Zita Čekanauskienė: „Mano veiklą skatina pats gyvenimas“

(3)

Klaipėdietė Zita Čekanauskienė - ne tik už aktyvumą įvertinta senjorų klubo „Rūta“ vadovė, bet ir ilgametė Pamario seniūnaitijos seniūnaitė. Veiklioji klaipėdietė tikina, kad savanorystė - jos gyvenimo būdas ir kitaip ji negalinti.

„Senjorams ne tik reikia, bet ir būtina burtis į įvairias veiklas. Dauguma senjorų yra vieniši, tapę našliais, jiems stinga žmogiškos bendrystės, namie kartais nėra kam žodžio ištarti dienų dienas ar net savaites, o kur vienatvė, liūdesys, ten ir ligos“, - įsitikinusi Z. Čekanauskienė.

Zita, papasakokite apie save.

Mane vasaros saulė pasveikino su atvykimu į šį pasaulį 1951 m. birželio mėn. 9 d. Tai nutiko Lietuvos centre - Kėdainiuose, tėčio Vlado ir mamos Zuzanos šeimoje.

Man gyvenimas padovanojo nuostabią dukrytę Eriką ir žentą Marių. Mylimą anūką Mantą ir marčią, gražuolę Brigitą, Tadą ir Kristiną, visi gyvena Klaipėdoje ir sėkmingai kuria savo gyvenimų istorijas. Lieka laukti proanūkių, kurie pradžiugins mano gyvenimą. Esu laiminga, kad turiu tokią nuostabią šeimą.

Kokia buvote jaunystėje - tokia pat aktyvi, kaip ir dabar?

Mano darbo patirtis, kuriai šiandien esu dėkinga, buvo įvairi. Beje, pagrindinė ir mano mylima profesija, kuri nelabai tinkama moteriai - statybos inžinerija (pramoninė civilinė statyba). Ji mane patraukė ilgam, iki darbo karjeros pabaigos. Statybai ir jos įvairioms kryptims atidaviau savo nuostabiausius 46 metus, kuriais didžiuojuosi.

Pirmieji objektai - Kretingos kombinuotų pašarų kombinatas, Klaipėdos spaustuvė „Rytas“, baldų parduotuvė „Šilas“, Palangos „Vanagupės“ sveikatos sanatorija. Paskutinis Klaipėdoje objektas - „Green Hotel“. Palikau savo pėdas ir Vilniuje, dalyvavau Fabijoniškėse sporto komplekso „Impulsas“, Savanorių prospekte „Norfos“ gamybinio komplekso ir parduotuvės statybose, Kauno - Juozapavičiaus g. parduotuvės „Norfa“ statyboje. Šakiuose vykdėme griovimo darbus, o tai skaudus širdžiai veiksmas. Šiauliuose taip pat dirbau „Vilniaus“ banko statyboje, sporto komplekse „Impulsas“, buvo ir daugiau kitų smulkių objektų.

Įdomiausias, vienas naujesnių darbų - tai sąvartynų uždarymas pagal ES reikalavimus. Teko net išsilaikyti egzaminus ESO projektų vykdymo programos standartų pažymėjimui. Šiam darbui esu dėkinga už pažintį su daugybe šalies regionų.

Šiaulių regiono sąvartynai man pasidavė. Pats sudėtingiausias buvo Biržų sąvartynas, nors visi buvo su savais iššūkiais. Turiu ką prisiminti. Nesigailiu, didžiuojuosi savo veikla.

Tokie rimti darbai, o kaip pasukote dainų link?

Mirus vyrui, 2014 m. grįžau į Klaipėdą ir pradėjau dirbti „Kartono“ gamykloje darbų saugos specialiste. Patraukė saviveikla. Ja užsiiminėjau mokykloje, studijose. 12 metų šokau tautinių šokių kolektyve „Žilvinas“. Po artimo žmogaus netekties norėjosi užsimiršti ir pabėgti nuo vienatvės, tad 2017 m. pradėjau dainuoti senjorų klube „Rūta“. Kas galėjo numanyti, kad tapsiu šio klubo vadove ir jam vadovausiu. Šiuo metu vadovauju jau 6 metai. Būna sunku, atrodo, mesiu, tikrai mesiu, bet kai pamatau nuveiktus darbus, gaila palikti dar nebaigtus, ir vėl lieku...

Senjorų klubo „Rūta“ kasdienybės akimirkos.
Senjorų klubo „Rūta“ kasdienybės akimirkos.

Kokia ta senjorų klubo vadovės veikla?

Būti klubo vadove - didelė atsakomybė. Mūsų klube yra 24 dainininkai ir 14 klubo narių, iš viso 38 senjorai. Kiekvienas su savo charakteriu ir norais. Susirasti choro vadovą, organizuoti repeticijas, ruoštis koncertams, dalyvauti miesto šventėse, organizuoti renginius, suburti kolektyvus, kurie dalyvautų renginiuose, - viskas tenka klubo vadovui. 2019-aisiais mums pavyko susirasti jauną muzikos vadovę Eriką Ostrenkovą, baigusią Klaipėdos konservatoriją. Ši muzikos vadovė ir mus tarsi atjaunino.

Mūsų kolektyvo pasididžiavimas - klubo rengiamas Kovo 11-ajai dedikuotas skaitovų konkursas, kuris jau tapo tradiciniu. Jame dalyvauja Kretingos TAU kolektyvas, Rietavo TAU kolektyvas Tauragės pagyvenusių žmonių kolektyvas „Subuvimas“, Šiaulių pagyvenusių žmonių asociacija „Rudens žiedai“ (kai gyvenau Šiauliuose, dainavau ir šokau ten tautinius šokius, kas galėjo pasakyti, kad ši draugystė tęsis ir Klaipėdoje), Šeduvos PŽA kolektyvas, Vilkaviškio PŽA.

Pageidaujančių dalyvauti jau atsirado ir iš kitų miestų, bet mūsų konkursas ir taip trunka iki 4 val., o pasikvietus daugiau dalyvių, norint išklausyti skaitovus, prireiktų visos dienos. Kur rasti tokią kantrią savanorišką komisiją, kuri vertintų skaitovus?

Mūsų konkurse yra skiriamos vietos, apdovanojimai. Tenka sukti ir galvą, ir kojas, kad viską surikiuoti (juokiasi). Su visais kolektyvais, su kuriais bendradarbiaujame, palaikome koncertinius ryšius, labai mylime ir vertiname. Organizuojame bendras ekskursijas, dalyvaujame konkursuose. Vykstame vieni pas kitus į svečius. Per Jonines kolektyvai atvyksta pas mus. Per Onines mes vykstame į Tauragę, o Mykolines važiuojame švęsti į Rietavą.

Bet, žinoma, didžiausias mūsų pasididžiavimas - žmonės. Turime nuostabią dainininkę ir auksarankę Reginą Intienę, kuri gamina visokias grožybes iš odos. Jos sagės, apyrankės, kaklo papuošalai traukia visų akį, kur tik moterys pasirodo jais pasipuošusios. Surengėme šių grožių parodas bibliotekose. Buvo organizuota edukacija, kurioje visi norintieji pažinti gamybos paslaptis dalyvavo sagių gamyboje, tad sulaukta daug susidomėjusių, sages gamino net vyrai.

Klubo veikloje dalyvauja aktyvi Virginijos ir Algirdo Joneikių šeima. Ji man padeda visuose organizaciniuose darbuose. 2021 m. visas klubas kartu šventėme šios šaunios šeimos 50 metų bendro gyvenimo metines.

Turime eilėraščių skaitovų ir rašytojų, kas mūsų gyvenimą pakylėja ir įkvepia. Pavyzdžiui, mūsų 90-metis Mamertas Čiplys, kuriam yra suteiktas klubo garbės piliečio vardas. Humoristines eiles ir gražias pasakas seka mūsų dainininkė Ilona Diomina. Nuo jos neatsilieka Janina Stuknienė, Danutė Sungailienė ir Regina Sukonienė.

Turime nuostabų fotografą Vytą Maneikį, kurio nuotraukomis džiaugiamės ne tik patys, bet ir kitus džiuginame.

Didžiuojamės ir savo ištikimų dainininkių įstabiais balsais: sopranas Zofija Mosteikienė klube dainuoja nuo 2001 metų, Ilona Diomina dainuoja nuo 2010-ųjų, Janina Stuknienė dainuoja nuo 2011 m., Adelija Adomauskienė ir Danutė Girskienė - nuo 2013 m. ir jos yra neišskiriamos draugės.

Mūsų kolektyvas yra kaip tvirtas ąžuolas, kuris nokina giles, tai - mūsų naujieji dainininkai.

Visos moterys išradingos savo kulinariniais gaminiais, jie puošia mūsų vaišių stalą.

Mūsų klube yra ir 14 narių, kurie nedainuoja, bet jie labai aktyvūs ir visur dalyvauja visose šventėse, vyksta į keliones kaip palaikymo komanda: Onutė Šližienė, Aldona Kybartienė, Manfridas Lažauskas, Juozas Martinkus, Elvyra Peleckienė, Gracija Tvardauskienė - nuostabios kolektyvo palaikytojos. Klubo narė Liubov Los sunkiai vaikšto, bet savo išmonėmis stebina visą kolektyvą. Mes didžiuojamės, kad mus vienija klubas „Rūta“.

z

Ar senjorams reikia susibūrimų?

Senjorams ne tik reikia, bet ir būtina burtis į įvairias veiklas. Dauguma senjorų yra vieniši, tapę našliais, jiems stinga žmogiškos bendrystės, namie kartais nėra kam žodžio ištarti dienų dienas ar net savaites, o kur vienatvė, liūdesys, ten ir ligos.

Kai jie susirenka į repeticijas, koncertus, ekskursijas, tampame viena didele šeima. Sveikiname gimtadienio progomis, padedame ištikus bėdai. Palaikome ryšius ne tik su senjorų klubo „Rūta“ nariais, bet ir su jų šeimomis, artimaisiais.

Senjorams šis rūpestis malonus, jie jaučiasi reikalingi, ypač tie, kurių vaikai išvykę arba jie yra vieniši. O kaip senjorai linksmai klube švenčia gimtadienius ir kaip švyti jų akys! Jie pasijaučia svarbūs, o tai mūsų visų tėvai, seneliai, proseneliai... Jei pažįstate vienišų senjorų - perduokite, kad mes jų labai laukiame.

Neseniai klubas „Rūta“ šventė jubiliejų, o jūs buvote apdovanota garbingu apdovanojimu.

2023 m. spalio 20 d. mano vadovaujamam klubui „Rūta“ sukako 30 gyvavimo metų. Šventė buvo tikrai grandiozinė, netikėjau, bet aš pranokau save (juokiasi). Pati likau nustebus! Bet kiek tai pareikalavo sveikatos, kad ir dabar negaliu atsistatyti. Tačiau pastangos buvo vertos rezultato. Mano darbas buvo įvertintas Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos medaliu. Man buvo netikėta... Tai skatina nenuleisti rankų ir puoselėti pagyvenusių žmonių veiklą Klaipėdoje. Ir dar didžiulis mano darbų įvertinimas - kai Šiaulių LPŽA kolektyvo atstovas paprašė, kad grįžčiau į Šiaulius, nes šis kraštas manęs laukia.

Pasirodo, kad galima mylėti ne tik žodžiais, bet ir darbais.

Jau ne pirmą kartą esate išrenkama Pamario seniūnaite. Kokios pagalbos dažniausiai reikia jūsų seniūnaitijos gyventojams?

2019 m. Pamario seniūnaite buvau išrinkta pirmai kadencijai, o pernai Pamario seniūnaitijos gyventojai patikėjo man atstovauti seniūnaitijai dar ketverius metus. Turiu žmonių lūkesčių nenuvilti.

Žmonėms reikia įvairios pagalbos: nuo žuvėdrų, varnų vaikymo iš medžių iki skundų daugiabučius prižiūrinčių įmonių darbu, kiemų tvarkymu, šiukšlių išvežimu, medžių kirtimu ir dar dėl įvairiausių problemų... Mėginame viską spręsti kartu.

Rengiame ir šventes - švenčiame sykiu kalėdines šventes, Užgavėnes, mažąsias Velykėles, Kaimynų dienas. Organizuojame ekskursijas, kurias ypač pamėgo mūsų seniūnaitijos gyventojai. Darbų yra, tik reikėtų daugiau gyventojų aktyvumo ir didesnio noro bendrauti. Didelę žalą padarė pandemija ir valdžia, kiršinanti žmones...

Kaip sugebate suderinti daugybę savanorystės veiklų? Kas tampa jūsų įkvėpimu?

Kad aš savęs kitokios ir nepamenu nuo mokyklos suolo. Visur kažką veikiau. Reikia noro ir daryti tai, kas patinka. O mano veiklą skatina pats gyvenimas. Kita vertus, visą gyvenimą buvau neabejinga kito žmogaus skausmui ir nevilčiai. Visko gyvenime būna, bet kai tau kažkas padeda, tegu ir pro šalį einantis sustoja, paklausia, gal reikalinga pagalba, žmogus atsidėkoja padėkos žvilgsniu. Visada skubu padėti be prašymo, jei kam mano pagalba padės, paguos, leis susimąstyti - būsiu laiminga ir aš. Aš tokia esu, matyt, kitokiai nelemta būti. Niekada nebuvau veidmainė, visada sakau tiesą ir tik tiesą, o tai ne visiems patinka...

Ką palinkėtumėte visiems?

Svarbiausia - būti savimi, gerbti save, o ypač kitus, koks ir kas jis būtų. Mylėti save, o ypač kitus, nesvarbu, kas jis.

Ir mylėkime savo kraštą: tai mūsų kalba, kultūra, papročiai, mūsų tėvai ir protėviai, kuriuos baigia sunaikinti, mūsų miškai - kuriuos vandališkai niokoja. Čia mūsų gimtinė, jei kur išvyktume, ten - mes beteisiai svečiai. Kiti mūsų nelaikys savais...

 Vitos JUREVIČIENĖS ir asmeninio albumo nuotraukos

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder