Žemaičiuojantis Palangos policijos vadas – apie čeburekų legalizaciją, paryčių „basankės“ šturmą bei knygą, kurią rašo mintyse

Pradėję pašnekesį nuo to, kiek sveria pareigūno liemenė, netrukus imame plepėti apie tai, per kiek laiko jis baseine įveikia kilometro atkarpą, rašo Karolina Stažytė, 15min.lt žurnalistė.

Žengdami į Palangos miesto policijos komisariatą, su 15min fotografu lengvai susiginčijame – kiek gi sveria eilinio policijos pareigūno liemenė, apie kurios privalomą ir nuolatinį dėvėjimą ypač imta kalbėti po gegužės pabaigoje Lietuvą sukrėtusių įvykių, nutikusių Mažeikių rajone.

Jų metu nuo smurtautojo prieš žmoną kulkos krito į įvykį atskubėjęs policijos pareigūnas, jo kolegė buvo sužalota.

Įžengę į komisaro Algirdo kabinetą, netrunkame sulaukti atsakymo: liemenė sveria nedaug – apie 2 kilogramus.

„Yra tekę dėvėti ir 20 kilogramų sveriančią – nuo rimtų ginklų apsaugo“, – patikino pašnekovas.

Man pašmaikštavus, kad tokios, dirbant vasaros ritmu alsuojančioje Palangoje, tikėtina, niekuomet neprireiks, komisaras nebuvo toks tikras: niekad nežinosi, kas kokiam žmogui pasisuks galvoje.

Nė vienas nesame savo įvykių autoriai.

„Atvažiuoji, rodos, į paprastą elementarų buitinį konfliktą, o baigiasi viskas „Aro“ kvietimu, kad tik išgelbėtų gyvybę.

Nė vienas nesame savo įvykių autoriai.

Prieš keletą savaičių turėjome atvejį, kai vienas žmogus, vartojęs alkoholio, išsitraukė ginklą namuose.

Buitinis konfliktas su žmona išsivystė į tai, kad pagrasino nušauti bet ką, kas įžengs pro duris. Gerai, kad viskas gerai baigėsi.

Pilietis buvo sulaikytas, pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nelegalaus ginklo laikymo.

Klausiau pareigūno, kaip jautėsi žinodamas, kad už sienos stovi neblaivus asmuo su ginklu, prisipažino, kad jauduliukas buvo, bet juk ne pirmi metai dirba - susitvarkė“, – atviravo komisaras.

Pats A. Budginas Palangoje viršininkauja jau treti metai, prieš tai teko keletą metų darbuotis Neringoje, o karjerą jis pradėjo Kretingoje, kur policijos pareigūno uniformą išnešiojo net 18 metų.

Žemaitis iki pat šaknų, kuris net neturėjo progos užmiršti, kaip reikia žemaičiuoti.

Tarmė, prisipažinsiu, prideda papildomą prieskonį pokalbiui.

– Komisare, ar dirbdamas Palangoje dar randate laiko ja, kaip minias sutraukiančiu kurortu, pasidžiaugti?

– Prisipažinsiu, patį labiau traukia kitas Lietuvos galas, ten, kur ežerai: Anykščiai, Molėtai, Ignalina, Druskininkai. O žmonės iš ten, suprantama, traukia į pajūrį.

– Tokia jau to žmogaus prigimtis – trokšti to, ko neturi, traukti ten, kur jo nėra. Išsiaiškinome, jums Palanga asocijuojasi labiau su darbu nei su poilsiu. Iš arti pats spėjote pažvelgti į keleto skirtingų miestų kriminalinį pasaulį. Ar Palanga kažkuo išsiskiria?

– Atsižvelgiant į infrastruktūrą, kuri statoma, į sukurtus traukos centrus, pavyzdžiui, pastatytą koncertų salę, Palangos nebegalime vadinti tik vasaros kurortu.

Žmonės nuolat į ją važiuoja. Savaitgaliai čia užpildyti.

Žinoma, pagrindinis traukos centras išlieka jūra. Į Palangą suplaukia begalė įvairiausių žmonių.

Pats stengiuosi dalyvauti tame gyvenime – neapsiriboju tik kabinetiniu darbu. Noriu žinoti, kas dedasi gatvėse, paplūdimiuose.

Taigi tos minios poilsiautojų, natūralu, pritraukia tuos žmonės, kurie nori pasipelnyti.

Juk kur daug žmonių, lengviau būti nematomu, neišsiskirti.

Tuo vagys naudojasi. Bet mes žinome jų taktiką.

Išsiskiria Palanga ir tuo, kad vasarą iškvietimų skaičius išauga neįtikėtinai: tiek, kiek vasarą nutinka įvykių, tiek pat jų nutinka per visus likusius metus kurorte.

– Paskaičiuokime, kiek pranešimų sulaukėte pastarąją pamainą?

– Nuo vakar aštuonių iki šiandien aštuonių – apie 50 pranešimų. Ir tai – niekuo neišsiskirianti pamaina.

Per savaitgalį, grubiai, sulaukiame iki 300 pranešimų.

– Kokią pamenate neramiausią naktį?

– Kai būdamas Kretingos policijos pareigūnu pats budėjau. Atvažiuodavome į Palangą padėti dirbti kolegoms. Gyvenimas čia prasideda tuomet, kai uždaromi naktiniai klubai ir vienas taškelis lieka veikti.

Toks, kuris sutraukia šimtus žmonių. Visokio plauko.

– Kiek procentų visų įvykių Palangoje sudaro tie, kuriuose vienaip ar kitaip dalyvauja poilsiautojai? Įtariu, kad patys palangiškiai – taikūs žmonės ir jums su jais retai tenka darbo metu susitikti.

– Manau, 80 proc. nukentėjusių Palangoje – poilsiautojai. O nusikalsta tiek vietiniai, tiek atvykusieji. Per savaitgalį, grubiai, sulaukiame iki 300 pranešimų

– Ar regite povandenines sroves Palangos verslininkų gretose? Dažnai, tarkime, skundžia vienas kitą dėl triukšmo ar kitų pažeidimų?

– Būna, kad kaimynas dėl kaimyno paskambina, bet atvykus policijai, gali pasikeisti situacija.

Jei reiktų įvardyti dažniausius administracinius nusižengimus, padaromus Palangoje – tai triukšmas, neblaivaus asmens pasirodymas viešoje vietoje (iki birželio 30 dienos šiemet jau surašyti 197 protokolai, 2019 metais per tą patį laikotarpį – 202, – aut. past.) ir KET pažeidimai, ypač automobilių palikimas ne vietoje (šiais metais nuo sausio 1 iki birželio 30 dienos Palangos mieste buvo fiksuoti 4672 KET pažeidimai, 2019 metais per tą patį laikotarpį – 2819, – aut. past.).

– Pripažinkime, kurorte daugelis žmonių atsipalaiduoja ir iš J.Basanavičiaus gatvės į namus traukia įkaušę. Ką reikia tokio padaryti, kad būtum nubaustas dėl to, jog pasirodei viešoje vietoje neblaivus?

– Ne sezono metu Palangoje patruliuoja po du ekipažus dieną ir naktį. Vasarą pajėgos išauga. Jei koks didesnis renginys, vienu metu patruliuoti gali ir 10 ekipažų.

O šiaip vykdome priemones, kurios, manau, pasiteisina. Pradedama vykdyti jas nuo 5 valandos ryto ir tęsiame 3 valandas. Išvažiuoja į miestą du autobusai, pilni pareigūnų.

Trys pareigūnai rašo protokolus, o 15 pareigūnų eina J.Basanavičiaus ar Vytauto gatvėmis beveik susikibę už rankų, pasitinka kiekvieną toje gatvėje esantį žmogų ir atkreipia dėmesį į tuos, kurie demonstruoja akivaizdžius neblaivumo požymius.

Tie asmenys tikrinami alkotesteriu, girtiems išrašomi protokolai. Gauna administracinę nuobaudą žmogus – daro išvadas.

Antri metai mes tą darome, taip išvengiame įvykių, nes neblaivus žmogus viešoje vietoje yra didesnė rizika nei blaivus.

Matote, naktinių klubų darbo laikas baigiasi apie 4 valandą ryto, tai 4.30 valandą dažniausiai visi pakyla iš galutinio taško ir būna labai išalkę.

O taškai, kurie gali pamaitinti visą parą, įsikūrę J.Basanavičiaus gatvės pradžioje.

Kol ateisi iki kebabinės, sutiksi vieną, antrą, trečią žmogų, kuriam gali žvilgsnis nepatikti, su kuriuo pečiais gali susidaužti...

Vis dėlto, jaučiame, kad poilsiautojų kultūra keičiasi į gerąją pusę. Masinių susirėmimų, muštynių nebėra.

– Turite etatinių pažeidėjų, kurie kasmet atvykę prisidirba?

– Pažįstame labiau tuos, kurie veda asocialų gyvenimą. Jie vasarą atvyksta į Palangą, tikėdamiesi užsidirbti.

Yra tokių, kurie atvažiuoja į kurortą gerti ir daro tai viešoje vietoje, apsistatę bambaliais. Su tokiais kalba būna trumpa.

– Galima daryti išvadą, kad Palangos policijai didžiausią galvos skausmą kelia naktiniai klubai.

– Klubų reikia, žmonės turi turėti, kur išsilieti.

Aišku, norėtųsi, kad tie klubai veiktų trumpiau, pavyzdžiui, iki vidurnakčio, bet... Socialinių būstų, kurie vis pritrauktų policijos pajėgas,

Palanga nelabai turi. Židiniai čia, vis dėlto, yra naktiniai klubai.

Turime užduotį – sumažinti pranešimų skaičių tam tikrose vietose. Jei pernai buvo 100, tai šiemet norisi kad būtų perpus mažiau.

Kalbėjomės su naktinių klubų savininkais, siūlėme jiems patiems pradėti problemas spręsti.

Kai kas sureagavo į pranešimą, o kai kas...

Akcentavome: jei nesitvarkys, imsimės tam tikrų priemonių. Štai „Laukinių vakarų salūnui“ buvo sumažintas alkoholio pardavimo laikas ir pranešimų sumažėjo.

Norėtųsi, kad tie klubai veiktų trumpiau, pavyzdžiui, iki vidurnakčio, bet...

– Šiemet Palangoje vykęs festivalis „Pudra“ atskleidė tam tikrą renginių organizatorių veidą, susidarė įspūdis, kad jie net savotiškai tyčiojosi iš pareigūnų, kurie reagavo į nesibaigiančius iškvietimus dėl triukšmo – nuolat pakišdavo vis kitą atsakingą asmenį, kuriam buvo išrašomas minimalios baudos.  Kaip jūs vertinate tokį požiūrį į asmenį su uniformą?

– Norėtųsi, kad tos baudos būtų didesnės, kad žmogui nekiltų noras pažeisti tvarką.

Pats žmogus turi jausti atsakomybę prieš kitus visuomenės atstovus, juk ne vienas šioje planetoje gyveni.

Gal kas 4 valandą ryto turi keltis ir vairuoti autobusą, gal kas šiukšles renka toje pačioje J.Basanavičiaus gatvėje ir jam reikia išsimiegoti. Miegas – sveikatos dalis.

– Pinigų troškulys dažniausiai įveikia atsakomybės jausmą.

– Kodėl tuomet nenori tie organizatoriai pas save namuose tų balių kelti? Reikia įlįsti į kito kailį ir pasijusti gyventoju, kuris nori ramybės.

Negalima taip ignoruoti kitų ir įstatymų. Jei taip darai, esi piktybinis, nes žinodamas tai darai. TAIP

– Gelbėtojai yra tapę savotiškais jūsų kolegomis: pliaže gaudo girtus, vaikų neprižiūrinčius ar netinkamu metu į vandenį lipančius asmenis, nelegalius prekeivius. Nemanote, kad jiems reiktų suteikti galimybę išrašyti administracinių nusižengimų protokolus, juk tai taip palengvintų jūsų darbą. Ir ar išties Palangoje egzistuoja čeburekų mafija?

– (Nusijuokia). Nemanau. Jie vargsta žmogeliai, per tą smėlį vaikšto, bėgioja nuo policijos.

Nuo gelbėtojų nebėgiojo, kol nepamatė, kad mes išvien su gelbėtojais dirbame.

Manau, kad šie metai bus paskutiniai, kada čeburekais prekiauti pliaže bus uždrausta.

Kitąmet reikalavimai turėtų keistis ir ši veikla taps legali. Vieni žmonės sako, kad tai gerai, kiti – kad blogai. Apsinuodijimų nėra buvę.

Jei trūksta tik minimumo dėl legalizavimo, nėra didelės tragedijos, manau, reikėtų peržiūrėti teisės aktus ir galimybę tokiai prekybai rasti.

Reiktų žmonių nuomonės klausti: jei tų prekeivių yra, vadinasi, jų reikia. Jei čeburekų niekas nepirktų, jų nebūtų. Žiūrėkime, kaip yra kitur Europoje.

Pačių prekiautojų, pastebėjau, gausėja. Jauni veidai keičiasi, visi nori užsidirbti.

O dėl gelbėtojų kompetencijos išrašyti protokolus – jie, visų pirma, turi būti pareigūnai, bet nėra.

– O kaip dažnai užsieniečiai prasižengia Palangoje?

– Būna. J.Basanavičiaus gatvėje juk uždraustas dviračių eismas, tai, dažniausiai, jei sugaunamas kas važiuojantis dviračiu, jis būna užsienietis.

– Karantinas pakoregavo įvykių suvestinių turinį?

– Jei karantinas tęstųsi iki dabar, nežinočiau, ką veikti. Barai tuomet dirbo iki 22 valandos. Galėjome planus planuoti iki smukmenų, sportuoti, ruoštis blogesniems laikams (nusijuokė).

– O kai kurie besišvaistantys pinigais trumpam į Lietuvą grįžę emigrantai galvos sopulio nekelia? Pamenu, susidūriau su keletu, kai kartu su Palangos policija reagavome į įvykius naktį.

– Būna, kad prišneka žodžių, po to gailisi, kad juos pasakė. Būna, suveikia bandos jausmas: jei vienas nori pasirodyti prieš policiją, tai ir antras tą darys, bet tokių situacijų mažėja.

Nėra tokių, kurie atvažiuoja į Palangą iš užsienio ir sako: turiu pinigų, tad darysiu nusikaltimus.

– Užsiminėte apie dažniausius administracinius nusižengimus, įvykdomus Palangoje, tačiau netrūksta ir rimtesnių nusikaltimų: pastebėjau, kad pagausėjo pajūryje vagysčių, ypač automobilių, dviračių, paspirtukų. Iš kur atkeliauja ilgapirščiai ir kur nukeliauja vogti daiktai? Į Rietavo turgų?

– Schema paprasta: pavagiu, einu į artimiausią statybvietę ir pasiūlau pigų dviratį. Vėliau jau dviratis gali turguje ar interneto skelbimuose atsidurti.

Negaliu teigti, kad policija, perkeltine prasme, yra spardoma į vienus vartus. Didžioji dalis dviračių vagysčių yra išaiškinama. Didžioji dalis vagių – mums žinomi žmonės.

Buvo situacijų, kai iš Kuršių nerijos vagys su vogtais dviračiais plaukė laivais. Pastaruoju metu įsiminė prabangių BMW vagystės Palangoje.

Vieną vagystę pavyko išnarplioti, – įtariamasis sučiuptas, mašina, kad ir kiek „aprinkta“, rasta. Manau, ir pastarąją, įvykusią neseniai, išnarpliosim.

– Kas patį labiausiai sukrečia?

– Pastaruoju metu turėjome ne vieną mirtimi pasibaigusią avariją. Šiurpiausia, kai pats atvykęs pamatai įvykį, pamatai visas jo detales, žmogaus organus ir taip toliau.

Kitam žmogui tai būtų tabu. Paskaito statistiką laikraštyje ir tiek, o tu matai.

Ne vienam pareigūnui būna TAS jausmas, bet kai matę jau ne vieną tą įvykį, ramiai priimame.

Žinoma, bloga nuotaika suima, kai žmogus atvažiuoja pailsėti ir netenka turto.

Man taip pat skaudu, kaip ir jam. Norisi padėti kiekvienam žmogui, tam ir dirbu juk, kad padėčiau.

Nebedirbsiu, kai žinosiu, kad nebesinori padėti, o kol dirbu, pergyvenu dėl kiekvieno įvykio.

Mano toks požiūris – siūlas turi du galus, kiekviena situacija turi pradžią ir turi pabaigą.

Anksčiau ar vėliau ateis galas ir tam pačia nusikaltėliui – išlįs viskas į viešumą. Policijoje sėdi ne durniai, o mokyti profesionalai, kurie turi technines galimybes.

Nė vienas įvykis nėra užmirštas, tyrimams atiduodame visą širdį.

Kartais pagalvoju, jei rašyčiau knygą apie savo darbo dieną, naktį ir šiaip pamainą, ir ją nuolat pildyčiau, manau, ta knyga galėtų pretenduoti į skaitomiausių sąrašą.

– Tai gal kada nors į rankas paimsime Algirdo Budgino autobiografiją?

– Neeeee, turiu pareigą informacija, gauta darbe, nesidalinti viešai.

– Vis dėlto, nuo ko pradėtumėte rašyti knygą ir kaip ją užbaigtumėte?

– Nemanau, kad pradėsiu (nusijuokia), bet: „Gyveno kartą vienas žmogus ir laimingas išėjo į pensiją“. Kai esi pareigūnas ne tik išorėje, bet ir širdy, nori kažkam pagalbą suteikti...

– Klausau ir svarstau, o kodėl tapote būtent policininku, o ne, pavyzdžiui, ugniagesiu gelbėtoju?

– Pasirinkau tokį kelią gal tik 11 ar 12 klasėje, nuo pat mažens nesvajojau būti policininku, nebuvau toks užtikrintas, kad užsidėsiu būtinai kada uniformą.

Tiesa, žaisdavome vaikystėje dažnai policininkus ir banditus. Bėgant metams įgauni daugiau pasitikėjimo savimi.

Tapęs pareigūnu stebėdavau vadovus, kaip jie elgiasi, kaip jie kalba. Mačiau ir gerų, ir blogų pavyzdžių. Blogus pavyzdžius, pats dirbdamas vadovu, esu nukišęs į neiškeliamas pozicijas, žinau, kad taip tikrai nesielgsiu. Suprantama, nesame mes robotai, visko pasitaiko.

– Prakalbote apie ne kokius pavyzdžius. Pastaruoju metu Lietuvos policijos gretose netrūksta korupcijos skandalų. Pažvelkite vien į Kauną, kuriame buvo nušalinta vadovybė. Ar  susikompromitavusiam ilgamečiam kolegai paspaustumėte prasilenkiant koridoriuje ranką?

– Jei pagautume už vairo neblaivų mokytoją, juk nesakytume, kad visi jie, mokytojai, neblaivūs.

Visuomenė mėgsta taip nuteisti, absoliutinti. Žmogus pasirenka kelią. Reikia individualiai įvertinti, kokiu būdu jis padarė tą nusižengimą.

Spontaniškai, pavyzdžiui, kam davė į dūdą ar ilgą laiką kažką, išmanydamas puikiai teisės aktus, planavo ir darė? Vardan ko darė? Svarbu, ir kokius autoritetus žmogus pasirenka.

Jei pasirenki tą, kuris ir šiandien yra vienas geriausių policijos pareigūnų, natūralu, kad lygiuosiesi į jį.

Aš dažnai rytais nuvažiuoju į baseiną ir plaukioju pusvalandį, įveikiu apie kilometro atstumą. Plaukioja šalia toks žmogus, kuris greičiau plaukia.

Pradėjau analizuoti. Rodos, taip lėtai tas rankas deda, bet plaukia greičiau. Varau nušilęs ir niekaip neina jo pavyti. Ištyrinėjau techniką ir dabar mes jau lygiuojamės.

Svarbu ir tai, kaip kažkam ką pasakai: vieni išgirsta, kiti ne. Pavyzdžiui, matai vaiką, važiuojantį be šalmo. Gali išrašyti tėvui baudą, o gali pakalbėti apie tai, kokią Lietuvą mes norime matyti ateityje.

Augini 5-8 metų atžalą, natūralu, kad ji lygiuojasi į tėvus. Jei nereikalauji dėvėti šalmo, užsidėti saugos diržo, eiti per pėsčiųjų perėją, tai ir tas vaikas užaugęs savo vaikams taisyklių neperduos.

Karta iš kartos tai tęsis. Įprotį išmušti iš žmogaus yra sunku.

Kartais tik nelaimė išmuša, o kartais net ir ji nepadeda. Ar norim keistis? Jei norime, pradėkime nuo savęs.

Ar paspausčiau įtariam nusikaltimu kolegai ranką? Bent jau karantino metu negalima fiziškai liestis vienas prie kito (nusišypso). Jei jis yra ne mūsų komandoje...

Juk į mus visos viltys, mes turime būti švarūs, matomi, aiškūs, konkretūs, kompetentingi, o jei koks kolega tik imituoja, kad dirba, yra nusiteikęs prieš mus, su tokiu tikrai nesisveikinčiau.

Būna, kad nusiviliu kokiu kolega, kuris išeina į užtarnautą poilsį, nors galėtų dar dirbti.

Sako, kad nepaveža jau, o aš jam – kartu pavešim. Tokiais atvejais pajaučiu nusivylimą, bet kad susiklostytų jūsų minima situacija, nebuvo.

– Bet žmonėms, ypač svetimiems, nepatinka, kai kas aiškina, kaip reikia gyventi, kai kritikuoja.

– Reikia protingai paaiškinti, be šauksmų, žeminimų. Iš tavęs turi sklisti autoriteto jėga. Žmogų reikia pasitikti su šypsena ir išlydėti su šypsena.

Pavyzdys: kartą patruliuojant pliaže pamatėme senolį, pasiėmusį alaus skardinę. Šalia jo – daug žmonių, tarp jų – gal 10 vaikų.

Aš išsakiau jam savo poziciją, kad stebėdami vaikai tą patį darys – gers prie savo vaikų, nes senelis pavyzdys.

Jis demonstratyviai buvo priverstas panaikinti savo veiksmą. Neįsivaizduoju, kaip jam turėjo būti gėda. Jis suprato. Būna, aišku, ir piktybinių.

Žmogų reikia pasitikti su šypsena ir išlydėti su šypsena.

– Šeimoje tėvai, dažniausiai pasiskirsto vaidmenimis – vienas vaikų auklėjimo atžvilgiu būna geras policininkas, o kitas...

– O kitas blogas, taip (nusišypso). Aš tai klausau žmonos. Nesame tokie, kad vienas geras, o kitas blogas – vienas kitą papildome. Turime būti pavyzdžiais atžaloms.

– Būnant su šeima sugebate pamiršti darbus, ar nusirengęs uniformą vis dėlto mintyse liekate su ja?

– Žmona dažnai, jei esame kokiame renginyje, sako, žiūrėk į koncertą, o ne į šonus, kas geria, kas stumdosi. O aš negaliu kitaip, man įgimta, neatsipalaiduoju ten, kur kiti gali atsipalaiduoti.

Atsipalaiduoju, kai su šeima išvažiuoju į laukinį paplūdimį. Esu žemaitis, kilęs iš Kretingos.