90-etį pasitinkantis Danius Puodžius: „Gyvenime labiausiai reikia vertinti darbą ir gebėjimą draugiškai sugyventi“
(1)Ponas Danius man atsakė ir į daug metų kirbėjusį klausimą, kodėl Palangos BAM‘as vadinasi BAM‘u. „Tai trijų rusiškų žodžių pirmosios raidės – bolšaja avtomobilnaja magistral.
Būtent man einant Palangos vykdomojo komiteto pirmininko pareigas, už Klaipėdos plento ir iškilo šis naujas kvartalas.
Galima sakyti, kad nuo jo ir prasidėjo mano, molėtiškio, darbas pajūryje, nors apskritai ambicijų gyventi Palangoje ir ją kurti prieš čia atsikeldamas aš visai neturėjau.
Priešingai, į kurortą 1969 metais atvykau kone priverstinai,“ – prisimindamas „Palangos tiltui“ nusišypsojo D. Puodžius. Nuostabu, kiek šis žmogus davė didžiausiam Lietuvos kurortui, Palangai!
Pasiūlė važiuoti į Neringą, bet atvažiavo į Palangą
„Kaip nekeista, pirmiausiai, kokiais 1958 metais, ir būtent man vienam iš pirmųjų pasiūlė važiuoti į Neringą, kai ji dar tik kūrėsi (buvo atskirta nuo Klaipėdos miesto savivaldybės – aut. pastaba), – prisimena pašnekovas.
– Vis dėlto ten manęs nebeišleido, tad teko dar padirbti Plungėje. Ir netrukus sulaukiau klausimo, ar nenorėčiau į Palangą.
Atvažiavau apsižvalgyti, pamačiau, kokios čia peštynės dėl pirmininko posto, todėl kategoriškai atsisakiau. Iškviečia tada mane centro komiteto antrasis sekretorius ir sako: „Reikia“.
Kiti dar pradėjo kone gąsdinti, kad jei nevažiuosiu čia, „tai nukišim kur nors į kokį užkampį“. Tad ir atvažiavau į Palangą“, – prisimena D. Puodžius, 1969–1989 metų Palangos miesto Vykdomojo komiteto pirmininkas.
Labiausiai trūko gyvenamųjų būstų
Tuo metu Šventoji buvo priskirta Palangai.
„Teritorija priskirta, bet statybų nepadidėję, – prisimena kelių inžinierius, į ką pirmiausia dėmesį atkreipęs. – Tuo metu didžiausia problema buvo gyvenamųjų būstų trūkumas, taip pat ir statybose trūko žmonių.
Tada Palangos statybos valdybos apimtis buvo apie 2 milijonus rublių per metus. Iš tiesų ji veiklą vykdė ir Kretingoje bei Skuode, tad Palangoje darbų atlikdavo dar mažiau – tik už 1,5 milijono rublių.
Tad mano pagrindinis tikslas ir buvo padidinti statybinės organizacijos pajėgumus“.
Ir D. Puodžius su savo pavaduotojais sugalvojo įdomią schemą (taryba tuo metu buvusi formali): „Buvo daug sugriuvusių, apleistų namų, be patogumų, tad susiderinome taip, kad respublikinės firmos išsinuomoja tuos prastus apleistus namus Palangoje, iš sąjungos gauna „kapitalinius įdėjimus“ (finansavimą – aut. pastaba), suremontuoja tuos namus, įsirengia ten sau poilsinę, bet pats namas lieka Palangos nuosavybė.
Tačiau mums (Palangos miestui – aut. pastaba) atiduoda pinigus gyventojų iškeldinimui ir naujiems jų butams pastatyti.“
Schema suveikė ir reikalai pajudėjo. Pavyzdžiui, iki 1969 m. Palangoje kas porą metų būdavo pastatoma po vieną 24 butų namą, tai yra, po 12 butų į metus.
O į sovietinės santvarkos pabaigą, D. Puodžiui vadovaujant, kasmet būdavo įrengiama po 120-150 butų. Ir statybos apimtys pačiame mieste padidėjo iki 15 milijonų rublių per metus.
Pašnekovo teigimu, iš viso poilsines sau įsirengė, sudarydamos sąlygas pastatyti naujus būstus vietos gyventojams, apie 15 respublikinių įmonių. „Respublikinė valdžia tam neprieštaravo, bet jei sąjunginė būtų sužinojusi, būtų tikrai sutrukdžiusi“, – šypsosi vyras.
Lokatorių stotį ir kareivines iškėlė į Nemirsetą
D. Puodžius papasakoja, kad pagal analogišką schemą, tik su papildomomis kliūtimis, pavyko suderinti statybos vietą dabartinei „Baltijos“ mokyklai.
„Kai šios mokyklos kvartalas buvo projektuojamas, netoli veikė lokatorių stotis – prie miškelio palei Klaipėdos plentą. Lokatorius buvo būtina iškelti, nes šalia jų mokykla negalėjo būti statoma.
Kadangi lokatoriai siunčia signalus lėktuvams ir juos iš lėktuvų perima, dėl jų perkėlimo derėjo kreiptis į sąjunginę gynybos ministeriją.
Kareiviai tada gyveno nedidelėse kareivinėse Bangų gatvėje, tad suradome vieną lengvosios pramonės firmą, kuriai perdavėme tas kareivines poilsinei įsirengti, o ji mums davė pinigus. Mes pastatėme kareivines Nemirsetoje, o gynybos ministerija čia perkėlė ir lokatorius.“
Daugėjant gyvenamųjų būstų, didėjo ir kūrenimo sąnaudos. Buvo ne tik kad įrengta nauja katilinė, bet palaipsniui visas miestas perėjo prie aplinkos neteršiančių dujų katilų. Taigi, oras Palangoje tapo gerokai švaresnis.
Kitas itin ryškus D. Puodžiaus indėlis į kurorto plėtrą bei gyvenimo kokybės gerinimą jame – kanalizacijos nuotekų vamzdynų ir stoties įrengimas Šventojoje, kuri tuo metu gyveno visai be patogumų. Nuotekos buvo leidžiamos tiesiog į upę arba jūrą.
Pinigų tam skyrė įmonė, pradėjusi statyti „Lino“ baseiną. Nuotekų tinklų reikėjo jų statomam objektui, bet tuometis Palangos vadovas – mūsų straipsnio herojus – išsireikalavo, kad pinigų liktų ir didžiajai nuotekų linijai į Šventąją įrengti.
Paėmė pavyzdį iš Jūrmalos
Nors statybos neabejotinai – D. Puodžiaus aistra, bet jis rūpinosi ir kurorto kultūra. Vos pirmaisiais vadovavimo metais apsilankęs Jūrmalos vasaros šventėje, jau 1970 metais ir Palangoje surengė pirmąją kurorto sutikimo šventę. Ji vyko Palangos senosios gimnazijos stadione.
Kokias tąsyk pramogas šventė pasiūliusi? „Išjojo ir pėsti eisenoje išėjo mūsų pasakų didvyriai: Jūratė ir Kastytis, Eglė žalčių karalienė su vaikučiais.
Buvo minimas ir kunigaikštis Gediminas, – prisimena pašnekovas. – Toji šventė sujudino jaunimą ir buvo gana šiltai priimta Lietuvos gyventojų. O pastačius Vasaros estradą, Palangoje pradėjo vykti ir daugiau koncertų“.
Dirbti pradėjo nuo vienuolikos
Šiandien klausantis D. Puodžiaus atrodo, kad darbai jo rankose tirpte tirpo, reikalai Palangoje ėjosi kaip per sviestą. Deja, ne visada taip buvo – vaikystė ir jaunystė pažymėtos karo, skurdo, ligų, mamos netekties.
Likęs vienas su vienuolikmečiu sūnumi tėvas nesugebėjo patenkinti net būtiniausių nei savo, nei vaiko poreikių. Todėl vasaromis Danius dirbdavo: ardavo, šienaudavo pas giminaičius.
„Dirbome keturi vaikai. Mus juokais vadindavo Čiang Kai-ši brigada (Čiang Kai-ši 948 metais išrinktas Kinijos prezidentu, 1949 metais atsistatydinęs, komunistams laimėjus Kinijos pilietinį karą su vyriausybe persikėlęs į Taivaną, 1950 metais pradėjęs eiti Kinijos Respublikos prezidento pareigas – aut. pastaba).
Tuo metu vyko kovos Kinijoje, Čiang Kai-ši buvo pabėgęs. Tad tas vardas figūravo tarybiniais metais, spauda jį ir pašiepdavo. Tad mus taip savotiškai teta ir vadino“.
Kiek vyresnis, gal keturiolikos, su bendraamžiais kasė tuo metu tiesiamo kelio Utena-Vilnius atkarpą. „Keldavomės anksti, – prisimena, – kadangi vidurdienį dirbti būdavo labai karšta. Vidurdienį šiek tiek kažkur dar pasimaudydavome. Gaudavome užduotį – padarome, tada – pertraukėlė, ir vėl – kita užduotis. Algos minimumą gaudavom – apie 40 rublių per mėnesį.“
Vėliau, besimokydamas paskutinėje gimnazijos klasėje, po pamokų iki vidurnakčio D. Puodžius dirbo korektoriumi Utenos laikraštyje, už honorarą dar papildomai parašydavo straipsnių. Tuo metu uždirbo beveik perpus daugiau nei tėvas.
Tėvas vėliau vedė. „Ne iš meilės, bet, galima sakyti, kad tiesiog išgyventi būtų lengviau“, – apie to meto skaudulius kalbėjo pašnekovas. Tačiau pamotė neskriaudė įsūnio, rūpinosi juo, buitis palengvėjo, gimė už Danių 16 metų jaunesnė sesutė.
Baisūs karo išgyvenimai
Grįždamas prie kalbų apie vaikystę D. Puodžius mena ir karo vaizdinius.
„Mamos brolis buvo smetoninės Lietuvos policininkas. Nuotraukose – graži uniforma, kepurė vaikui labai įspūdį darė. O 1940-tais palei mūsų kaimą rusų kariuomenė žygiavo.
Jų uniforma labai nuskurdusi man pasirodė. Kažkodėl labai maži žmonės buvo – taip man atrodė. Nors dėdė irgi buvo ne didžiausias, tėvas irgi nedidelis, bet palyginus su tais, kurie keliavo, jie gerokai aukštesni.
Batai – ne kerzaviniai, aulų nebuvo, bet tokie guminiai kaip kaliošai apibintuoti. Man irgi toks nematytas keistumas atrodė.“
Teko matyti ir vokiečių karius. Dar vaikui teko ir slėptis rūsyje ar miško slėptuvėlėje nuo bombardavimų.
Dar vienas ryškus vaikystės prisiminimas: „Kartą užėjo rusų kareivis su šlubuojančia kumelaite ir paprašė mano tėvo mainyti ją į mūsų arklį.
O tėvas sako, kad ir mūsiškis šlubuoja. Iš tiesų taip ir buvo. Įkaldavo arkliui uknolį (pasaginė vinis – aut. pastaba) į tokią vietą kanopoje, kad pievoje arklys nešlubuoja, bet užlipęs ant kieto daikto, pavyzdžiui, kelyje, uknoliui įsispaudus pradeda šlubčioti. Taip buvo apsisaugoma, kad kareiviai nepaimtų arklių. Tad mainai nepasisekė“.
Ir vėl iškilo karo grėsmė...Ar galėjęs bent įsivaizduoti, kad galįs sulaukti tokio laiko, jog vėl iškilsianti karo grėsmė?
„Nebuvo tokios minties. Atvirai kalbant, tada buvo tik dvi galingos stovyklos (Jungtinės Amerikos Valstijos ir Sovietų Sąjunga – aut. pastaba) ir per daug nesivaržė. Tas varžymasis buvo slaptas.
Kaip ten bebūtų, visa nelaimė, kad vieni turtingi ir nori dar turtingesni būti, o kiti – vargšai, bet taip pat nori praturtėti, – mintimis dalijasi pašnekovas. – Šitam pasaulyje, reikia pasakyti, yra mokančių sukiršinti bei silpninti ir tuos, ir tuos, o patys – turtėti.“
D. Puodžius neslepia: „Mane baisiai erzina tas baisus susipriešinimas. Ir ne tik tarp valstybių – galingų silpnesnių – ginklavimasis ir naikinimas, bet ir žmonių tarpusavio santykiai.
Kai paskaitai komentarus, atrodo – laukiniai. Laukiniai gal tik kalbos tokios išlavintos neturėjo, mušėsi su kuokomis.
O dabar – kalba išlavėjusi, bet naudojama būtinai kitą sudirbti. Ir man labai nejauku, kad dabar gyvenam gana gerai, bet ar ilgai gyvensim palyginti gerai, labai neaišku.
Tas ginklavimasis prie nieko gero neprives, o nesiginkluoti irgi pavojinga.
Apskritai gyvenime labai reikia vertinti darbą ir gebėjimą draugiškai sugyventi. Jei neįmanoma draugiškai, tad bent normaliai“.
Rašyti komentarą