Savo dienoraštyje Maksas Ermanas parašė: „Jeigu tik man pavyktų, norėčiau po savęs palikti dovaną – trumpą pasakojimą, persmelktą taurumo dvasia.“ Maždaug tuo pačiu metu jis sukūrė „Patarimus“.
Perskaitykite šias eilutes, jos kupinos prasmės!
Gyvenimo keliu keliauk ramiai, nekreipdamas dėmesio į triukšmą ir sumaištį. Visąlaik prisimink pasaulį, kuris atrandamas tyloje.
Puoselėk gerus santykius su bet kokiu žmogumi – kiek tai įmanoma neišduodant savęs. Savo teisybę deklaruok minkštai ir aiškiai. Klausyk kitų, netgi neapdovanotų protu, neišsilavinusių – jie irgi turi savą istoriją, savą tiesą.
Venk triukšmingų ir agresyvių žmonių – jie gadina nuotaiką. Su niekuo savęs nelygink – rizikuoji pasijausti menkavertis arba imti didžiuotis, pūstis. Visada rasis didingesnis už tave, rasis ir menkesnis.
Džiaukis savo planais, kaip džiaugiesi ir tuo, ką jau esi padaręs. Visada domėkis savo amatu, kad ir koks kuklus jis būtų – tai brangenybė, palyginti su kitais dalykais, kuriuos valdai.
Verslo reikaluose būk apdairus – pasaulis kupinas apgaulės. Tačiau ir neapak, daryk ir kilnius darbus – juk kiti žmonės irgi siekia didingų idealų, ir šiaip gyvenimas kupinas didvyriškumo.
Būk pačiu savimi. Nežaisk draugystės. Nebūk ciniškas meilės reikaluose: ir tuštuma, ir nusivylimas tokie pat amžini, kaip ir žolė.
Atvira širdimi priimk tai, ką siūlo tavo metai, dėkingai atsisveikink su jaunyste. Stiprink dvasią, jei kartais netikėtai nutiktų nelaimė. Nevargink savęs vaiduokliais ir lūkesčiais. Dauguma baimių gimsta dėl nuovargio ir vienatvės.
Tinkamai drausmindamas save kartu būk ir švelnus sau, atlaidus. Tu – šios visatos kūdikis ir nė kiek ne menkesnis negu medžiai ar žvaigždės: turi teisę būti čia. Ar tau akivaizdu, ar ne, bet pasaulis juda ta linkme, kur link ir turi judėti. Taikiai sugyvenk su Dievu, kad ir kaip Jį supranti.
Kad ir kuo užsiimtum, apie ką svajotum, išsaugok širdyje taiką, netgi triukšmingoje pasaulio painiavoje. Netgi su visomis patirtomis niekšybėmis, nuobodžiais darbais ar sudaužytomis svajonėmis – pasaulis visgi nuostabus. Būk jam dėmesingas!
Makso Ermano „Desiderata“, 1827 m.
Makso Ermano proza „Desiderata“ („Desideratum Poem“) ne kartą buvo versta į įvairias kalbas. Tačiau jie visi darydavo vienas ar kitas klaidas. To priežastis yra visai ne vertėjų profesionalumo trūkumas, bet šio kūrinio esmė, kad jį skaitantis žmogus pradeda vadovautis jausmais ir emocijomis, o ne pirmtako žodžiais… Šiuo atveju klaidų atsiranda savaime – juk visų emocijos skirtingos…
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą