11 metų be Vytauto Šapranausko: tragiško likimo žvaigždės kapą puošia žvakė, o bendražygių mintyse – ryškūs darbai

Velionis amžino poilsio atgulė Antakalnio kapinėse šalia JAV lietuvių politologo, prezidento Valdo Adamkaus patarėjo Juliaus Šmulkščio bei kompozitoriaus ir atlikėjo Raimundo Kirliausko. 

Metinių dieną, Anapilin iškeliavusio žinomo vyro kapą aplankė artimieji ir ten uždegė vis dar rusenančią didelę žvakę.

Daugelio atmintyje V.Šapranauskas išliko žodžio kišenėje neieškantis, visuomet gera nuotaika spinduliuojantis savo srities profesionalas. Vyras išgarsėjo prieš daugiau nei keturis dešimtmečius.

1977 m. Rusų dramos teatre V. Šapranauskas suvaidino savo pirmajame spektaklyje – V. Lanskojaus režisuotame „Skutarevskyje“. Rusų dramos teatre sukūrė vaidmenis spektakliuose „Grįžtamasis ryšys“ (1981 m., rež. V. Zacharovas), „Arena“ (1981 m., rež. I. Nikolajevas), „Slenkstis“ (1982 m., rež. S. Koromščikovas), „Snieguolė ir septyni nykštukai“ (rež. J. Popovas, 1986 m.), „Ekspromtas“ (1987 m., rež. A. Vilkinas), „Meistras ir Margarita“ (1988 m., rež. R. Viktiukas), „Kvietimas į ešafotą“ (1989 m., rež. G. Gladijus), kituose.

1990 m. aktorius paliko rusų dramos teatrą ir pradėjo vaidinti Mažajame teatre pas režisierių R. Tuminą. Ten jis sukūrė vaidmenis aštuoniuose R. Tumino režisuotuose spektakliuose – A.Čechovo „Vyšnių sode“ (1990 m.), V. Kukulo ir R. Tumino „Čia nebus mirties“ (1990 m.), B. Brechto „Galilėjuje“ (1992 m.), G. Kanovičiaus „Nusišypsok mums, Viešpatie“ (1994 m.), M. Lermontovo „Maskarade“ (1997 m.), N. Gogolio „Revizoriuje“ (2001 m.), S. Becketto „Belaukiant Godo“ (2002 m.), A. Čechovo „Trijose seseryse“ (2005 m.).

Iki lemtingosios dienos, kuomet užgeso jo gyvybė, aktorius vaidino sostinės „Domino“ teatre. Jame sukūrė vaidmenis K. Smorigino režisuotuose spektakliuose „Vilnius–Dakaras“ (2008 m.) ir „Mano žmonos vyras“ (2009 m.), O. Šapošnikovo pastatytame „Nuodėmių mieste“ (2010 m.).

V. Šapranauskas yra pasakojęs, kad su K. Smoriginu ruošiasi statyti S. Parulskio pjesę „Purvas“, parašytą specialiai jam.

Velionis nevengė ir vaidybos kine. Sovietiniais laikais jis kūrė vaidmenis juostose „Medaus mėnuo Amerikoje“ (1981 m.), „Amerikietiška tragedija“ (1981 m.), „Turtuolis, vargšas...“ (1984 m.), „Sofija Kovalevskaja“ (1985 m.), „Chameleono žaidimai“ (1986 m.).

Lietuvai atgavus nepriklausomybę jis vaidino filmuose „Vilniaus getas“ (2006 m.), „Lernavan“ (2006 m.), „Zero 2“ (2010 m.), „Valentinas vienas“ (2013 m.). * Kino žiūrovai V.Šapranauską netrukus galės pamatyti dar vienoje juostoje – E. Vėlyvio filme „Flight Redirected“, kurio premjeros pats aktorius taip ir nesulaukė.

Ilgus metus jis dirbo televizijoje. Kurė ir vedė humoro laidas „Puikusis šou“, „Šapro šou“. Vedė tokius projektus, kaip „Šok su manimi“, „Chorų karai“. Komisijos natio kėdę jis užėmė projektuose „Lietuvos talentai“ ir „X Faktorius“.