Alfonsas Žalys - neatsiejamai suaugęs su Klaipėda: tarnavo miestui, jo žmonėms, puoselėjo kultūrą, meną, sportą
(2)Kuo tą laiką užpildysime, toks bus ir mūsų gyvenimas, taip mus gerbs bendražygiai, vertins žmonės, prisimins ateinančios kartos.
Kokiu turiniu tą laiką užpildė Alfonsas Žalys, kurio 95 – ąsias gimimo metines minime spalio 5 dieną?
Gyvenimas sudėtingas, nevienareikšmis, kupinas iššūkių, socialinių lūžių, kai reikia apsispręsti ir priimti tinkamiausią sprendimą.
Likimas A. Žaliui tokių situacijų atseikėjo nesigailėdamas. Sovietinė sistema negailestingai laužė žmones, sunku buvo visiems, ypač inteligentijai, atsidūrusiai negailestinguose komunistinės sistemos gniaužtuose.
Karjerą tuometiniame Šiluvos valsčiuje pradėjęs kaip sporto instruktorius, Tytuvėnų rajono laikraščio korespondentas, vėliau sovietinė kariuomenė, dar vėliau partinis ir ūkinis darbas.
Tačiau mieliausia A. Žaliui buvo jo veikla Klaipėdos miesto Vykdomojo komiteto pirmininko pareigose, kai miestui tarnavo ilgus 29 metus (1961 – 1990).
Ne „ėjo pareigas“, „dirbo“ ar „vargo“, o būtent tarnavo miestui, jo žmonėms, puoselėjo kultūrą, meną, sportą, rūpinosi, kad darbininkiškas, stipriai rusinamas miestas, kokiu jį norėjo matyti partinė nomenklatūra, taptų stipriu Lietuvos kultūros ir pramonės centru.
Dažniausiai savaitgaliais miestiečiai matydavo jį besižvalgantį po miestą, landžiojantį po statomus ir restauruojamus pastatus, vis kažką tikrinantį, užsirašinėjantį.
Vėliau sužinojome, kad pirmadienį į pasitarimą sukviestiems atsakingiems darbuotojams tekdavo išklausyti ne abstrakčių priekaištų dėl nepadarytų ar vėluojančių darbų, o labai konkrečių pastabų ir reikalavimų.
Jis buvo neatsiejamai suaugęs su Klaipėda, miestas jam buvo daugiau nei gyvenamoji vieta, tai buvo dalis jo paties, kaip kad dailininkui paveikslas, kurį daug metų tapė, ieškojo tinkamos kompozicijos, ryškino spalvas ir figūras, tobulino potėpius...
Jo ir jo suburtos komandos pastangomis į Klaipėda buvo kviečiami ir butais aprūpinami kultūros žmonės: dailininkai, skulptoriai, aktoriai, dėstytojai, muzikai, mokslininkai.
Dabar jau retas beprisimena kaip tada atrodė senamiestis: šiukšlynai, bebaigią griūti, o ir visai sugriuvę istoriniai pastatai, apleistos gatvės...
Kiek reikėjo valios pastangų iš pradžių sustabdyti, o netrukus ir atstatinėti tai, kas atrodė jau negrįžtamai prarasta.
Nebuvo lengva, į Maskvą plaukė aktyvistų ir karo veteranų skundai, kad Klaipėdoje valdžia atstatinėja buržuazinį palikimą, o iš plačiosios tėvynės suplūdę karo veteranai net po kelis metus turi laukti butų. Važiavo tikrintojai, tyrė, svarstė komisijose, įspėdavo, rašė papeikimus.
Tačiau nežiūrint į nieką mieste dygo nauji kultūros objektai: Parodų rūmai, Mažosios Lietuvos muziejus, Jūrų muziejus, Laikrodžių muziejus, Muzikinis teatras, Kalvystės muziejus, bibliotekos, kultūros rūmai, ligoninės, aukštosios mokyklos...
Ir tai nebuvo taip paprasta kaip dabar daug kam atrodo – suprojektavai, iš centro gavai pinigus, pastatei!
Reikėjo viską slėpti, išsisukinėti, neva statomas sandėlis ar kitas pramoninis objektas, kuris vėliau būdavo tyliai paverčiamas kokia nors kultūros įstaiga.
Klaipėda pamažu lietuvėjo, į miestą kėlėsi aukštųjų mokyklų padaliniai.
Šalia jau veikusio Kauno politechnikos instituto fakulteto netruko atsirasti Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetai, Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos ikimokyklinio auklėjimo fakultetas, Lietuvos mokslų akademijos padaliniai ir laboratorijos.
Į miestą plūstelėjo tūkstančiai jaunų žmonių, kurie iš esmės pakeitė niūrų, tik į penkmečio planų vykdymą ir viršijimą orientuotą Klaipėdos veidą.
Net išrinktas į Lietuvos Seimą A Žalys rūpinosi Klaipėdos reikalais. Galiu nedvejodamas paliudyti, kad jis buvo vienas iš Klaipėdos universiteto steigimo tėvų, padėjęs įveikti sudėtingus biurokratinius valdžios rebusus.
Daugumai Klaipėdoje išrinktų Seimo narių miesto reikalai, švelniai sakant, rūpėjo tiek, kiek pernykštis sniegas, tuo tarpu A. Žalys net būdamas Vilniuje visada domėjosi miesto reikalais.
1997 m. rugsėjo 1 d. M. Mažvydo paminklo Klaipėdoje atidengimo ceremonija. Vyto Karaciejaus nuotr.
Skambindavo, klausdavo kaip sekasi, teiraudavosi ar nereikia pagalbos, niekada neatsisakydavo padėti sprendžiant anų sunkių metų miesto finansines problemas.
Net 1992 m. grįžęs į Klaipėdą nesėdėjo rankas sudėjęs, ruošė Bandomosios laivų remonto įmonės iškeldinimo planą, aktyviai rūpinosi, kad marių pakrantė taptų prieinama miesto gyventojams, buvo paminklo pirmajai lietuviškai knygai komisijos pirmininkas.
Bėga metai, kaskart vis aiškiau šviečia praeityje padaryti tiek geri, tiek ne visai geri darbai.
Suprantama, A. Žalys nebuvo šventasis.
Visko buvo, juoba tvarkant miestą anais partine ideologija persmelktais laikais, kada turėjai laviruoti tarp sveiko proto ir „vienintelės tikros tiesos“.
Klaipėdai pasisekė, jį sunkiausiais savo egzistavimo laikais beveik trisdešimt metų turėjo išmintingą vadovą, tarnavusį ne partijai, jos ideologijai ar vadams, bet miesto žmonėms.
A. Žalys jam skirtą laiką tarp atsiradimo ir išėjimo užpildė ne tuščiomis kalbomis ar pažadais apie greit užgriūsiantį šviesų rytojų, bet dideliais ir prasmingais darbais, kuriuos galutinai įteisino 1990 metų kovo 11 dieną pasirašydamas Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą.
***
Prieš 18 metų klaipėdiškiai palydėjo ilgametį miesto vykdomojo komiteto pirmininką į Lėbartų kapines amžinam poilsiui, tačiau neužmiršo.
Mieste liko neišdildomi jo atminties pėdsakai ir simbolinė visuomenės pagarba: pėda prie tuometinio Vykdomojo komiteto pastato Liepų gatvėje, memorialinė lenta ant namo sienos M. Mažvydo alėjoje, kur su žmona Genovaite gyveno ir užaugino vaikus, biustas Klaipėdos universiteto garbės daktarui ir miesto garbės piliečiui universiteto miestelyje.
Neužmiršo tėvo ir vaikai. Sūnūs , Vytautas ir Artūras įsteigė „Alfonso Žalio labdaros fondą“, kuris kasmet skiria stipendiją vienam universiteto studentui (- ei), finansavo tėvo biusto pastatymą universitete, dabar aktyviai veikia įgyvendindami projektą „MODE“, skirtą įamžinti legendinį Lietuvos krepšininką Modestą Paulauską ir kitus iš Klaipėdos kilusius Lietuvos rinktinės ir „Žalgirio“ žaidėjus.
***
Spalio 5 dieną jam būtų sukakę 95 metai. Ta proga Lietuvos Seimas iškilmingame posėdyje paminės Nepriklausomybės akto signataro Alfonso Žalio atminimą, prisimins jo nueitą kelią, padarytus darbus Klaipėdai ir Lietuvai.
Prisiminkime jį ir mes!
Rašyti komentarą