Inga Ruginienė: Gegužės pirmosios eisena budins iš letargo miego

- Minint Tarptautinę darbo dieną pernai profesinių sąjungų atstovai Kaune buvo surengę eitynes Laisvės alėja. Ar šiemet Gegužės pirmąją taip pat kažką planuojate?

- Planuojame nemažą eiseną nuo Seimo rūmų iki Vyriausybės. Rinksimės 11 valandą prie Mažvydo bibliotekos ir žygiuosime. Eisime reikalaudami laisvės streikams, laisvės ginti darbuotojų teises. Nes mūsų politikai, net ir spaudžiami, nepriima jokių sprendimų, kad darbuotojai pagaliau galėtų lengviau ginti savo teises.

Prieš keletą metų turėjome du garsius streikus (Vilniaus viešojo transporto darbuotojų ir bendrovėje „Achema"), tada ir pamatėme, kad iš tiesų mūsų teisės aktai, juose esančios nuostatos taip sudėliotos, kad praktiškai galimybės streikuoti darbuotojams yra minimalios.

Suvaržymų tiek daug, kad darbuotojai ne tik neturi galimybės išeiti į streiką, bet dar susiduria su daugybe kliūčių kasdieniame gyvenime ginant savo teises. Turime ne vieną istoriją, kuomet darbuotojai yra persekiojami, kai nori įstoti į profesinę sąjungą, arba savo darbovietėje išreiškia bet kokią aktyvią poziciją.

Tad šįkart Gegužės pirmosios eisena mes norime pasakyti, kad visa tai neturi būti toleruojama, kad darbuotojai turi jaustis oriai darbo vietose. Darbdavys privalo suteikti ne tik saugias ir geras darbo sąlygas, mokėti orų atlyginimą, bet taip pat ir gerbti kiekvieną savo komandos narį ir, atsiradus tam tikram nesusipratimui arba darbuotojui pareiškus tam tikrą kritinę nuomonę, turėtų pagarbiai spręsti vieną ar kitą klausimą.

Norime akcentuoti, kad laisvė ginti savo teises privalo būti realizuojama be jokių trikdžių - ši laisvė mums yra garantuojama Konstitucijos. Mes norėtume, kad prieš darbuotojus nebūtų nukreiptos pastangos juos labiau spausti vien tik dėl to, kad jie pasisako dėl blogų darbo sąlygų, dėl tam tikrų dalykų, nes vienokį ar kitokį spaudimą darbdaviai iš tiesų naudoja prieš darbuotojus.

Manau, kad darbo vietose įmanoma rasti abipusį supratimą ir turėti stiprias komandas tuomet, kai yra visiškas susikalbėjimas tarp darbuotojų ir darbdavio. Jeigu mes vis dar turime nesąžiningų darbdavių, kurie linkę išnaudoti darbuotojus, tai darbuotojai turi turėti teisę ginti savo teises ir turi turėti teisę to siekti ir išeidami į streiką.

- Gegužės 1-osios minėjimas Lietuvoje vis dar vertinamas prieštaringai - daugeliui ši šventė siejama ne su darbuotojų kova už savo teises, o su sovietine priespauda, tad vyresnės kartos atmintyje gegužės 1-oji liko kaip „anų laikų" ideologizuota šventė. Ar šios nuostatos, metams bėgant, keičiasi?

- Aš labai norėčiau, kad nebūtų tokių sąsajų. Jos galbūt ateina ir iš mūsų oponentų, kurie, norėdami sumenkinti profesinių sąjungų reikalavimus, arba patį darbuotojų aktyvumą, vis nuveda mus į tam tikras sąsajas su sovietmečiu. Taip nutinka ne tik su Gegužės pirmąja - bet koks aktyvus pasisakymas iš karto kai kam asocijuojasi su sovietiniais laikais.

Tarptautinė darbo diena švenčiama visame demokratiniame Vakarų pasaulyje, nes tai diena, kuomet visas pasaulis prisimena žmones, kurie dirbdami sąžiningai ir mokėdami mokesčius sudaro valstybės pamatą, tai jų dėka mes turime augančią ekonomiką, progresyvią valstybę. Tai yra diena, kai mes norime atsisukti į tuos žmones, kurie savo rankomis, savo atkakliu ir sunkiu darbu laiko visą bendruomenę ir prisideda prie jos stiprėjimo.

Visas pasaulis švenčia, bet kažkodėl Lietuvoje atsiranda žmonių, kurie vis dar stengiasi sumenkinti šią didelę visuomenės grupę, atsiranda tokių, kurie galvoja, kad paprasti darbuotojai yra kažkokia žemesnė kasta ir kad jiems derėtų ne tik kad nekalbėti apie savo teises, bet jie turėtų dirbti nuleidę galvas, tylomis bei susitaikyti su bet kokia savo padėtimi.

Mums tai nepriimtina, mes sakome, kad kiekvienas žmogus ir jo darbas vertas pagarbos, kiekviena profesija verta pagarbos. Ir tai, kad mes kovojame, jog kiekvienas žmogus turėtų tinkamas darbo sąlygas, verta pagarbos. Kiekvienas turi jaustis oriai.

Kaip reaguojama į mūsų eisenas Gegužės pirmąją? Palaikymą tikrai jaučiame, bet matau ir tai, kad mūsų visuomenė dar miega letargo miegu, dar neatsibudusi. Tas neramina, dėl to kiekvieną kartą, kai rengiame savo akcijas, kreipiuosi į žmones ir stengiuosi juos pažadinti, nes pokyčiai nevyksta savaime, jie vyksta tuomet, kai mes aktyvūs ir pasirengę išreikšti savo garsų balsą.