„Žmonės – Klaipėdos švyturiai“. Violeta ir Vilius Tarasovai: „Neidentifikuojame savęs atskirai“

Švyturių metams dedikuoto renginių ciklo iniciatorė ir susitikimo moderatorė, Melnragės bibliotekos vyr. bibliotekininkė Inesa Atkočaitienė džiaugėsi, kad dešimtojo susitikimo svečiai – darnus duetas ir scenoje, ir gyvenime. 

Pasak bibliotekos šeimininkės, šeima yra svarbiausia visuomenės sudedamoji dalis, savo vertybiniu pagrindu tampanti švyturiu. „Nežinau, ar šeima yra visuomenės švyturys, bet kad branduolys, tai tikrai“, – svarstė vakaro viešnia Violeta. 

Jai antrino ir Vilius: „Mes jau neidentifikuojame savęs atskirai. Kaip vienetas 18 metų esame kartu ir scenoje, ir sporte, visur drauge. Taip, mes esame švyturiai, ypač sporto klube visi sveikinasi su mumis“, – juokavo atlikėjas.

Turi būti vėjas

Vienas iš svarbiausių šio renginių ciklo akcentų – vakaro herojų santykis su Klaipėda ir miesto įtaka jų gyvenimui. Moderatorės paprašyti papasakoti apie savo ryšį su uostamiesčiu, svečiai dalijosi skirtingomis patirtimis. 

Viliui šis miestas – gimtasis, čia jis gimė, augo, mokėsi ir studijavo. Ir ne tik jis – Klaipėdoje šaknis įleidusi ne viena Viliaus šeimos karta: „Iš kartos į kartą ir tėvas, ir aš, ir mano vaikai ėjom ir einam į tą pačią anksčiau buvusią K. Donelaičio, dabartinę Vytauto Didžiojo gimnaziją. 

Lankėm J. Karoso muzikos mokyklą tiek mano šviesaus atminimo dėdė Alvydas Lukoševičius-Obuolys, tiek mano tėvas, tiek aš. Net ir kai kurie mokytojai buvo tie patys, – pasakojo svečias ir pridūrė, kad niekada nenorėjo išvažiuoti iš Klaipėdos: – Ir tada, kai pradėjome kurti santykius su Violeta, nebuvo minties pabėgti į Vilnių. 

Man labai svarbi Klaipėda – turi būti vėjas, jūra, pušynai. Sako, kad klaipėdiečiai nevažiuoja prie jūros, o aš esu iš tų, kurie kasdien važiuoja pasivaikščioti.“

Klausydamasi Viliaus samprotavimų, Violeta šypsojosi: „Aš – vilnietė. Kodėl jo neįkalbinėjau važiuoti į Vilnių? Esu konservatyvių pažiūrų ir manau, kad žmona turi eiti paskui vyrą. 

Net minties nebuvo jo išvilioti iš čia. Vaikštome su Viliumi po Klaipėdą, ir jis su kas antru kalbasi, sveikinasi. Klausiu, iš kur tiek žmonių pažįsti? 

Pasirodo, su vienais sportuoja, su kitais mokėsi, su trečiais kažkur dirbo. Bet praėjus kokiems 15 metų, ir pas mane atsirado tiek pat pažįstamų. Klaipėdoje gyvena labai nuoširdūs žmonės. Man čia labai patinka.“

Moderatorei paklausus, kuo dar Klaipėda jiems ypatinga ir ar daro kokią nors įtaką jų kūrybai, Vilius  neabejodamas patvirtino: „Žinoma, kad daro. Ir su „bavarais“ dainavom apie švyturį, jūrą, žuvėdras. 

Būdavo ir ypatingos Jūros šventės, klaipėdiečiai atlikėjai jose koncertuodavo. Ir TV projekte „Lietuvos supermiestas“ buvome nugalėję dvejus metus iš eilės. 

Anksčiau labai jautėsi vienybė, po to buvo apėmęs šioks toks sąstingis. Menų fakultete sumažėjo studentų, ansamblis „Žuvėdra“ subyrėjo. Bet dabar jau atsigauna, studentų daugėja. Norėtųsi, kad virtų gyvenimas, kaip buvo mano studentavimo laikais.“

Atsirandi kažkur kitur

Pokalbiui pasisukus apie skirtumus tarp kūrėjo ir atlikėjo, duetas diskutavo, ką apskritai galima vadinti kūryba. Violeta svarstė, kad, nors Vilius yra parašęs keletą dainų, ji – keletą tekstų dainoms, bet jie nelaiko savęs kūrėjais. Vilius oponavo: „Dainavimas irgi yra kūryba. Nes atlikdamas dainą turi ją sukurti iki galo. 

Melodija – tai kelios natos, o tu ją turi įvilkti, padaryti dainą. Tai ilgas kūrybinis procesas. Manau, kad tai bendras kūrybinis darbas: tekstas, muzika ir atlikimas. Jų vienybė.“ 

V. ir V. Tarasovai – dažni įvairių televizijos projektų dalyviai. Paklausus, kuris muzikinis projektas ar laida jiems tapo profesinės karjeros laipteliu, Violeta iškart įvardijo „Penktadienio muzikos šou“: „Bet nesakyčiau, kad tai buvo muzikinis laiptelis, greičiau – profesinis, vedėjos amplua. Nes prieš tai dirbau radijuje M-1. Kai mane pakvietė vesti šią TV laidą, tai buvo mano karjeros laiptelis iš radijo į televiziją.“ 

Vilius papildė: „Televizija suteikia žinomumo. Tuo metu tai buvo svarbu, karjeros kilimo pikas. Man viskas prasidėjo 1996 metais su grupe „B‘avarija“, dalyvavome labai daug TV projektų, visų net neprisiminsiu. Įspūdingiausias man buvo „Muzikinė kaukė“, kur reikėjo tapti ir Lučianu Pavaročiu, ir kitais. 

Dažniausiai laidas filmuoja studijoje, įrašant kartoja dublius. Kai buvo mūsų sezonas, filmavimai vyko „Compensa“ arenoje Vilniuje ir ten nebuvo jokių dublių. 

Susirenka žiūrovai kaip į koncertą. Viskas turi pavykti iš pirmo karto. Buvo sunkus ir atsakingas darbas. Violeta turėjo išmokti korėjietiškai dainuoti. Ji labai rimtai į tai žiūrėjo. Žinoma, ten buvo ir sufleris, bet kai daug teksto, nespėji visko sužiūrėti, o dar šokis prisidėjo su judesiais. Ji buvo išmokusi atmintinai...“

Susitikimo dalyviams kvatojant, Violeta čia pat linksmai korėjietiškai išdeklamavo tuomet išmoktos dainos žodžius ir susilaukė salės aplodismentų.

„Projektai neduoda tiesioginės naudos, tiesiog smagu juose dalyvauti. Daugelis jų reikalauja didžiulio pasiruošimo: išmokti šokti, kalbėti korėjietiškai ar dainuoti kitokio stiliaus kūrinius. Tai savęs išbandymas. Bet šiaip labai smagu. Tarsi atsirandi kažkur kitur“, – linksmai pasakojo Violeta.

„Bet kokiu atveju jie skatina tobulėti – dirbi, progresuoji, stengdamasis kopijuoti, atkartoti ir pan. Tai didžiulis darbas ir su kiekvienu projektu tobulėji“, – pridūrė Vilius.

Dueto dermė

Pastaraisiais metais atlikėjai yra tapę ir vokalo mokytojais. Paklausus, kas paskatino imtis šios veiklos, Violeta atvirai pasakojo: „Vokalo mokymas atėjo labai netikėtai. 

Viliaus draugas, akompanavęs vienai mergaitei, sakė, kad jai reikia labai gerų vokalo pedagogų, ir paklausė, ar apsiimtume. Pagalvojome: kodėl gi ne. Mūsų pirmoji mokinė buvo Paulina Skrabytė, užaugusi puikia dainininke. Pradėjome nuo vieno, dviejų mokinių, įsivažiavome, dabar jau tik aš tuo užsiimu. 

Vasaromis vyksta vaikų talentų stovyklos ir mes ten dirbame su vaikais. Bet stovyklose nėra galimybės „pačiupinėti“ kiekvieno individualiai, ten bendresni užsiėmimai. 

Tačiau vaikams labai patikdavo ir jie užsimanydavo pas mus mokytis. Atvažiuodavo net iš Šilalės, Gargždų, Palangos į mūsų vokalo pamokas. Džiaugiamės, kad sekasi.“ 

„Dabar Violeta viena tuo užsiima. O aš esu balsas iš šono, – papildo Vilius. – Kai iš kito kambario išgirstu, kad kažkas ne taip, ateinu su pastabomis. Visada yra gerai, kai kažkas iš šono pamato ir pasako. Įsisukus į rutiną, atsitraukti ir pažiūrėti iš šalies labai sveika ir pravartu.“

Viso vakaro metu atsakinėdami į klausimus atlikėjai nuolat vienas kitą papildydavo. „Dueto dermė – ir šeimyninio, ir muzikinio“, – pastebėjo pokalbio moderatorė ir paklausė, ar jiems pavyksta taip pat darniai dalintis pareigomis.

„Ar apie buitį kalbate? – linksmai perklausė Violeta. – Ir darbe, ir ne darbe mes esame kartu. Pasiskirstymas labai paprastas. Tai, kas susiję su darbu, – koncertinė veikla, tarimasis su organizatoriais ir pan., daugiausiai tenka Viliui. Kartais, aišku, prisidedu ir aš. Galima sakyti, kad dalinamės per pusę. 

Didžioji dalis buities darbų kliūva man. Nieko nepadarysi, jis gi muzikantas. Džiaugiuosi bent tiek, kad jis daro vyriškus darbus, man nereikia padangų tampyti, važiuoti į autoservisą.“

„Bet Violetai patinka ką nors konstruoti – lovą ar dar kažką, – papildo Vilius. – Toks jos bruožas. Na taip, buitis jos, bet kiti dalykai, pavyzdžiui, šuns vedžiojimas – mano. 

Vaikystėje praradau mylimą šunį, išsiskyrimas buvo toks skausmingas, kad daugiau nenorėjau jokio augintinio. Bet visos trys mūsų šeimos merginos užsimanė šuns. Pasižadėjo, kad tikrai vedžios jį. O dabar kas tai daro? Per lietų, sniegą, per pūgas, naktį, kai visos miega... Toks mano darbas, tokia dalia...“ – linksmai guodėsi Vilius.

Tikintys gėriu

Atlikėjams netrūksta koncertinės veiklos – Vilius koncertuoja su vis susibėgančia grupe „B‘avarija“, Violeta dainuoja duetu su Viliumi ir solo. O kokie koncertai jiems patiems mieliausi?

Atsakydama į šį klausimą Violeta pirmiausiai vardijo, kur jai mažiausiai patinka koncertuoti: „Man nepatinka koncertai arenose – nematau žmonių, tik masę. 

Nepatinka festivaliniai, miesto švenčių koncertai, kuriuose dainuoja daug atlikėjų ir žiūrovai ateina ne į tavo koncertą, o šiaip praleisti laiką. 

O kai tu dainuoji, norėtum, kad tave girdėtų, kad ateitų tavo klausytojas, kuriam tu patinki. Man patinka koncertai mažesnėse salėse – jie jaukesni, žiūrovai yra arti, o ne kažkur.“

„Ir dar tau labai nepatinka restoranuose dainuoti, – priduria Vilius. – Visus atlikėjus erzina, kai  dainuoji, o tau palei nosį praneša kepsnį. Bet darbas yra darbas, tokia mūsų profesija. 

O man patinka koncertuoti stadionuose. Patinka dainuoti masei žmonių, užkariauti publiką, kad ji dainuotų kartu su tavim. Bet labiausiai patinka kameriniai, su styginių kvartetu, kad viskas būtų gyva: klavišiniai, ritmo grupė. Mažesnėje salėje daug jaukiau. Ir dar su bigbendu koncertuoti mums labai patinka. 

Esu baigęs studijas džiazo katedroje, turiu krūvą draugų, su Kęstučiu Sova ir jo orkestru esame parengę ne vieną programą, kartu koncertavę. Bet tokių koncertų kaštai dideli, todėl jie būna labai reti ir be galo malonūs.“

Renginių ciklo „Žmonės – Klaipėdos švyturiai“ susitikimai vyksta Melnragės bibliotekoje, todėl jų metu neišvengiamas klausimas apie pomėgį skaityti. 

Paklausus apie jų santykį su knyga, dueto atsakymai išsiskyrė. Vilius atviravo, kad nuo vaikystės labai nemėgo skaityti, tai darydavo tik mamos verčiamas. 

Jo pomėgis – dokumentiniai filmai. O štai Violetai skaityti patinka. Tačiau taip buvo ne visada: „Mokykloje visiškai neskaičiau knygų – nepatiko tos, kurias liepdavo skaityti. 

Visos liūdnos, varančios depresiją. Pradėjau skaityti baigusi mokyklą. Skaičiau grožinę literatūrą, ir man taip patiko! Iš paskutiniųjų perskaitytų sužavėjo M. Bulgakovo „Meistras ir Margarita“. Klasika yra klasika. Eilėje laukia krūva man padovanotų knygų ir po šio susitikimo tikriausiai vėl imsiu skaityti“, – žadėjo Violeta. 

Visą vakarą bibliotekoje tvyrojo itin linksma nuotaika – sąmoju žaižaravo ir pokalbio moderatorė, ir svečių duetas. Paklausus vakaro herojų, iš kur jie semiasi energijos ir pozityvumo, šie ir vėl juokavo: „Mes nesame tokie – tai tik mūsų fasadas. O jei kalbėtume rimtai, iš tiesų esame tikintys gėriu žmonės. 

Kai pradedame pyktis ar ant kažko pykti, sakom sau: „Baigiam bambėti.“ Kalbant apie nuotaiką, visko pasitaiko. Būnam ir blogos nuotaikos, kai susipykstam, neišsimiegam ir pan. Bet negi demonstruosi tą savo blogą nuotaiką kitiems.“ 

Susitikimui besibaigiant paprašytas artėjančių Kalėdų proga ko nors palinkėti kitiems ir sau, duetas ir vėl buvo vieningas: „Aš tradiciškai visada linkiu taikos. 

Taikos su savimi, su artimu savo. Taikos pasaulyje. Sveikatos. Meilės. To niekada nebūna per daug“, – linkėjo Violeta. „Aš linkiu to paties“, – pridūrė Vilius. Ir padovanojo žiūrovams keletą muzikinių kūrinių.