„Aš nemoku gyventi kaip anksčiau“: abiejų kojų netekęs savanoris iš Latvijos grįš į karą Ukrainoje

Dabar, po ilgos reabilitacijos, jis ruošiasi grįžti į frontą – šį kartą kaip dronų operatorius, - praneša 360TV Ziņas.

Prieš dvejus metus Uldis persikėlė į pensionatą Lauciene – ne tik tam, kad atsigautų fiziškai, bet ir išgydytų sielos žaizdas. 

Kiekvieną dieną jis išvažiuoja elektrine motoroleriu susitikti su savo numylėtine – kumele vardu Moncerrata. 

Jo žodžiais, būtent jai jis dėkingas už atgautą sielos pusiausvyrą. „Iš tų, su kuriais tarnavau, likome tik trys“, – sako jis, kalbėdamas su kumele.

2022 m. kovo mėn. Ulidis, gavęs pravardę „Batka“, įstojo į 59-osios Ukrainos ginkluotųjų pajėgų brigadą. 

Liepos mėn. jis neteko vienos kojos dėl kasetinės bombos sprogimo, o vėliau, dėl gangrenos, ir antrosios. Jis tapo pirmuoju latviu, kuris šioje karo veiksmuose patyrė tokius sunkius sužalojimus.

„Sveikos, kojos!“ – su šypsena pasakė jis, pirmą kartą išbandęs protezus, pagamintus klinikoje Cesis. 

Dabar jis yra 8 centimetrais žemesnis, bet džiaugsmas vėl vaikščioti jį įkvepia. 

„Valstybė skyrė 12 tūkstančių eurų, nes pati negalėjo pagaminti protezų“, – aiškina jis. „Jie niekada nebuvo susidūrę su tokiais sužalojimais – su sudraskytomis kojomis“.

Bet svarbiausia jam – nepriklausomybė. 

Aš nebijau mirti. Bijau, kad šis karas nesibaigs

Nuo ryto iki vakaro jis treniruojasi, pats atlikdamas visas užduotis. „Tai reikia daryti kiekvieną dieną. 

Kitaip – nieko nebus šiame gyvenime“, – sako Uldis.

Dabar jis praleidžia 4–5 valandas pensionato sporto salėje. Treniruojasi ir be protezų – ant lygiagrečių strypų. Kai jo 10-metis anūkas atvyko į svečius ir pamatė senelį tokios būklės, jis pravirko.

Uldžio tikslas – jau šią vasarą grįžti į Ukrainos kariuomenę kaip dronų operatoriui Chersono srityje.

 „Ten mane traukia ne romantika, o tikra nepakantumas tam, kad žudomi moterys ir vaikai“, – sako jis. „Suprantu, kad negaliu išgelbėti pasaulio. Bet kažkas turi daryti tai, ko pasaulis atsisako daryti“.

Į klausimą apie baimę jis atsako: „Aš nebijau mirti. Bijau, kad šis karas nesibaigs.“ 

Nors net daugelis tokias traumas patyrusių ukrainiečių į frontą negrįžta, Uldis priėmė kitokį sprendimą. 

„Po Ukrainos aš nebegaliu gyventi kaip anksčiau“, – prisipažįsta jis. 

Jau dabar jis siunčia sveikinimus savo mylimajai – Dignei, dukrai ir dviem anūkams.

Šaltinis: press.lv