„Žmogus nėra vien tai, ką mes matome“

Susitikimo metu kartu su bendruomenės nariais buvo paliesti svarbūs žmogaus egzistencijos klausimai.

Šiandieniniame pasaulyje visi labai skubame. Jeigu čia atsidurtų žmogus, gyvenęs prieš 100 metų, jis tiesiog nesuprastų, kas vyksta. Dažnai girdime gydytojų patarimus vengti streso, tačiau žinome, kad to išvengti nepavyks, kad ir kiek besistengtume. Pasak kunigo dr. Andriaus Vaitkevičiaus, stresas ir krizės tam tikra prasme mums yra naudingi, nors tai ir skamba prieštaringai.

Pagal žymųjį mąstytoją, edukologą Eriką Eriksoną, žmogaus gyvenime yra 8 etapai, o savo gyvenimo pamatus žmogus pakloja iki 12-ųjų gyvenimo metų. 65 metų prasideda naujas žmogaus brandos ir raidos etapas, o galutinė branda pasiekiama tada, kai žmogus numiršta.

Kiekviename raidos etape žmogus patiria ne vieną krizę. E. Eriksonas teigia, kad krizė - tai žmogaus gyvenimo variklis. Kiekvieno žmogaus istorija skirtinga, todėl kaip reaguosime į krizes, priklauso nuo to, kokios buvo mūsų vaikystės patirtys.

Krizė pati savaime nėra nei bloga, nei gera, tai priklauso nuo to, kokius pasirinkimus mes darome.

Krizė pati savaime nėra nei bloga, nei gera, tai priklauso nuo to, kokius pasirinkimus mes darome.

Renginio metu iškeltas klausimas, kokio amžiaus žmonės labiausiai bijo mirties? Pasirodo, kuo vyresnis žmogus, tuo jis labiau supranta, kad mirtis - tai tikrovė, kuri tave palies asmeniškai, mirties klausimas - neišvengiamybė, žemiškojo gyvenimo etapo pabaiga.

A. Vaitkevičius įvardijo du būdus, kurie gali padėti įveikiant krizes - psichologo pagalbą ir dvasingumo, nebūtinai susieto su kuria nors religija, paieškas.

„Žmogus nėra vien tai, ką mes matome, egzistuoja jo vidinis pasaulis, - mintimis dalijosi kunigas. - Žymūs filosofai Platonas, Sokratas kalbėjo apie žmogaus sielą. Krikščionybės dar nebuvo, žmonės vadovavosi pagonybės principu. Tokiame pasaulyje atsirado filosofai, kurie įžvelgė, kad žmogus nėra vien tik kūnas.“

Renginio metu prisimintas vienas skaudžiausių tautos išgyvenimų - tremtis. Kas tokiomis sąlygomis žmonėms padėjo neprarasti žmogiškumo? Pasak A. Vaitkevičiaus, tai yra dvasingumas. 

Dvasingas žmogus nesivadovauja vien šio pasaulio logika, nes pasaulio logikai yra būdingas keršto įstatymas. Vis dėlto keršto įstatymas buvo žmonijos progresas, kuris teigė, kad negali padaryti žmogui didesnės skriaudos, nei jis tau padarė. Krikščioniškame pasaulyje žengiamas kitas žingsnis - nugalėti blogį gerumu.

Renginio metu aptartas klausimas, kaip žmogus gali pasiruošti ištinkančioms krizėms.

„Jei sportininkas kurį laiką nesportuoja, jis praranda sportinę formą. Lygiai tas pats galioja ir žmogaus vidiniam pasauliui, - kalbėjo dr. A. Vaitkevičiaus. - Labai padeda kasdienė savęs stebėsena. Gerų ir blogų darbų sąrašas. Tuomet žmogus stengiasi gyventi geriausią savo gyvenimo versiją. 

Jei ištinka krizė, jis, kaip tas sportininkas, yra išsitreniravęs, pasiruošęs iššūkiams ir adekvačiau sugeba reaguoti į esamą situaciją ir greičiau išspręsti problemą.“

Renginio metu sulaukta klausimų, kaip susitaikyti su ta mintimi, jog sergi nepagydoma liga, išgyventi vaiko ar kito artimojo netektį, karo žiaurumus. Pasak kunigo, tragiškoje situacijoje įžvelgti viltį - tai tik tikinčio žmogaus stiprybė ir galimybė.

Renginio metu kalbėta ir apie priklausomybes. Pasak kunigo, žalingi įpročiai yra bandymas susitvarkyti savo vidinį pasaulį, įveikti dvasinį skausmą, tačiau priklausomybės dar labiau pablogina situaciją. Deja, bet žmogus ne visada pajėgus išspręsti krizes vienas pats. Žmonėms linkėta išsaugoti dvasinę atramą ir, jei reikia, nebijoti kreiptis pagalbos.

Renginys organizuotas įgyvendinant Lietuvos kultūros tarybos finansuotą projektą „Negalios įkvėpti: sociokultūrinio tinklo kūrimas“.