Oficialios vaistininkystės pradžia

XVI amžiaus Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė: tarp smuklės ir vaistinės

XVI a. Vilnius išgyveno aukso amžių. Miesto nekamavo karai, urbanistinė infrastruktūra augo, stiprėjo švietimo tinklas, o jėzuitai ieškojo būdų, kaip įveikti naują galvos skausmą, t. y. Martyną Liuterį. Vilniuje gausėjo gyventojų, todėl ir ligų, o kur ligos, ten ir vaistai: 1506 arba 1509 metais duris vilniečiams atvėrė pirmoji sostinės vaistinė. Daugelis kreipdavosi į vaistininką: kas stebuklingų tepalų, kas... išgerti.  

Vilniaus vaistininkai turėjo ne tik daug pinigų, bet ir darbo. Juk sostinėje XVI a. galėjo gyventi apie 20-30 tūkst. gyventojų, o pirmoje amžiaus pusėje mieste galėjo dirbti keli, vėliau (antroje amžiaus pusėje) keturi vaistininkai. Vienas vaistininkas aptarnaudavo kelis tūkstančius miesto gyventojų. VU nuotr.

Oficialios vaistininkystės pradžia

Tuometiniai vaistininkai kaip ir veterinarai tarpukariu buvo labiau gerbiami negu šiandien. Deja, naujausi Lietuvos mokslų tarybos duomenys neteikia didelių vilčių, kad farmacija mūsų šalyje įgaus antrą kvėpavimą. Juk Vilniaus universiteto slaugos ir farmacijos studijos buvo įvertintos pačiu žemiausiu balu mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtos vertinime. Be to, XVI a. vaistininkai, skirtingai nei dabar, galėjo pasigirti geresne materialine padėtimi negu vidutinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) miestietis.            

„Dauguma (16) vaistininkų Vilniuje turėjo namus, neretas ir solidžius mūrnamius. Jų vertė svyravo nuo 100 iki 6 tūkst. auksinų. Praktiškai visi jie stovėjo prestižinėje miesto dalyje – centre. Keturi vaistininkai – Mistrikas, Pigulka Zaleskis, Finkas ir Jablka – disponavo nemažomis žemės valdomis.

Į turtingiausiųjų ketvertuką patenka Finkas, kurio padėtį nemažiau, o dar daugiau stiprino mediko veikla“, – „Vilniaus istorijos metraštyje“ rašė istorikė, profesorė Raimonda Ragauskienė, kuri pastebi, kad disponuojamas vaistininkų nekilnojamas turtas ir gaunamas darbo užmokestis leidžia juos priskirti turtingųjų miestiečių grupei.

Minėtasis Rupertas Finkas buvo gerbiamas ir garsus vaistininkas, o vėliau ir gydytojas. 1552 metais vokiečių farmacininkas įleido šaknis Vilniuje: atvykęs į LDK laiko ilgai nemarinavo ir netrukus už 44 kapas grašių nusipirko Konrado vaistinę (Pilies gatvėje). Tiesa, po keleto metų pakėlė sparnus (arba, tiksliau, pakinkė arklius) ir išvyko krimsti mokslų Italijon.

Tiesa, vaistininkas Bolonijos vakarėliuose, kaip dalis šiuolaikinių Erasmus studentų, panašu, neužsibūdavo, nes po ketverto metų sugrįžo ir dar tvirčiau įsišaknijo LDK medicinos rinkoje: įsidarbino Žygimanto Augusto ir jo trečiosios žmonos Kotrynos Austrės asmeniniu gydytoju.

Klientų netrūko

Ar XVI a. Vilnius – tai vaistininkų profesinio gyvenimo traukos centras? Na, vargu. Štai, Krokuvoje XVI a. dirbo net apie 100 vaistininkų, o per visą aptariamąjį amžių Vilniuje darbavosi apytiksliai 31 vaistininkas. Taigi Vilniui teko ne pirmą ir ne paskutinį kartą nukelti kepurę prieš Krokuvą. Pastarojo Lenkijos miesto gyventojai dar XIV a. džiaugėsi Jogailos universitetu (įkurtas 1364 m.), o Vilnius pirmojo universiteto sulaukė tik po kiek daugiau nei dviejų šimtų metų. 

  Pagrindinė XVI a. Vilniaus vaistininkų klientų bazė buvo miestiečiai. Tačiau aukščiau karjeros kopėčiomis užlipę farmacininkai, pavyzdžiui, R.Finkas, pagaudavo stambesnes žuvis: dalis LDK dvarų aplinkos žmonių samdė vaistininkus, kurie kaip ir gydytojai keliaudavo kartu su didikais ar valdovais. Dalis vaistininkų „šerdavo“ ir smulkesnes žuveles, t. y aptarnaudavo miestiečius.           

Įdomu, kad sveikatos paslaugų prieinamumas LDK bylodavo žmogaus padėtį luominėje santvarkoje. Pavyzdžiui, miestiečiai vargiai galėjo pasigirti dviejų asmeninių gydytojų dėmesiu kaip, pavyzdžiui, Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Steponas Batoras. Tiesa, kas per daug, tas nesveika: neatmeskime, bet ir nepatikėkime, kad iškilusis valdovas, kaip rašėme anksčiau (Žr. L.S. Nr. 23), nukentėjo dėl ambicingų ir konkurencingų medikų dėmesio pertekliaus.      

Vilniaus vaistininkai turėjo ne tik daug pinigų, bet ir darbo. Juk sostinėje XVI a. galėjo gyventi apie 20-30 tūkst. gyventojų, o pirmoje amžiaus pusėje mieste galėjo dirbti keli, vėliau (antroje amžiaus pusėje) keturi vaistininkai. Vienas vaistininkas aptarnaudavo kelis tūkstančius miesto gyventojų.

Laimei, farmacininkui pagelbėdavo vaistininko mokiniai ir padėjėjai. Pastarieji buvo vadinami mielu, bet gal kiek menkinančiu žodžiu „vaistininkėlis“. Vaistininkų mokslų trukmė nėra žinoma, bet svarstoma, kad studijos galėjo trukti apie 4-6 metus.       

Farmacininkų konkurentai rankų sudėję nesėdėjo. Vilniuje aktyviai darbavosi žiniuoniai, būrėjai, pirtininkai, barzdaskučiai (chirurgų pirmtakai) ar kiti įvairaus plauko veikėjai, siūlantys išradingus sveikatos gerinimo metodus. Prisiminkime, kad LDK buvo ne tik religingesnė, tačiau ir prietaringesnė negu mūsų trispalvė valstybė. Klizma buvo laikoma sveikatos panacėja.        

Vaistinė – paslaptinga vieta

XVI a. Vilniaus vaistininko bei šių dienų farmacininko profesinis gyvenimas skiriasi kaip diena ir naktis. Šių laikų vaistinės darbuotojas vykdo kur kas siauresnę funkciją nei praeities kolegos. Tuometiniai vaistininkai atrasdavo įvairių būdų užsidirbti duonai, apglėbdami kur kas platesnį parduodamų prekių asortimentą – XVI a. vaistinė nebuvo tik vaistų prekybos įstaiga. Be to, kartais farmacininkai kitaip nei dabar dirbdavo ir gydytojais.

„Tuometinis vilnietis farmacininkas vertėsi vaistinių ir kitokių preparatų gamyba bei jų prekyba. Vaistai sudarė tik dalį parduodamų prekių, gerokai daugiau buvo parduodama prieskonių, ypač rytietiškų, parfumerijos, konditerijos gaminių, įvairių gėrimų. Iki pat XVIII a. vyravęs gana savotiškas vaistinės, krautuvės ir smuklės derinys buvo gana pelningas verslas.

Pačius vaistus, kaip ir visoje XVI a. LDK, vilniečiai gamino daugiausia iš žolinių augalų, dalį medžiagos gaudavo iš užsienio. Preparatus ruošė pagal medikų receptus“, – rašė prof. R.Ragauskienė, pažyminti, kad vaistinėse buvo galima įsigyti iki 700 preparatų. Naujųjų laikų farmacininkai prekiavo ir pačiomis egzotiškiausiomis prekėmis, pavyzdžiui, gyvačių nuodais ar šuns taukais.

Dabar kiekvienas Vilniaus kampas turi po vaistinę. Tačiau prieš penkis šimtus metų situacija buvo paprastesnė. Prof. R.Ragauskienė pažymi, kad Vilniaus vaistinės telkėsi Pilies ir Didžiosios gatvių rajone, nes savininkai manė, jos centre įsikūrusios parduotuvės atneš daugiau pelno.

Pastarieji daug dėmesio skyrė ne tik įstaigos lokacijai, bet ir vidinei infrastruktūrai, todėl akimirkai prisiminkime Patriko Suskindo romaną „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“. Autorius atskleidė, kad XVIII a. Prancūzijos gatvėse dvokė. Ką jau galime kalbėti apie XVI a. LDK? Tad Vilniaus vaistinėse gyventojai galėjo pasijusti it kitame pasaulyje, kuriame uoslę užvaldydavo vaistažolių ir prieskonių kvapai, o akis užkariaudavo mistiški interjero simboliai ir detalės.

Paslaptingose vaistinėse netrūko ir keistų darbo įrankių: stiklinių kolbų, svarstyklių, distiliavimo aparato alembiko, kuris buvo naudojamas alkoholio gamyboje. „Prekyba vaistais, o ypač alkoholiu, buvo labai pelninga.

Ne veltui tais laikais atsirado posakiai „brangu kaip pas vaistininką“ arba „vaistinės kainos“, – pažymėjo projekto „Orbis Lituaniae“ straipsnio autorė prof. R.Ragauskienė.         

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder