Ekologinis ūkis
Kumečių I kaime (Vilkaviškio r.) gyvenantis Evaldas Bendoraitis – išskirtinis ūkininkas. Jis neaugina nei javų, nei rapsų, neturi vaisių ar daržovių sodo, o verčiasi tik mėsinių gyvulių auginimu. Ir tai daro ne bet kaip, o ekologiškai. Nors dauguma žemdirbių baiminasi prisiimti papildomų įsipareigojimų, pats Evaldas teigė, kad jie nėra tokie nepakeliami, kaip kartais bandoma viešai akcentuoti.
„Kartą per metus sulaukiu tikrintojų iš VšĮ „Ekoagros“. Jie apžiūri pašarus, pievas, patikrina pildomus žurnalus. Aišku, yra tam tikrų niuansų, bet tikrai nieko sudėtingo. Ūkininkauti ekologiškai apsimoka ir dėl neblogų išmokų. Be to, tokių jaučių mėsą žmonės taip pat labiau vertina“, – pripažino Vilkaviškio rajono žemdirbys.
Šiuo metu Evaldo ūkio laukuose ganosi apie pusšimtį įspūdingos išvaizdos Hailendų veislės galvijų. Ūkininkas yra pasirinkęs pilno ciklo modelį – jis ne tik augina raguočius, bet ir pats rūpinasi jų mėsos tiekimu galutiniam vartotojui. Kartą per 2–3 mėnesius vyras į skerdyklą nugabena jautį, kurio mėsa vėliau keliauja į brandyklą ir ruošiama klientams. O jų bent kol kas Evaldui netrūksta. Mėsa išgraibstoma akimirksniu.
Ūkininkas norėtų namuose įsirengti mėsos brandinimo kamerą, mat tai padėtų sutaupyti lėšų. Pavyzdžiui, jaučio mėsos išpjaustymo ir brandinimo paslauga kartais kainuoja net iki 1 tūkst. eurų. Brandyklą statyti verta, o štai įsirengti skerdyklą, Evaldo teigimu, vargu ar apsimokėtų.
Pamoka ateičiai
E.Bendoraičio ūkyje galėjo būti ir dar daugiau galvijų, tačiau žiemą kelių karvių gimdymai buvo nesėkmingi. Vyras dėl to kaltino tik pats save.
„Ką tik pasibaigusią žiemą iššūkių tikrai netrūko. Iš tikrųjų nesustygavau karvių rujos ciklo, tad gimė ir netrukus nugaišo keletas veršiukų. Karvės tokiu šaltu oru nesugebėjo jų deramai išnešioti, tad jie paprasčiausiai gimė ne laiku. Ši situacija taps gera pamoka ateičiai. Planuoju balandį iš bandos išimti bulių ir be birželio pabaigos ar liepos jo atgal neleisti, kad vėliau jaunikliai gimtų pavasarį, o ne šaltą žiemą“, – kalbėjo E.Bendoraitis.
Jis tikino anksčiau net negalėjęs pagalvoti, jog reikėtų valdyti karvių rujos ciklą, mat seniau žiemos buvo šiltos, tad oras jaunikliams išvysti pasaulį niekada netapdavo kliūtimi. „Ši žiema parodė, kad ūkyje būtina įsivesti tvarką“, – pabrėžė Vilkaviškio krašto žemdirbys.
Dar viena išmokta pamoka – būtina pasiruošti daugiau sauso pašaro. Šiemet vyras turėjo nemažai drėgno siloso, kuris esant didelei minusinei temperatūrai paprasčiausiai užšaldavo. Anot jo, žalias pašaras gyvuliams labiau tinka, jame daugiau maistingųjų medžiagų, tačiau, kaip parodė neseniai pasibaigusi žiema, jį panaudoti ne visada pavyksta.
Gimtinėje Bendoraičiai įsikūrė vienkiemyje, esančiame Kumečių I kaime. Čia didžiuliame plote, gamtos apsuptyje įkurtoje sodyboje pora leidžia ir darbo dienas, ir laisvalaikį.
„Gal tie, kurie jaučius augina tvartuose, su silosu ir neturėjo jokių problemų, bet mano galvijai laikomi lauke, tad jiems šią žiemą reikėjo daugiau šieno ir šiaudų. Tiesa, praėjusi vasara nebuvo labai palanki šieno gamybai, tad vien pernykščio nepakako. Laimei, turėjau iš seniau pasigamintų pašarų, tad šiemet išnaudojau visus turimus resursus. Akivaizdu, kad ateinančią vasarą reikės vėl pasiruošti šiek tiek didesnius jų kiekius nei įprastai“, – kalbėjo E.Bendoraitis.
Vyras pasakojo, kad, nepaisant išvardintų problemų, daugiau iššūkių ūkyje nekilo. Net ir spaudžiant 20 ar 30 laipsnių šalčiui jo auginami augaloti galvijai retai kada eidavo į pastoges, dienas leisdavo tiesiog gulėdami ant baltu sniegu padengtų laukų.
Gimtinės ilgesys
E.Bendoraičio gyvenimo istorija galėtų tapti puikiu pavyzdžiu, kaip likimas mėgsta papokštauti. Žvelgiant į šiandieninį jo entuziazmą, sunku patikėti, kad tai tas pats mieste užaugęs vaikas, kuriam kadaise vasaros atostogos kaime atrodė tarsi didžiausia tremtis. Evaldas neslepia: vaikystėje, kai bendraamžiai džiaugdavosi laisve, jam savaitės pas močiutę kaime virsdavo tikra kankyne. Ilgai apie ūkininkavimą jis apskritai neturėjo net menkiausio supratimo.
Prieš tapdamas žemdirbiu, vyras išbandė save visiškai kitose srityse. Kurį laiką jis sėkmingai dirbo vadybininku vienoje vietinėje įmonėje, tačiau troškimas užsitikrinti finansinį stabilumą nuvedė į užsienį.
Istorija apie emigraciją prasidėjo nuo paprasto ir pragmatiško tikslo – su žmona vyras išvyko į Airiją vos keliems mėnesiams, kad užsidirbtų naujam automobiliui. Tačiau, kaip dažnai nutinka, trumpa viešnagė nepastebimai virto 7 metais svečioje šalyje. Nors ten gyvenimas tekėjo sava vaga, tėvynės trauka ir noras kurti kažką savo galiausiai nugalėjo, tad Evaldas su šeima grįžo atgal į Lietuvą.
Gimtinėje Bendoraičiai įsikūrė vienkiemyje, esančiame Kumečių I kaime. Čia didžiuliame (maždaug 3 ha) plote, gamtos apsuptyje įkurtoje sodyboje pora leidžia ir darbo dienas, ir laisvalaikį. Sodybą pamėgę ir Bendoraičių draugai bei bičiuliai. Kaip juokavo Evaldas, aplink nėra kaimynų, o miško žvėrys tikrai nesiskundžia žmonių draugija.
Kol tik dalinai aptvertoje sodyboje neapsigyveno šuniukas, į ją neretai užklysdavo kiškiai, stirnos, lapės, net šernai. Dabar miško gyvūnai čia lankosi ne taip dažnai.
Planai pasikeitė
Nors šiandien Kumečių I kaimo sodyba yra privati šeimos tvirtovė, pirminės vizijos buvo visai kitokios. Evaldas prisimena, kad kartu su šviesaus atminimo dėde Aidu Bendoraičiu, su kuriuo juos siejo itin artimas ryšys, jie puoselėjo mintį čia sukurti kaimo turizmo verslą. Dėdė turėjo aiškią viziją, kaip ši vieta turėtų atrodyti, o Evaldas dar būdamas moksleivis savo rankomis čia sodino pirmąsias pušeles, kurios šiandien jau stiebiasi į dangų.
Prasidėjusios statybos ir aplinkos tvarkymas pamažu keitė šeimos požiūrį. Kai darbai pagaliau priartėjo prie pabaigos ir sodyba nušvito visu savo grožiu, Evaldas su žmona susižvalgė ir suprato – tokia ramybe dalintis su svetimais jie tiesiog nenori. „Supratome, kad šį kampelį kūrėme ne kitiems, o sau. Norėjome čia gyventi, kurti kasdienybę ir džiaugtis kiekviena akimirka patys“, – su šypsena prisimena ūkininkas.
Sodybos teritorija – tikras rojus vandens pramogų ir ramybės mėgėjams. Čia tyvuliuoja du tvenkiniai, kurie karštomis vasaros dienomis tampa pagrindine atsigaivinimo vieta. Tačiau vanduo Evaldui tarnauja ne tik maudynėms. Vos radęs laisvą minutę tarp ūkio darbų, jis griebia visada paruoštą meškerę. Žvejyba jam – ne tik didžiausias pomėgis, bet ir geriausias būdas „išvėdinti“ galvą. Tvenkiniuose gausu žuvies, tad laimikis dažnai džiugina šeimą.
Nors į Lietuvą iš Airijos Evaldas su šeima grįžęs jau daugiau nei dešimtmetį, per visą šį laiką nebuvo nė akimirkos, kad suabejotų savo pasirinkimu. Nepaisant to, kad gyvenimas didelėje sodyboje reikalauja milžiniškų pastangų, pavyzdžiui, vien žolės pjovimas visoje teritorijoje užima visą darbo dieną.
Visgi vyras to nelaiko našta. „Tai ne darbas, o gyvenimo būdas. Kiekviena čia praleista valanda, net ir pjaunant žolę ar dirbant kitus darbus, mums teikia malonumą, nes žinome, kad kuriame savo pačių ateitį“, – sakė Evaldas.
Nesudėtinga priežiūra
Ūkininkauti Evaldą įkvėpė jau minėtas dėdė A.Bendoraitis, kai savo sūnėnui padovanojo keliasdešimt hektarų žemės. Kadangi ji nėra pati derlingiausia, auginti javus ar rapsus čia greičiausiai nelabai apsimokėtų. Būtent dėl to E.Bendoraitis nusprendė įsigyti galvijų bandą.
„Man visada patiko hailendų veislės jaučiai. Dirbdamas vadybininku važinėjau po visą Lietuvą. Užsukdavau ir į ūkius, tad tam tikrų žinių, kaip juos auginti, jau turėjau. Kai kas bandė atkalbėti nuo šios minties, siūlė rinktis kitą veislę, pavyzdžiui, aubrakus, kurie auga daug greičiau. Visgi jų nenorėjau. Aubrakai – gana agresyvūs gyvūnai. Hailendai – daug paprastesni. Nors ir auga beveik 3 metus, jie gana draugiški, nesukelia didelių problemų. Be to, man jie labai gražūs. Dideli ragai ir ilgas kailis traukia daugelio žmonių akis“, – kalbėjo pašnekovas.
Ūkininko skaičiavimais, vienam galvijui išlaikyti reikia maždaug 1 ha ganyklų, o pati Hailendų veislės jaučių priežiūra nereikalauja daug pastangų. Svarbiausia, kad gyvūnai turėtų prieigą prie vandens: vasarą jiems pakanka žalios žolės, o žiemos sezonu jie šeriami šienu bei šienainiu. Evaldas pabrėžia esantis gyvulininkas, o ne augalininkas, todėl kitokių pašarų pats negamina, o jų pirkimas, jo nuomone, padarytų šį verslą nuostolingą.
Galvoja apie kitokią realizaciją
Akivaizdu, kad ūkininkavimas Evaldui – ne tik darbas, bet ir didžiulis malonumas, kuriuo jis noriai dalijasi su kitais. Savo auginamus Hailendus jis jau ne kartą pristatė žemės ūkio parodose Raseiniuose bei Kaune, o sodybos duris atvėrė net ir patiems mažiausiems, čia rengdamas vaikų dienos stovyklas.
Viena sėkmingiausių pastarojo meto iniciatyvų tapo bendradarbiavimas su profesionaliu virtuvės šefu. Kartu jie suorganizavo išskirtines edukacines vakarienes, kurių metu svečiai ne tik mėgavosi gurmaniškais jautienos patiekalais, bet ir iš pirmų lūpų išgirdo apie egzotiškų raguočių auginimo subtilybes bei ūkio kasdienybę.
Toks formatas sulaukė netikėtai didelio susidomėjimo. Pasak E.Bendoraičio, vos paskelbus apie renkamą grupę, laisvos vietos ištirpo akimirksniu. Matydamas tokį žmonių smalsumą ir poreikį kokybiškam kaimo poilsiui su edukaciniu prieskoniu, ūkininkas jau dėlioja ateities planus. Jis svarsto sodyboje pastatyti atskirą pastatą, specialiai pritaikytą svečių priėmimui ir panašiems renginiams organizuoti.
„Galvoju ir apie galvijų pardavimą tiesiogiai supirkėjams. Dabar tam labai geros sąlygos, mat mokama apie 4 Eur/kg. Kita vertus, nenoriu prarasti dabartinių klientų, tad to, ką dariau iki šiol, bent jau artimiausiu metu nežadu atsisakyti. Planuoju ir toliau pats pjauti jaučius ir pardavinėti jų mėsą“, – teigė pašnekovas.
Anot jo, jautienos vartojimas Lietuvoje sparčiai populiarėja, nors tikrai ne visi dar moka deramai paruošti šią mėsą. Žemdirbio teigimu, norint skaniai paruošti jautieną, reikia tam tikrų specifinių žinių.
„Dar platesnį jautienos vartojimą riboja gana didelė jos kaina. Kita vertus, geros mėsos Lietuvoje įsigyti taip pat nėra lengva, nes ta, kuri atsiduria pas supirkėjus, dažniausiai iškeliauja į kitas šalis, o Lietuvoje lieka tik tos kūno dalys, kurios nepatinka turtingesniems užsieniečiams. O žmonės nori kokybės! Bet net ir turėdami kokybiškos mėsos, ne visi žino, kaip su ja elgtis. Kai kurie nusiperka jaučio sprandą ir bando iš jo iškepti kepsnį. Bet juk čia ne kiauliena! Paruošti jautieną reikia daugiau kantrybės ir žinių“, – teigė Vilkaviškio krašto ūkininkas.
Pats Evaldas teigė labai mėgstantis jautieną, tačiau jos kasdien nevalgantis. Vyras juokėsi, kad nepaisant to, jog augina mėsinius galvijus, jis yra tikras lietuvis, todėl kartais jautieną iškeičia į kiaulienos lašinukus.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą