„Visuomet galvoju, kaip nustebinti ne tik žiūrovus, bet ir patį save, nes kitaip tiesiog neįdomu“, - pripažįsta Andrius, teikdamas, kad renginio sėkmę galima matuoti pagal tai, kaip ilgai patirtas įspūdis išlieka žmonių atmintyje.
Sausio 31-ąją dieną Kėdainiai pradėjo kultūros sostinės metus su įspūdingu renginiu Nevėžio pakrantėje, kur atgimė Algimanto Kaminsko kūrinys „Kėdainių kronikos“. Žiūrovams parodytos oratorijos „Ašis“ režisierius ir scenarijaus autorius Andrius Žiurauskas prisimena, kad šventei ruoštasi ilgai bei atsakingai, o didžiausias iššūkis buvo nenuspėjamos žiemos oro sąlygos.
Pasak jo, kuriant tokio masto reginį po atviru dangumi, teko ne tik galvoti apie meninę idėją, bet ir nuolat sekti prognozes bei tikėtis palankių gamtos sąlygų.
„Darbas prasidėjo likus daugiau nei metams iki šventės, kai kartu su Kėdainiais ėmėme ieškoti idėjos, rinkti komandą ir projektuoti tai, ko niekas nėra daręs ar matęs. Ši šventė pareikalavo itin kruopštaus darbo sugalvojant koncepciją, kai žiemos pasaka vyksta vienoje upės pusėje, o žiūrovai ją stebi iš kitos.
Visgi, ko žmonės nežino, tai kad prieš renginį kėlėme klausimą – kiek turi būti šalčio, kad šventę atšauktume. Oro negali prognozuoti. Kai darai renginį scenoje, turi kur paslėpti įrangą, atlikėjus, kaip suteikti žiūrovams užuovėją.
Kai tai darai po atviru dangumi, vienintelis globėjas yra Dievulis, kuriam meldėmės ir galų gale džiaugėmės, kad buvo tik šaltis, be pūgos ar visą grožį į pliurzą paverčiančios šlapdribos“, - prisimena režisierius.
Andrius džiaugiasi, kad šiam renginiui iš miesto savivaldybės buvo suteikta didelė kūrybinė laisvė. Vienintelis realus apribojimas – biudžetas, tačiau idėjų ir meninių sprendimų niekas nevaržė, todėl tai jam ir „VANA“ vaizdo namų komandai leido gilintis į Kėdainių istoriją ir ieškoti autentiškų faktų sukurtai žiemos pasakai.
„Kėdainiai man davė visišką laisvę ir dėl to buvau be galo laimingas darydamas šį renginį. Tuomet ir stengtis, kaip menininkui, norisi labiau. Su komanda domėjomės, kuo tai išskirtinis miestas, darėme išsamias kronikų ir literatūros analizes, klausėme pačių miestiečių, ką jie galvoja apie savo miestą, kokius mitus reikia sugriauti ir kurią Kėdainių istorijos dalį įamžinti šioje šventėje.
Ieškojome to, kas yra svarbiausia kėdainiečiui ir kas būtų paveiku apie Kėdainius nieko nežinančiam žiūrovui“, - sako Andrius.
Režisierius pasakoja, kad kuriant renginio koncepciją buvo svarbu rasti balansą tarp vizualaus įspūdžio ir prasmingo turinio. Pasak jo, norėta, kad žiūrovai ne tik grožėtųsi reginiu, bet ir atpažintų jame slypinčias miesto istorijos bei simbolių reikšmes.
„Su Kėdainiais buvome sutarę ieškoti aukso vidurio, jog žmogus, žiūrėdamas į pasakoje pateikiamus simbolius, ne tik grožėtųsi vaizdu, bet ir suprastų jų reikšmę. Šventėje turėjome degančius simbolius, pasakų personažus, šviečiančius namus, laivus ir visą pasakojimą pateikėme ne tiesmukai, o poetiškai, patraukliai ir paveikiai.
Tai buvo didžiulė užduotis, nes norėjome, kad žiūrovas nuolatos patirtų nuostabą ir „Ak“ faktorių“, - teigia režisierius.
Kalbėdamas apie didelio masto renginius, Andrius pripažįsta, kad visiems įtikti – neįmanoma. Kiekviena šventė sulaukia skirtingų reakcijų, todėl svarbiausia yra ne momentinė nuomonė, o tai, kokį įspūdį renginys palieka vėliau. Todėl režisierius įsitikinęs, jog tikrasis renginio sėkmės matas – ar jis išlieka žmonių mintyse ir prisiminimuose.
„Vienas mano bičiulis man yra pasakęs, kad stovėdamas žmonių rato viduryje, vis tiek kažkam neišvengiamai atsuksi užpakalį. Net idealiausios šventės metu kažkas dėl vienokių ar kitokių priežasčių rauks nosį, todėl galima kalbėti apie renginį, kad jis patiko arba nepatiko, bet svarbiausia – ar tu apie jį galvosi praėjus šiek tiek laiko.
Sėkmingas renginys ne tas, kuriame buvo tie atlikėjai, kurių visi norėjo, kuris buvo paprastas ir lengvai suprantamas, o tas, kurį nešiojiesi galvoje po ilgo laiko“, - įsitikinęs vyras.
Andrius sako, kad kiekvienas naujas projektas, kurio imasi „VANA“ vaizdo namai, yra galimybė ieškoti netikėtų sprendimų ir kūrybiškai eksperimentuoti. Būtent todėl režisieriui svarbu tiek sukurti įspūdingą reginį žiūrovui, tiek ir pačiam atrasti kažką naujo, stengiantis nekartoti jau matytų idėjų ir pasitelkti originalias meninės saviraiškos formas.
„Kiekvieną kartą, gaudamas užsakymą, ar tai būtų privati šventė, didžiulis miesto ar net šalies lygio renginys, galvoju, kaip nustebinti ne tik žiūrovus, bet ir patį save, nes kitaip neįdomu. Daryti taip, kaip kažkas jau darė ir kartotis yra tiesiog labai neįdomu. Natūralu, kad turiu kažkokį savo braižą.
Iš manęs šaiposi, jog nėra renginio, kuriame nepastatyčiau krano. Ir Kėdainiuose jis buvo, bet kiekvieną kartą stengiuosi tą kraną atsivežti kitokį, kitur jį pastatyti ir jį išnaudoti taip, kaip dar nebuvau išnaudojęs“, - teigia Andrius.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą