Aktorė Virginija Kochanskytė: kiekgi galima lietuviams kelti nuotaiką

Beveik ketvirtis amžiaus, kai teatro ir kino aktorė, dabar ir Klaipėdos universiteto docentė Virginija KOCHANSKYTĖ su savo literatūrinėmis programomis, kameriniais spektakliais važinėja po Lietuvą, po jos dvarus, bažnyčias, mokyklas, muziejus ir bibliotekas, pavertusi savo profesinį polinkį tiesiog misija, kurios negali nei pamesti, nei perleisti kitiems. Jos programos sutraukia gausybę publikos, nors nei šokiruoja, nei juokina, tik paliečia lietuvyje kai ką svarbaus, ką jis ne itin vertina arba būna primiršęs savyje turįs, todėl su visa atsakomybe aktorė tvirtina: kad ir kaip pesimistiškai galvotume apie globalizmo persmelktą laiką, lietuvių tauta dar yra gyva.

- Jūs lengvai atsisveikinate su prabėgusiais metais, jaunyste, draugais?

- Labiausiai padeda ne atsisveikinti, bet pasisveikinti su ateinančiu laiku naujos kūrybinės idėjos. Sakysim, metams baigiantis, iš vienur kitur skambina ir klausia, ar nesutikčiau sukurti programą, skirtą baroko metams; Lietuvoje jie bus minimi 2024-aisiais. Tai nuostabiausia kalėdinė dovana kokia tik gali būti, nes ji tiesia tiltą per naujų metų slenkstį. O jeigu tu nesvajoji, jei neturi planų ateičiai, tada galvoji, kaip greitai bėga laikas, štai dar vieni metai nugarmėjo praeitin... Bet jeigu tiesi tiltus per tą slenkstį, tu tiesiog nepastebi tirpstančio laiko arba jis nėra toks skaudžiai geliantis, nes žada kūrybos džiaugsmą ateityje.

- Ir nesunku atidėti į šalį asmenybes, kadaise įkvėpusias jus literatūrinei kompozicijai, mini spektakliui?

- Nežinau, kaip esti dainininkams ar muzikantams, po kažkiek metų vėl atliekantiems tą patį kūrinį, bet pati esu pastebėjusi skirtumą, kaip aš skaičiau ir ką girdėjau skaitydama, sakysim, Adomą Mickevičių prieš 25 metus ir dabar. Dalyvaudama mūsų genialaus poeto Sigito Gedos 80-mečio renginiuose skaičiau ne vien poeziją, kurios daug atmintinai moku, ir kurią esu skaičiusi daugybę kartų, bet pasitelkiau ir jo straipsnių fragmentus. Viename jų jis aprašo savo santykį su kitų poetų kūryba. Jis rašo, kad jam artima tik tai, kas atliepia jo patirtims arba mūsų pasąmonės slėpiniams, apie kuriuos sužinome, tik susidūrę su kokia nors knyga, spektakliu, poezija, - tada staiga randi atsakymus į klausimus, kurie glūdėjo tavyje, jie iškyla iš tavęs, būtent iš tavęs. Šitokie kitos patirties atspindžiai turtina, brandina, augina tave.

- Kai jūs skaitot S.Gedos „Giesmę apie šventąją Lietuvos upę" („Aš vemiu tulžimi, aš ir pats čia gyventi nenoriu,/Tebūnie šitas kraštas prakeiktas sykiu su manim, -/Jeigu būtų tauta! Atsirastų ir duonos, ir oro,/ Atsigautų ir Nemunas, gaustų putota vilnim!", arba kitas eilutes: „Jei po tūkstančio metų kada čia užklysi, keleivi,/Ir ant pilkalnio aukšto sustojęs žiūrėsi liūdnai, -/Pagalvok, kad gyventa, kad plaukta, kad trenktasi laivo/Į pajuodusį krantą... Pelenai, pelenai, pelenai."), ar tai reikštų, jog šitos poeto mintys yra ir jūsų sielos atspindžiai?

- Jos atliepia ilgesį. Galbūt harmoningos bendruomenės ilgesį. Šitos „Septynių vasarų giesmės" yra parašytos Sąjūdžio priešaušryje. Tauta niekur nedingusi, jinai yra mumyse. Jeigu mumyse ji būtų visiškai numirusi, mes jos nesiilgėtume. Ir jeigu S.Gedos esybėje jos nebūtų buvę, jis apie tai nebūtų rašęs. Negailestingai skaudžiai jis tai įvardina savo giesmėse, bet, žiūrėkite, yra ir pirmoji giesmė, yra ir paskutinė giesmė, kuri šlovina brangią Tėvynę...

Labai gerai, kad ilgesys yra likęs. Ir komentarai internete ar jūsų laikraštyje rodo, kad visa tai nėra dingę. Aš keliauju ne po sostinę, keliauju po Lietuvą, po miestus, miestelius, bendruomenes, seniūnijas, - kur tik netenka būti, ir aš liudiju - Lietuva gyva. Žmonės jos ilgisi, kada klauso tekstų, dainų ar minčių, žinokit, vyrai paskui su ašaromis akyse prieina ir man dėkoja. Ir globalistinės idėjos, kuriomis yra persismelkusi tam tikra dalis visuomenės, nesugebės numarinti šito ilgesio, vadinasi, ir sunaikinti Lietuvos. Šio jausmo apimti mūsų tėvai ir seneliai užsiaugino fantastiškus vaikus ir anūkus, kurie 1988 metais ir sukūrė Sąjūdį.

- Kurio veikloje aktyviai dalyvavote ir jūs...

- Laisvės žygio pradžia buvo žaliųjų žygiai po Lietuvą, keliavau kartu su rašytojais ir poetais; į susitikimus ateidavo minios žmonių. Paskui, žinoma, Sąjūdis. Buvau Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo delegatė. Kai S.Geda, vienas iš veikliųjų Persitvarkymo iniciatyvinės grupės žmonių, iki tol nedalyvavęs politikoje, pasiryžo eiti kandidatuoti į Aukščiausiąją Tarybą, važinėjau su juo ir prof. Antanu Buraču po Dzūkiją, po Sūduvą ir agitavau žmones, skaitydama jo poeziją. (Juokiasi.)

Pagalvokite, kiek per tuos tris dešimtmečius po Sąjūdžio istorinių knygų atsirado, kiek romanų, kiek filmų, kurie dar labiau sustiprino ilgesį būtent tos vieningos Lietuvos. Žinoma, man begaliniai liūdna, kad 2023 metais valstybiniu lygiu nebuvo paminėta Tautiškos giesmės 125 metų sukaktis. Kiek žinau, Vinco Kudirkos muziejaus darbuotojų Kudirkos Naumiestyje norėta ypatingai paminėti šitą datą liepos 6 dieną, bet tas noras nesulaukė sostinės pritarimo. Na, tikiuosi, šiemet valstybinės įstaigos, kurioms privalu žinoti valstybines datas, atsibus ir deramai paminės 105 metų sukaktį, kai Tautiška giesmė buvo įvardinta valstybiniu himnu.

- Jums nesusidarė įspūdis, kad daugybė datų, vardinių metų taip ir lieka popieriuje? Seimas paskelbia juos ir nusiplauna rankas.

- Nesu labai įsigilinusi, kad atsakyčiau išsamiai į šitą klausimą. Galiu papasakoti apie vieną atvejį. Teko dalyvauti prof. Romualdo Grigo knygos ,,Lietuvos piliakalnių paslaptys" pristatyme Vilniuje. Profesorius papasakojo, kaip istorikams inicijavus ir Seimui paskelbus 2017-uosius piliakalnių metais, viskas tuo būtų ir pasibaigę, jeigu ne Lietuvos miestelių, kaimų ir kaimelių bendruomenės, seniūnijos ir merai, kurių dėka piliakalniai, jų prieigos, buvo tvarkomi, surengta daugybė prasmingų renginių. Vienintelis darbas, kurį nuveikė vyriausybė, - pakelėse pastatyti piliakalnių vietas žymintys ženklai. Visa kita buvo padaryta Lietuvos žmonių rankomis, lėšomis bei iniciatyva.

- Beveik visos asmenybės, kurių veiklos pagrindu kuriate savo menines programas, žadino tautinę savimonę. Kodėl neskaitote šiuolaikinių poetų, - gal juose pasigendate to ilgesio?

- Kartais atrodo, kad jos gimsta lyg per atsitiktinumą, tačiau greičiausiai dėl likimo užgaidos būtent tie susitikimai ateina į mano gyvenimą. Nebūna taip, kad aš rinkčiausi kūrėjus pagal jų gimimo metus, nežiūriu, ar vyresnės ar jaunesnės kartos jie esą. Ir Onę Baliukonytę skaičiau, ir Birutę Baltrušaitytę, - joje begaliniai stipri Mažosios Lietuvos meilė... O poetus Joną Aistį, Česlovą Milošą ir Janą Kaplinskį galima sakyti, pats S.Geda man įdėjo į rankas... Nėra senos ar naujos literatūros, yra tik gera, prasminga.

- Kaip suprantu, jūs nemėgstate atsisveikinti, - mėgstate pasisveikinti. Galbūt atsisveikinti jums reiškia - pamiršti?

- Atsisveikinimo momentas man begaliniai skaudus dėl to, kad nebegalėsi paklausti žmogaus, kuris išėjo, nebegalėsi jam pasakyti, kaip tu jį myli, negalėsi sužinoti nieko daugiau apie tą žmogų. Ypač aštriai mes tą suvokiame, kai išeina patys artimiausi ir brangiausi žmonės. Sakytum, man labai svarbi kūryba, ji man visuomet buvo atrama, bet didžioji mano gyvenimo atrama ir apsauga, be jokios abejonės, buvo mano mama ir yra mano vyras Arūnas Sakalauskas. Dvi atraminės kolonos, jos mane mylėjo, jos mane suprato, laimino mano visus skraidymus po Lietuvą, visas begalines gastroles ir sergėjo mane nuo negandų. Jau treji metai, kai mamos netektį man padeda išgyventi kūryba, bet aš vis grįžtu, grįžtu į praeitį ir bandau atsakyti sau, ko mama jau nebegali pasakyti.

- Bemaž kasdien praeinu pro paminklą V.Kudirkai,- įdomu, kokią įtaką skulptūros autorius, jūsų vyras skulptorius Arūnas Sakalauskas daro jūsų kūrybinėms kryptims?

- Buvo nuostabus sutapimas: beveik tuo pat metu, kai JAV lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos pirmininkė Marija Remienė pakvietė mane su V. Kudirkos programa atšvęsti šimtąsias Tautinės giesmės sukūrimo metines, Lietuvoje aktyviai veikė gydytojų įkurtas V. Kudirkos vardo fondas, inicijavęs paminklą jos kūrėjui. Arūnas laimėjo konkursą. Tad, galima sakyti, gana lygiagrečiai į mūsų gyvenimą atėjo V. Kudirka.

Yra istorinių asmenybių, dėl kurių reikšmės mūsų nuomonės kažkiek skiriasi, tačiau dėl istorijos traktuotės prieštarų nekyla. Pavyzdžiui, Arūnas LDK didįjį etmoną Joną Karolį Chodkevičių laiko išskirtine figūra, suvaidinusią didelį vaidmenį ne tik Lietuvos istorijoje, o man didelis atradimas prieš kiek metų buvo Mykolas Kleopas Oginskis; iki šiol esu juo pakerėta.

Kai pirmą kartą Plungėje ūkininkams ir verslininkams pristatėm programą ,,M.K.Oginskis: Tėvynei skiriu turtus, darbus ir gyvenimą", galit įsivaizduoti: aš pasakoju apie Oginskį, jo žygius, skamba jo muzika, dainos, - tarp mūsų ir žiūrovų užgimė tokia sinergija, kad rimti vyrai ašarojo klausydami apie didžiavyrį, kuris savo turtus padėjo ant Tado Kostiuškos sukilimo stalo, kuris kaip autonominę imperijos dalį buvo panūdęs atkurti LDK... Mes scenoje kaip ant kokio laužo jautėmės, o žmonės, galbūt esantys toli nuo meno, nuo literatūros, nejučiomis atsitiesė, pasijuto gražūs ir galingi kaip LDK kariai...

- Jūsų veikla yra pastebėta ir įvertinta: esate Klaipėdos kultūros magistrė, Kauno Santakos garbės ženklo, Juozo Keliuočio, Ievos Simonaitytės premijų laureatė, Seimas jus pagerbė Gabrielės Petkevičaitės - Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai". Ar likčiau teisi sakydama, kad nesate pajutusi Kultūros ministerijos palaikymo ir visa, ką darote, lieka asmeninės iniciatyvos lauke?

- Kultūros ministerijos nesu pastebėta. Bet už man įteiktų apdovanojimų stovi nuostabūs kultūros žmonės, kurie geba matyti ne tik savo, bet ir kitų darbus ir negaili gerų žodžių kitiems. Tokių žmonių per Lietuvą esu sutikusi labai daug. Jeigu reikėtų visus juos išvardinti, būtų ilgas ilgas sąrašas. Pagarba ir padėka jiems. Bet didžiausias apdovanojimas yra tai, kad mano darbai yra reikalingi žmonėms, kad vis dar sulaukiu daug kvietimų, daug klausimų, ką naujo esu sukūrusi, ką gražaus galėčiau pasiūlyti tai ar kitai progai...

Branginu bendrystės jausmą. Kai aš augau, buvo sakoma, kad šeima yra valstybės pagrindas. O kas yra šeima? - tai bendruomeniškumas, tai rūpestis vienam kitu. Kai vyresnieji jaunimui diegia vertybes, žmogiškumo prasmę, Tėvynės ir artimo meilę, kai jaunesnieji rūpinasi vyresniaisiais ...

Išėjau iš Kauno nacionalinio dramos teatro suvokusi, kad jau viską, ką galėjau, suvaidinau, mano amžiaus aktorėms (man tada buvo 50 metų) rimtų, įdomių vaidmenų nei kas siūlo, nei pagaliau jų yra. Žinoma, man, ko gero, buvo lengva tą žingsnį padaryti, nes aš jau tada aktyviai keliavau su savo monospektakliais, literatūrinėmis muzikinėmis impresijomis, buvo labai daug kūrybinių bičiulysčių ir draugysčių su bibliotekomis, muziejais ir kultūros centrais.

O kad dabar žmonės labai ilgisi rimto, ne deklaratyvaus, bet meninėmis priemonėmis perteikto kūrybinio dialogo, galiu patvirtinti. Kai pernai pavasarį Kauno filharmonijoje pristatėme programą, skirtą norvegų kompozitoriui Edvardui Grygui, kurioje kalbama ir apie bėgantį laiką, ir apie meilę, įkvepiančią kūrybai, ir apie tėvynės praradimą, jos ilgesį bei atradimą, kurioje cituojami jo XIX amžiaus pabaigoje užrašyti žodžiai: „Suprantu tuos norvegus, kuriems užteko proto atsukti nugarą Norvegijai ir tapti europiečiais, bet aš negalėčiau, ne, niekada, nes aš turiu ne tik protą, bet ir širdį", muzikologė Alina Ramanauskienė mums padėkojo, kad pagaliau su žiūrovu rimtai kalbamasi. Kiek galima kelti nuotaiką...

Kiekgi galima bėgti nuo savo gyvenimo į užsimiršimą... Nuotaikos kėlimu susirūpinusi televizija, įvairūs šou, bet jei žmogus ateina į susitikimą su profesionaliais menininkais, kur vyrauja rimta literatūra, klasikinė muzika, jie čia turėtų rasti atbalsį savosioms patirtims, pasąmonės slėpiniams, Grožio ir harmonijos ilgesiui...

- Jūs kalbate apie bendruomeniškumą, betgi jo taip stinga mūsų žemėje. Kas galėtų numaldyti egzistuojančią visuomenės grupių priešpriešą?

- Tie, kurie tai suvokiame. Tie, kurie suvokdami susiskaldymą, neieško kaltų ir neaiškina, kokie vieni ar kiti yra blogi, - jie tiesiog žino, jog geriausias būdas nugalėti priešą yra paversti jį savo draugu. Kitaip tariant, jei paimi ginklą, jau kariauji prieš kitą, jau esi nusikaltėlis, o jeigu lieki taikos, gėrio pusėje, liudiji taiką, gėrį grožį. Kai mes įsijungiame į tą kovą, net nepastebim, kaip suinteresuotieji mūsų kova, priima mums nepalankius sprendimus. Šv. Paulius laiške korintiečiams rašo: ,,Grožis tai amžinybės atspindys, tai nujautimas Dievo". Man, regis, meilė ir menas yra geriausios, paveikiausios priemonės apgyvendinti Dievą žmoguje.

- Toks ilgas ilgas kelias santarvės link, tiesa?

- Kol mumyse gyvas skausmas dėl tautos, kurios mes ilgimės, natūralu, kad mums norisi kuo greitesnio rezultato - ryt, poryt, kitąmet. Bet gal tai nutiks po penkerių ar po dešimties metų. V.Kudirka, likus dviem mėnesiams iki mirties, rašo geram savo draugui: „Gyvenu vienui vienas, neišlipu nei iš lovos, neturiu nė šešėlio lietuvio aplink save". Tais pačiais metais jis sukuria „Tautišką giesmę", kuri po 20 metų paskelbiama Nepriklausomos Lietuvos valstybės himnu.