48-eri choreografės Birutės Oželienės darbo metai tautinio šokio žingsniu: „Tegu „Minija“ plaukia, o aš visada būsiu prisiekusi ansamblio gerbėja“

Pokalbyje su „Banga“ nestingo prisiminimų, palydimų ir sužvilgusia graudulio ašara, ir skambiu juoku. Birutė sako, kad atsisveikinimo su mylimu darbu paskutinės dienos jau nebeslėgė įtampa: mat psichologiškai išėjimui buvo pasirengusi nuo rudens.

Įkvėpė pirmasis mokytojas

– Birute, buvote beveik 50 metų nuolatiniame sūkuryje: ne tik šokių, bet ir atsakomybių. Kokios yra pirmosios Jūsų užtarnauto poilsio dienos?

– Pirmąkart gyvenime net sutartą su drauge susitikimą pramiegojau (juokiasi – aut.). Įsivaizduojate, išmiegojau iki 9 val., o tai man visiškai nebūdinga. Mat buvau įpratusi keltis apie 6.30 val. Dabar mano dienotvarkėje – kelionė pas sūnų į Norvegiją be atgalinio bilieto. Pasimėgausiu bendryste su jo šeima, pasisvečiuosiu, kiek tik norėsiu. 

O ateityje būsiu koncertų, teatrų, kino filmų lankytoja, knygų skaitytoja, kiek galėsiu keliausiu, dabar svajoju apie Austriją. Ar lankysiu Trečiojo amžiaus universitetą? Galbūt. Bet kol kas noriu tik laisvo stiliaus gyvenimo, be jokių įsipareigojimų.

– Sugrįžkime į Jūsų pradžią. Kada Jus pakerėjo šokis?

– Keletas gargždiškių dar mokykloje svajojome šokti pramoginius šokius. Išdrįsome kreiptis į tuometinį Gargždų kultūros namų direktorių šviesaus atminimo Vytautą Rimavičių. O jis mus nustebino: sako, net neįsivaizduojate, koks gražus, nuostabus, ką tik choreografijos mokslus Vilniuje baigęs šokių vadovas pradėjo dirbti. 

Tai buvo plungiškis, garsiojo „Suvartuko“ auklėtinis Vytautas Mačiuitis, 1971 m. subūręs „Minijos“ ansamblį ir tapęs legendiniu jo vadovu. Mūsų pirmojo šokių mokytojo Vytauto įkvėpti ir aš, ir mano draugai dešimtoje klasėje pradėjome šokti tautinius šokius.

– Kaip apsisprendėte studijuoti choreografiją?

– Pirmiausia, žinoma, apie svajonių studijas prisipažinau dabar jau šviesaus atminimo mano šokių vadovui V. Mačiuičiui, kuris mums buvo didelis autoritetas. O jis sako: „Ar tik nepablūdai? Ką tu galvoji, juk sunkus darbas, mažai apmokamas?“ Tada atrėmiau savo argumentu: „O ką Jūs galvojote, kai rinkotės choreografiją?“

Tuo metu manęs jau niekas nebegalėjo atkalbėti, buvau susižavėjusi šokių magija. Baigiau studijas Valstybinės konservatorijos Klaipėdos meno fakultete. Gargždų kultūros namuose apsigyniau diplominį darbą: per pusę metų reikėjo parengti visą koncertą. Ginantis diplominį darbą buvo itin autoritetinga komisija: profesoriai Juozas Gudavičius, Juozas Lingys… 

Reikėdavo pasirinkti klasikinį šokį arba charakterinį, dar liaudišką ir komisijai prieš koncertą net ir trenažą buvo būtina parodyti. Taigi, diplominio gynimasis įsiminė kaip labai rimtas dalykas.

Sėkmę lemia atkaklumas

– Kokie buvo Jūsų pirmieji darbo metai?

– Choreografo etato Kultūros namuose tuomet nebuvo, tad paskyrė Klaipėdos rajono metodininke-klubininke, nepatiko man visokias ataskaitas rengti. Dar Doviluose vadovavau nedidelei senjorų šokėjų grupelei. Po pusmečio paskambino V. Rimavičius: reikia ruoštis Dainų šventei, bus peržiūra. 

Dėl repeticijų iš Dovilų pradėjau į Gargždus važinėti. Tuo metu gal man motinystės teises reikėjo atimti (šypsosi – aut.). Vyras dirbo Klaipėdoje, o aš mūsų pirmagimį užmigdžiusi puldavau į autobusą. Tuo tarpu giminaitis, kuris pabūdavo su mūsų sūnumi, tik po pusvalandžio iš darbo grįždavo. 

Bet buvo toks stiprus pasitikėjimas, kad viskas bus gerai… Iš tiesų viskas susiklostė puikiai, mes išvažiavome į Dainų šventę. 1981 m. pagimdžiau antrą sūnų, o man jį ant rankų linguojant slėnyje vyko šventė „Šokim, trypkim, linksmi būkim“, kur „Minijos“ dainų ir šokių ansambliui oficialiai buvo suteiktas pavyzdinio ansamblio vardas. 

Šis svarbus ir sunkiai gaunamas įvertinimas atvėrė galimybę choreografo etatui, tada aš ir pradėjau dirbti Gargžduose ansamblio choreografe. Žemaitijoje labai stiprūs konkurentai buvo Plungės šokių ir dainų ansamblis „Suvartukas“, Šilutės „Rezginėlė“. Mūsų „Minijai“ reikėjo jiems prilygti.

– Kokia Jūs buvote ansamblio „Minija“ meno vadovė? Griežta, atlaidi?..

– Kol ansambliui vadovavo šviesaus atminimo V. Mačiuitis, 10 metų buvau choreografė, vadinama „vadovytė“. Tos pareigos, žinoma, buvo paprastesnės: repetuoti atitinkamus šokius, paruošti dokumentus išvykoms. 

Tokiose pareigose esi vertinamas kaip geras, o kai tampi viso ansamblio vadovu, tai labai daug atsakomybių krenta, daug nelengvų sprendimų reikia priimti, reikėjo suderinti kelių kartų, šokančių, dainuojančių, grojančių, interesus. Per dešimtmečius pasikeitė ir žmonių kartos, ir požiūris. 

Šiuo metu dainų ir šokių ansamblyje „Minija“ yra apie 80 dalyvių, repeticijos vyksta skirtingu laiku, sunku visiems kartu dažnai susitikti, bet tradicijų turime: ir naujokus „krikštyti“, ir metines šventes švęsti. Labai džiaugiuosi „Minijos“ kolektyvų vadovais, saviveiklininkų entuziazmu, atsidavimu.
Mano vadovavimo „Minijos“ ansambliui devizas buvo, kad sėkmę lemia atkaklumas.

– Kiek šalių su „Minijos“ ansambliu aplankyta?

– Pirmosios, žinoma, Latvija, Estija, paskui Vokietija, Danija, Belgija, Italija, Šveicarija, visų net neatsiminsiu. Tolimiausia kelionė buvo į Portugaliją, net 18 parų. Vengrijoje teko akis į akį su reketininkais susitikti. Dabar jau juokas ima, o tada streso buvo daug, kai su ginklais autobuse grasino. 

Stengėmės, jog artimieji nesužinotų, jaunųjų šokėjų tėveliai – o kam jiems papildomai jaudintis? Tokie gūdūs laikai prieš trisdešimt metų buvo. Žinoma, vėliau viskas pasikeitė, tačiau, žinoma, kelionėse nuotykių niekada netrūko.

– Jūsų karjeroje buvo ir Gargždų kultūros centro direktorės pareigos.

– Priprašyta atėjau vadovauti laikinai. O tas pareigas ėjau net 10 metų. Buvo ir sunkių momentų, išbandymų. Tačiau nesigailiu šio laikotarpio, nes daug naujos patirties įgijau, praplėčiau kolegų ratą iš visos Lietuvos, su kuriais galėjau pasitarti, su kai kuriais ir dabar tebebendrauju.

„Aukso paukštė“ – kūrybiškumo pripažinimas

– Kas Jums pačiai yra šokis? Darbas, pašaukimas, gyvenimo būdas? O kokie šokiai Jums labiausiai patinka?

– Šokis man yra viskas kartu: tai mano gyvenimas, darbas, matyt, ir pašaukimas. Kai pradėjau ansambliui vadovauti, kaip aš pati norėjau šokti. Net neįsivaizduojate. Tas jausmas eiti į sceną… Man labiausiai patinka smagūs šokiai: kadriliai, polkos.

– Koks šokių ir dainų ansamblio „Minija“ apdovanojimas Jums svarbiausias?

– Apdovanojimų mūsų kelyje buvo daug, visi reikšmingi, kai įdedame daug pastangų, tačiau aukščiausias ansamblio įvertinimas yra „Aukso paukštės“ apdovanojimas nominacijoje „Geriausias vyresniųjų šokių ansamblis ir vadovas“. 

Lietuvos nacionalinio kultūros centro įsteigtais ir LR kultūros ministerijos finansuojamais mėgėjų meno apdovanojimais kasmet pagerbiami labiausiai nusipelnę šalies chorai, teatrai, šokių kolektyvai, folkloro, dainų ir šokių ansambliai, liaudies muzikos ir pučiamųjų instrumentų orkestrai. „Aukso paukštės“ apdovanojimas yra mūsų kūrybiškumo pripažinimas.

Kai tvarkiausi savo darbo archyvą, radau medalį iš Vilniaus, man mielą „Europietiškiausio žmogaus“ apdovanojimą, kurį organizavo Europos Komisijos Lietuvos atstovybė ir „Bangos“ laikraštis. Apskritai asmeninių apdovanojimų už savo darbinę veiklą turiu įvairių, bet iš rajono… 

Net Gargždų miesto atminimo ženklo neturiu, nors pusė ansamblio narių juo apdovanoti. Tikrai neaštrinu to, nėra tai svarbiausia. Man džiugiausia, kiek nuostabių žmonių saviveikloje pažinojau, kiek jaunųjų šokėjų mokiau Gargždų muzikos mokyklos Choreografijos klasėje.

– Kiek Dainų švenčių Jūsų kelyje buvo?

– Kažkada suskaičiavau, rodos, 14–15. Esu buvusi ir Dainų šventės Šokių dienos asistentė, ir baletmeisterė, pasiruošimas nelengvas, ypač įtemptas periodas yra prasidėjus repeticijoms, kai suvažiuoja tūkstančiai šokėjų iš visos Lietuvos. Ar išgirs, ar supras, ar pavyks šokį suderinti?.. Geras jausmas, kai suvoki, jog šokėjai jau klauso, jau supranta.

Tango dar nesušoktas

– Kokios buvo atsisveikinimo su mėgstamu darbu įsimintiniausios akimirkos?

– Praėjusių metų lapkričio mėnesį Gargždų kultūros centre vykęs tarptautinis tautinių šokių festivalis „Šokim, trypkim – linksmi būkim“ buvo paskutinis mano karjeroje. Sunkiausia ir jautriausia akimirka ištiko, kai norėjau padėkoti ansambliečiams, jų šeimoms, žiūrovams… Norėtųsi, kad šokiai, dainos, muzika ansamblyje ir toliau klestėtų, kad „Minija“ plauktų, o aš būsiu prisiekusi koncertų žiūrovė.

– Jūsų šeima, artimieji buvo palaikymo komanda Jūsų ilgametėje karjeroje?

– Beje, kaip minėjau, pradėjau šokti dar būdama moksleivė su būsimu savo vyru Edvardu. Gaila, kartu šokome neilgai, vėliau jis nebegalėjo šokti dėl užimtumo namų ūkyje. Edvardas, jei tik galėdavo, lydėdavo mane ansamblio kelionėse, filmuodavo. Sūnūs Mindaugas ir Aivaras taip pat pamėgo šokį, kol kas keturi mano mylimi anūkėliai turi kitus pomėgius. Bet gal ateityje…

– Birute, galbūt dabar, kai pati esate savo laiko šeimininkė, jau ir ansamblyje šoksite?

– Ką gali žinoti (šypsosi – aut.), nesakau, kad nešoksiu. Štai su Edvardu esame net 14 vestuvių piršliavę. Žinoma, tik giminaičių. Vestuvėse piršlių polką visada užkurdavome. Turėjome svajonę išmokti piršlių tango. Ką gi, gal dabar pabandysim?..