Apie tokius kaip pianistė Aleksandra Žvirblytė sakoma, kad gimė su sidabriniu šaukštu. Garsaus choro dirigento ir pedagogo Vytauto Žvirblio bei vienos žymiausių Lietuvos pianisčių, profesorės Veronikos Vitaitės dukra augo apsupta muzikos, mokėsi pas geriausius profesorius ir su kaupu išpildė vaikystės svajonę būti scenoje. Atrodo, sėkmė jai buvo patiekta ant lėkštutės. Nedaug kas žino, kiek pastangų jai kainavo noras ištrūkti iš tėvų šešėlio.
„Viską turiu daryti geriau už kitus, antraip kritikos strėlės skries ne man pačiai, o tėvams“, - sako Palangoje beprasidedančio Tarptautinio M. K. Čiurlionio muzikos festivalio vadovė. Dabar, pati būdama profesore, Aleksandra mato tuo pačiu keliu einantį savo sūnų, vieną ryškiausių jaunosios kartos Lietuvos pianistų Paulių Anderssoną, kuris scenoje atstovauja jau trečiajai dinastijos kartai.
Esate garsios muzikų dinastijos atstovė. Ką reiškia augti šeimoje, kurioje ir tėtis, ir mama pasiekė karjeros aukštumų?
Gimti ir augti žinomų muzikų šeimoje - ir laimė, ir didelė atsakomybė.
Laimė, nes muziką „geri“ jau su motinos pienu, ji skamba nuo pat pirmų dienų ir tampa savastimi labai anksti.
Tėvus scenoje regėjau nuo vaikystės, muzika namie skambėjo kiaurą dieną - mama ruošdavosi koncertams, ateidavo ir jos mokiniai. Aš gimiau ir pirmus 7 metus praleidau Šiauliuose. Mano tėvai turėjo fantastišką bendraminčių būrelį, jie visi draugiškai važinėjo į Vilnių paklausyti koncertų ar operos, į Panevėžį - pamatyti Juozo Miltinio pastatymų, nusigaudavo ir į kaimynines šalis, jei sužinodavo, kad ten koncertuoja geras atlikėjas. Dalindavosi įrašais, „medžiodavo“ geras plokšteles.
Kai su tėvais važiuodavome į Vilnių aplankyti mamos giminių, mašinoje visuomet dainuodavome lietuvių liaudies dainas.
Mūsų namuose lankydavosi daug žymių žmonių. Visų pirma tai mano mamos ir mano profesorė Olga Šteinberg, kurios dėka tėvai ir apsisprendė iš Šiaulių keltis į Vilnių. Tiesiog profesorė pasakė mamai: „Tavo penkiametė dukra iš klausos viena ranka groja vieną lietuvių liaudies dainą, kita - kitą. Privalai vežti ją į Čiurlionio mokyklą.“
Pamenu ir vienintelį mano atmintyje išlikusį susitikimą su kompozitoriumi Baliu Dvarionu. Man buvo penkeri, Dvarionas koncertavo Šiauliuose. Tėvai įdavė gražią gėlę, kurią aš išnešiau į sceną. Sako, kad nešiau tą gėlę su tokia susižavėjusia veido išraiška, kad Maestro tarė: „Pagrosiu valsą šitai mergaitei su balta suknele.“
Taigi, muzika mane supo nuolat, net nekilo minčių, kad galiu gyvenime eiti kitu keliu. Vaikiškose fantazijose dažnai įsivaizduodavau save scenoje, su labai gražia suknele ir daug klausytojų.
Persikėlus į Vilnių, ypač kai mano mama ėmė vadovauti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Fortepijono katedrai, atsidūriau kaip po didinamuoju stiklu. Buvau labai tapatinama su mama.
Pamenu ir vieną kuriozinį atvejį. Man buvo gal 25-eri, atvykome koncertuoti į vieno miestelio muzikos mokyklą, o ten afiša: „Koncertuoja Veronika Vitaitė su dukra“. Organizatoriai nepasivargino net pavardės parašyti.
Man būdavo žymiai lengviau už Lietuvos ribų - išnykdavo jausmas, kad privalau kažką daryti, nes šeimos vardas įpareigoja. Būdavo gera matyti laimingus klausytojų veidus, kuriuos palietė mano atliekama muzika, leisdavau sau atsipalaiduoti ir būti tokia, kokia esu. Vėliau „susidraugavau“ su savimi ir koncertuodama Lietuvoje.
Ką reiškia siekti karjeros muzikoje - nuo ryto iki vakaro groti ir neturėti vaikystės?
Nuo ryto iki vakaro niekada negrojau, nebent jau „degdavo“ kokia programa. Nuo pat mažens turėjau puikius mokytojus, o kai tinkami įgūdžiai suformuojami nuo ankstyvo amžiaus, tai nereikia ir tokio kiekio valandų, išmoksti pasiekti rezultatą per trumpesnį laiką.
Tiesą sakant, nemanau, kad grojimas po 10 valandų per dieną yra kažkoks siektinas gėris. Tam, kad turėtum ką pasakyti publikai, reikia turtingo vidaus. Turime ne tik pirštus miklinti, bet ir pasikrauti įspūdžių, žinių, potyrių - skaityti, bendrauti su įdomiais žmonėmis, keliauti. Tiesiog gyventi visavertį gyvenimą.
Nemanau, kad grojimas po 10 valandų per dieną yra kažkoks siektinas gėris. Tam, kad turėtum ką pasakyti publikai, reikia turtingo vidaus.
Būdama maža dideliu noru dirbti nedegiau, tiesiog buvau disciplinuotas vaikas. Kiemo draugai iki šiandien prisimena, kaip žaisdavau su jais, po to pažiūrėdavau į laikrodį ir sakydavau: „Dabar valandą pagrosiu, po to vėl ateisiu žaisti.“
Bet vėliau aplankė ir azartas dirbti, pamačiau, kad tai yra be galo įdomus procesas, įtraukiantis ne mažiau, nei intriguojančios knygos skaitymas. Tada jau valandų nebeskaičiuoji.
Na, ir tas jausmas, kai gali išeiti į sceną ir pasidalinti muzika su kitais. Čia kaip koks narkotikas - pripratęs prie to jausmo tampi priklausomas.
Pati nuėjusi šį nelengvą kelią nemėginote apsaugoti sūnaus Pauliaus nuo tokio likimo?
Nuo pat pradžių žinojau, kad mokysiu sūnų groti. Ar bus profesionalus muzikas - čia klausimas, į kurį turėjo atsakyti laikas. Iš muzikos pereiti į IT ar bankininkystę galima ir vyresniame amžiuje, o norėdamas būti scenoje, turi įgūdžius išsiugdyti nuo pat mažumės, kitaip šansų tapti koncertuojančiu atlikėju beveik nėra.
Taigi, nusprendžiau suteikti sūnui tą kokybišką startą. Džiaugiuosi, kad jis pamilo muziką ir nusprendė likti tame nelengvame kelyje.
Ir dabar esate panirusi į begalę veiklų. Ar tokį aktyvumą taip pat paveldėjote iš tėvų ir perdavėte sūnui?
Tėvus veikloje mačiau nuo pat mažens. Jie gegužę atšventė 60 metų vestuvių sukaktį. Tėveliui dabar 93, mamai - 85-eri, bet matyti juos nieko neveikiančius retai pasitaiko. Tėvelis dar vairuoja automobilį, mama dirba su mokiniais, groja, organizuoja tarptautinius renginius. Matau, kaip gražiai jie vienas kitu rūpinasi ir kaip vienas kitam padeda. Kaip diskutuoja, skaito, klauso koncertų, bendrauja su žmonėmis. Kaip sulaukę garbaus amžiaus neprarado vidinio variklio, smalsumo, noro ką nors nuveikti ir padėti kitiems.
Kas sunkiau - groti pačiai ar klausytis didžiojoje scenoje grojančio sūnaus?
Būdavo laikai, kai dėl sūnaus jaudindavausi. Ypač kai paauglystėje nuspausdavo greičio pedalą iki dugno ir grodavo maksimaliais įmanomais greičiais. Dabar Pauliaus koncertuose sėdžiu ramiai. Jis - brandus muzikantas, turi savo veidą ir požiūrį, eina į sceną giliai apmąstęs kūrinius. Man visuomet įdomu jo klausytis. Be to, jis yra pasiekęs labai aukštą profesinį lygį, taigi žinau, kad su visais iššūkiais scenoje susidoros.
Ar sūnus Paulius, kaip dinastijos tęsėjas, prisideda ir prie Tarptautinio M. K. Čiurlionio muzikos festivalio organizavimo?
Paulius renginiuose nuo pat mažens - ir močiutės, ir mamos organizuojamuose. Teko jam išbandyti įvairius amplua - ir plakatų kabintojo, ir bilietų tikrintojo, ir vairuotojo. Augant pareigos rimtėja, dabar amplitudė plati - nuo praktinių ūkinių darbų iki tarptautinių ryšių.
Džiaugiuosi, kad labai padeda Pauliaus žmona, smuikininkė Julija Andersson. Ji ir idėjiškai, ir praktiškai prisidėjo prie to, kad festivalis kiltų į aukštesnį lygį.
Sausį net trys kartos - profesorė Vitaitė, jūs ir Paulius - grojote vienoje scenoje. Ką tai reiškia jums pačiai, mamai ir sūnui?
Tai - ypatingas įvykis! Didžiuojuosi savo mama, kuri, būdama 85-erių, žengė į sceną drauge su manim, Pauliumi bei Nacionalinės filharmonijos simfoniniu orkestru, diriguojamu Roberto Šerveniko ir puikiai atliko Vytauto Barkausko kūrinį, specialiai sukurtą mūsų dinastijai.
Neseniai sulaukiau skambučio iš rekordus registruojančios įmonės. Panašu, kad mama yra vyriausia šiuo metu koncertuojanti klasikinė pianistė Lietuvoje, o mūsų dinastija - daugiausia pianistų kartų, vienu metu grojančių Lietuvos scenoje.
Ar ir festivalio scenoje išgirsime jus kartu muzikuojančius?
Dauguma festivalio koncertų vyks Palangos kurhauze. Jo scenoje trys fortepijonai niekaip netilptų (juokiasi). Tačiau mus visus vienaip ar kitaip galėsite išgirsti - Paulius koncertuos su šiuo metu Londone gyvenančiu puikiu smuiko virtuozu Ioneliu Manciu. Pati nekantraudama laukiu šio dviejų jaunų, nepaprastai veržlių ir tuo pat metu subtiliomis interpretacijomis žavinčių atlikėjų pasirodymo.
Aš pati scenoje pasirodysiu ne kartą - ir su publikos numylėtiniais solistais Liudu Mikalausku bei Vilija Kuprevičiene atliksime gražiausias operų ir operečių arijas ir duetus, ir su džiazo legenda Petru Vyšniausku baigiamajame festivalio koncerte improvizuosime pagal visų Europos Sąjungos šalių muziką.
Na, o mama šį kartą demonstruos dar vieną iš daugybės savo talentų - ji kviečia į susitikimą, kuriame pasakos įdomias, intriguojančias, kartais pikantiškas ir visada nepaprastai linksmas istorijas apie muziką ir asmeniškai pažinotus muzikantus. Tie, kurie bent kartą su mano mama yra gėrę arbatos, žino, kaip vaizdingai ji kalba - neįmanoma atsitraukti. Tad kviečiame susitikti ir pažadame puikų laiką visuose šio festivalio koncertuose.
Rašyti komentarą