte kaip naujai gimę.

Tik reikėtų įsivertinti iš anksto, kad čia nėra jokių pramogų ar veiklų, nei parduotuvių, kavinių, tad viskuo reikėtų pasirūpinti patiems. Nepatikti gali ir tiems, kurie negali gyventi be nuolatinio judesio, vakarais nori pasipuošti, pramogauti.