2024-ųjų Metų žmogus – Kretingos ligoninės vadovas Romaldas Sakalauskas

Jo pirmininkė Laima Valantiejienė redakcijai perdavė kolegų gydytojų nuomonę: „Už Kretingos ligoninės gražėjimą, rūpinimąsi rajono žmonių sveikata, plečiant sveikatos paslaugų kiekį ir gerinant jų kokybę, Metų žmogaus rinkimams siūlome Kretingos ligoninės vyriausiojo gydytojo Romaldo Sakalausko kandidatūrą.“

Šiemet renkant Metų žmogų „Pajūrio naujienų redakcija“ pasirinko kelią paraginti bendruomenes, įstaigas, organizacijas, pavienius asmenis, kad jie patys siūlytų kandidatus, kam norėtų skirti Metų žmogaus titulą. 

Ir šis ėjimas pasiteisino: sulaukėme pasiūlymų raštu ir skambučiais – buvo malonu matyti, kad šalia veiklių, tikslo siekiančių žmonių yra ir tų, kurie geba tai pastebėti ir įvertinti. 

O kad „Pajūrio naujienos“ nebūtų vienvaldės priimti galutinį sprendimą, patarti ir padiskutuoti pakvietė laikraščio bičiulius, kurie gerai žino rajoną ir jo žmones. 

Tai – Lietuvos pensininkų sąjungos Kretingos bendrijos „Bočiai“ pirmininkas Pranas Liaučius, Kretingos rajono viešosios M. Valančiaus bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Birutė Naujokaitienė, verslininkas, poilsio ir sveikatingumo komplekso „Atostogų parkas“ direktorius Ričardas Jovaiša, Salantų kultūros centro direktorius Aurimas Rapalis, savo balsą už kandidatus skyrė ir „Pajūrio naujienų“ bendrovės vadovė Vitalija Vitkauskienė. 

Visų sutarimu, tarp 10 kandidatų Metų žmogumi buvo pripažintas Romaldas Sakalauskas.

Pats Romaldas Sakalauskas šį įvertinimą pripažino esant antruoju dubliu, mat 2018-aisiais metais klaipėdiečiai jam suteikė Metų garbės klaipėdiečio titulą. 

„Ir dabartinis įvertinimas, ir praėjusysis rodo, kad savo veikloje einu teisinga linkme“, – kalbėjo nominantas.

– Į Kretingos ligoninę atvykstate iš Klaipėdos, ir šis lapkritis – jau trečiasis, kaip dirbate Kretingos ligoninės vyriausiuoju gydytoju. Žmonės jus jau pamėgo, garsiai kalba apie jūsų nuveiktus darbus, vertina juos ir pasidžiaugia. Norisi su jumis susipažinti iš arčiau – papasakokite apie save.

– Esu gimęs Plungės rajone, Zobielų kaime, netoli Platelių ežero. 

Kaimas priklausė Beržoro bažnyčios parapijai, kurios kapinėse ilsisi seneliai, proseneliai. Motina Justina buvo kilusi iš ūkininkų šeimos, kuri, turėdama 36 ha žemės, pokariu aktyviai rėmė partizanų judėjimą Platelių apylinkėse. 

Tėvas Antanas gi buvo iš daugiavaikės sunkiai gyvenančios šeimos. Augau kartu su broliu Antanu. 

Prasidėjus garsiajai ir daug žmonių nuskriaudusiai melioracijos programai, tėvai buvo priversti persikelti gyventi į Erlėnus Kretingos rajone, dirbo kolūkyje. 

Tačiau iš mano atminties neišsitrynė Zobielų kaimas, kuris kažkuo man primena Šveicariją: kaimas – ant dviejų kalnelių, viduryje – slėnis, kuriuo tekėjo upė. 

Atsimenu, vakarais, kai viskas pasidengdavo rūku, man atrodė, kad aš esu aukštai kalnuose, kad galiu skristi, lėkti – man tos svajonės buvo labai brangios. Teko lankyti Mačiukų kaimo aštuonmetę mokyklą. 

Nuo namų iki jos buvo 6 km. Ar pustė, ar lijo, tą kelią ne tik nueidavau, bet ir paišdykaudavau – vienas ryškiausių vaikystės prisiminimų – kai eidavau žvyrkeliu ir laukdavau, kol atvažiuos kokia mašina. 

Nesitraukdavau – laukdavau, kol vairuotojai pradės pypinti. Taip „tikrindavau“ tuometinių mašinų stabdžius.

Tai buvo pavojinga, vairuotojai mane keikdavo ir į kailį dar norėdavo įkrėsti. Visa tai, manau, susivedė į tolimesnį charakterį, norą įprasminti save per poelgį.

– Kada kilo minčių tapti gydytoju? Kaip klostėsi jūsų mokslo kelias?

– Baigęs Mačiukų kaimo aštuonmetę mokyklą mokslus tęsiau Klaipėdoje, I internatinėje mokykloje – Salantuose mokytis nepasilikau todėl, kad čia buvo dėstoma prancūzų, o Mačiukuose mokiausi vokiečių kalbos.

Iki šiol prisimenu savo mokytojus – jų buvo daug ir iškilių, o mokyklos direktorius istorikas Stanislovas Rumbutis man buvo pavyzdys siekti tolimesnės karjeros, susijusios su istorija. 

Viena mano svajonių buvo siekti diplomatinės karjeros, bet tai buvo galima padaryti tik Maskvoje, tarptautinių santykių institute. 

Širdyje turėjau ir kitą jausmą – kadangi sunkiai sirgo mama, o tinkamo gydymo tuo metu nebuvo, aš, vaikas, vis galvodavau, kaip galėčiau padėti mamai. Vadinasi, turiu tapti gydytoju.

Pirmus metus į tuometinį Kauno medicinos institutą neįstojau. Grįžęs Skuode sutikau šviesaus atminimo Šačių mokyklos direktorę Danutę Jakštienę, kuri pakvietė dirbti į mokyklą ir dar patikėjo auklėtojo neturėjusius dešimtokus – jie buvo vos dvejais metais už mane jaunesni, 16 vaikinų ir 8 merginos. 

Man tai – šviesus ir geras prisiminimas, neatsiejamas nuo dabarties. Į mediciną įstojau iš trečio karto, o su vienu auklėtiniu netgi kartu nuomojomės kambarį, su kitais auklėtiniais iki šių dienų palaikau ryšius.

– Gydytojo, o vėliau – ir ligoninės vadovo karjera – kokia ji buvo?

– Baigęs medicinos mokslus 1984-asiais sugrįžau į Klaipėdą, tuometinėje Raudonojo Kryžiaus ligoninėje dirbau chirurgu. 

Pirmosios darbovietės nekeičiau 35 metus, iki kol pradėjau vadovauti Kretingos ligoninei.

Prasidėjus permainoms valstybėje, kintant ekonominiams santykiams, 1933 metais įkurta ir geras tradicijas turinti Raudonojo Kryžiaus ligoninė pradėjo prarasti savo šlovę – keitėsi finansavimo taisyklės, tad ligoninė atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje: pradėjo trikti kasdienis darbas, eiliniams gydytojams reikėjo apsispręsti, likti čia ar pereiti dirbti kitur, ieškotis darbo rajonuose.

Buvo daug problemų, tarkim, ir pacientai, neslėpdami, kad jų netenkina esamos sąlygos, atsisakydavo mūsų gydytojų, kurie po 3–4 mėnesius negaudavo atlyginimų, paslaugų. 

Tai mane labai žeidė, todėl amžių sandūroje – 2000-aisiais – nutariau dalyvauti konkurse Raudonojo Kryžiaus ligoninės vadovo pareigoms užimti. 

Mano tikslas buvo vienas – kartu su komanda pakeisti esamą situaciją. 

Ir man pavyko – laimėjęs konkursą ligoninės vadovo pareigose sėkmingai dirbau 20 metų. 

Dabar tai – Klaipėdos respublikinė ligoninė, ir ji yra mano pasididžiavimas: ji tapo konkurencinga tarp kitų uostamiesčio gydymo įstaigų, sukurtas geras kolektyvas, atsirado nauji korpusai, pasikeitė požiūris į pacientą. 

Tai yra pavyzdys, kokia turi būti šiuolaikinė ligoninė.

– Prakalbote apie šiuolaikinę ligoninę – ar tokia ji gali būti ir provincijoje?

– Žinoma, kad gali. Jeigu į vienį sujungsime profesionalius gydytojus, slaugytojas ir jų padėjėjas, technologijas ir aplinką, kurioje dirba specialistai, o viso to viršūnėje dar bus ir teigiamas finansinis rezultatas, – vadinasi, dirbama gerai ir šiuolaikiškai. 

Kad viso to būtų galima pasiekti, reikia numatyti kelis ėjimus į priekį, gerai viską suskaičiuoti – tik geras balansas nenuves į finansinę krizę, kas būtų pražūtis ligoninei.

– Ar jums tai pavyko padaryti?

– Manau, kad treji metai mano darbo davė teigiamą rezultatą. Viską stengiausi daryti lygiagrečiai – ieškojome gydytojų, ir tos paieškos buvo greitos, progresyvios, ką pastebėjo ir miestelėnai, rajono gyventojai. 

Man labai padeda visas kolektyvas. 

Suprantu, iš pradžių mane stebėjo, o jau antraisiais darbo metais tapome bendraminčiais. 

Taip jau yra gyvenime: viena yra kalbėti, antra – parodyti, ką tu gali padaryti.

Mes girdime gerų atsiliepimų apie ligoninę, ir jų – tikrai nemažai. 

Tad kartais, save vertindamas kritiškai, pagalvoju – o gal žmonės blogo ir nesako? 

Bet vis dėlto džiaugiuosi, kad Kretingos rajono žmonėms ir juos gydantiems galime drąsiai pasakyti, kad pas mus dirba geri gydytojai specialistai, nėra eilių ir kad turime naujų planų.

– Kas lėmė, kad pasukote ir į politiką?

– Taip jau atsitiko, kad per paskutiniuosius 5-erius metus politika atėjo ir į mediciną. 

Likti nuošaly negalima, nes politinės partijos formuoja kryptį, medicinos ateitį. 

Aš tikiu, kad mūsų, medicinos įstaigų vadovų, balsas gali būti išgirstas pačiu aukščiausiu lygiu – to reikia, kad būtų išvengta klaidų. 

Todėl ir noriu dalyvauti šiame procese.

– Jūsų sprendimus palaiko šeima?

– Visus mano sprendimus, tarp jų – ir posūkį į politiką palaiko visa šeima: žmona farmacininkė Rasa, duktė gydytoja Agnė ir mamos pėdomis pasekęs sūnus Rimas.

 Džiaugiuosi, kad mudviejų su Rasa vaikai savo gyvenimą kuria čia, Lietuvoje, ir į užsienius niekada nesidairė.

---

Tapti 2024-ųjų Metų žmogumi buvo pasiūlytos dar šios kandidatūros:

*Dr. Dalia MARTIŠAUSKIENĖ

– Klaipėdos Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centro direktorė. Už tai, kad išsaugojo profesinį mokymą Kretingoje, užtikrino galimybę rajono gyventojams įgyti profesiją, už sparčiai gerinamą profesinio mokymo įvaizdį, kokybę ir infrastruktūrą, nominuoti Metų žmogumi pasiūlė šios mokymo įstaigos bendruomenė.

*Ingrida HERULCAITĖ-AŠMONTIENĖ

– fonde „Saugus prieglobstis LT“ savanoriauja nuo pirmos invazijos į Ukrainą dienos. Pradėjo padėdama civiliams pabėgti iš Ukrainos ir rasti Lietuvoje saugius namus, telkėsi ir į paramos akciją „Kalėdos batų dėžėje“. Nominuoti Metų žmogumi ją pasiūlė viena kretingiškių šeima (pavardė redakcijai žinoma).

*Justė STONKUTĖ

– advokatė, Kretingos rajono savivaldybės tarybos narė. „Pastebėkime ir jaunus žmones, jaunus politikus, kurie nevengia padėti žmonėms, kai to reikia, aktyvi, visuomeniška, mokanti išklausyti kitus, turinti perspektyvą politikė“, – taip kandidatę apibūdino ją pasiūliusių žmonių ratas.

*Juozas RIMKUS

– žmogus, be kurio neapsieina ne tik Kūlupėnų, bet ir aplinkiniai Kretingos, Plungės rajonų kaimai rajono, netgi Plungės kaimas. „Jis – veterinarijos gydytojas, niekada neatsako žmogui – dieną ar naktį jį gali prisišaukti. Savo profesijos žinovas, jai atsidavęs žmogus, kuriantis geresnį pasaulį aplink save“, – apie kandidatą kalbėjo viena skaitytojų.

*Tomas DAUKANTAS

– už filmo ,,Grafų Tiškevičių kelias iš paukščio skrydžio“ sukūrimą. Filmas sukurtas kaip dovana gimtajam miestui ir jos žmonėms.

*Dailės pedagogė Rūta ŠULSKIENĖ

– už pasaulinio lygio Valstybinio Berlyno katedros choro viešnagės Kretingoje ir kituose Lietuvos miestuose bei festivalio Kretinga JAZZ organizavimą.

*Inesa ir Darius GRIGAIČIAI

– už Grigaičių giminės senosios sodybos Juodupėnuose išsaugojimą ir jos atkūrimą, giminės relikvijų ir buvusios istorinės aplinkos išsaugojimą bei puoselėjimą. (Visus tris kandidatus pasiūlė kraštietis Romualdas Beniušis).

*Brolis Paulius VAINEIKIS

– „Jis yra brolis pagal Dievo širdį. Dėl to, kad jis yra nuolatiniame maldos fronte už mus ir visą pasaulį. Dėl to, kad kiekvieną penktadienį eina Kretingos gatvėmis laimindamas mūsų miestą ir visus jo gyventojus. Už jo maldą kasdien Kretingos Rotušės aikštėje už taiką Ukrainoje, Lietuvoje ir pasaulyje, už visas valdžias ir vyriausybes. Tai keliaujantis maldos brolis skelbiantis Gerąją Naujieną ir Dievo gailestingumą visiems žmonėms, mielai išklausantis visus norinčius pokalbio“, – taip kandidatą pristatė „Kretingos aikštė“.

*Rita DRAKŠIENĖ

– iniciatyvi, pareiginga ir atsakinga moteris, Kūlupėnų bendruomenės „Emocijos“ pirmininkė, kurios dėka bendruomenėje nuolat vyksta įvairūs renginiai ir iniciatyvos. „Veiksminga organizatorė, gebanti įkvėpti kitus ir suvienyti moteris bendram tikslui“, – taip apie šią kandidatę atsiliepė kūlupėniškė Reda Pilelienė.