Nors 36-erių R. Runkauskas nardo tarp burių meistriškai, ne vienam kyla klausimas - argi ne baisu būti taip aukštai? Pasirodo, Romualdas yra iš tų žmonių, kuriems „per viduriuką“ nėra labai įdomu, tad turi dar vieną ne ką mažesnę aistrą - nardymą... Bet apie viską nuo pradžių.
Kiekvieną pavasarį klaipėdiečiai, susirinkę į „Meridiano“ burių pakėlimo ceremoniją, įsitempę stebi jus, palipusį į pačią stiebo viršūnę. Įdomu, o jūs matote mus, stovinčius apačioje?
Žinoma, matau kuo puikiausiai. Iš aukštai nesunkiai galiu įžvelgti ir atėjusių draugų ar pažįstamų veidus. Iš apačios žvelgiant tikriausiai kur kas aukščiau viskas atrodo. Kai aš pats žvelgiu nuo stiebo viršūnės, man neatrodo, kad būčiau labai aukštai.
Kai 2013-aisiais „Meridianas“ buvo parplukdytas iš doko, mudu su kolega dalyvavome viso burlaivyje esančio takelažo montavime. Tad kiekviena virvė man yra puikiai pažįstama, žinau, ką kur patempti, ką labiau atleisti, - kaip nuluptą.
O koks maždaug yra stiebo aukštis?
Nuo denio iki paskutinės rėjos - maždaug apie 25 metrus. Man tai nėra labai aukštai, ypač, kad burių pakėlimo ceremonijoje dalyvauju jau daug metų, nuo pat šios šventės pradžios, tad man viskas puikiai pažįstama.
Kai 2013-aisiais „Meridianas“ buvo parplukdytas iš doko, mudu su kolega dalyvavome viso burlaivyje esančio takelažo montavime.
Tad kiekviena virvė man yra puikiai pažįstama, žinau, ką kur patempti, ką labiau atleisti, - kaip nuluptą. Pamenu, kai pirmąjį sykį kabinome „Meridiano“ bures, dviese su kolega užtrukome beveik savaitę, o dabar aš jau vienas pats viską tą patį padarau per pusantros dvi dienas.
„Meridianas“ man dabar likęs vienintelis objektas iš aukštuminių darbų, nes dabar daugiau dirbu po vandeniu.
Romai, įdomu, o kaip jūs tapote aukštalipiu ir kiek metų tuo užsiimate?
Kaip iš viso sugalvojau tapti aukštalipiu, negaliu atsakyti. Matyt, tiesiog šovė tokia mintis, ir tiek.
Turėjau kelis pažįstamus aukštalipius, matyt, taip ir užsikabinau. Esu baigęs automechaniko specialybę, bet po mokslų buvau išvažiavęs dirbti į Angliją. Kai grįžau į Lietuvą, iš karto ir pradėjau dirbti aukštalipiu. Šioje srityje išdirbau 10 metų.
Tikriausiai norint dirbti tokį darbą reikia rimtai pasiruošti?
Taip, reikia baigti mokymus ir įgyti aukštalipio pažymėjimą. Kadangi aš daug dirbau ir užsienyje, baigiau rimtus intensyvius tarptautinius „Irata“ kursus. Teko nemažai dirbti Pietų Amerikoje, Šiaurės Amerikoje, Azijos šalyse, Europos šalių net neskaičiuoju, nes jos man kaip namai.
Aukštalipių prireikia pačiose įvairiausiose situacijoje. Jiems tenka ir dangoraižių langus valyti, ir kokią nors aukštai esančią rimtą konstrukciją sutvarkyti. Kokiuose objektuose jums teko dirbti?
Sunku būtų net išvardyti. Tai daugiausia tokie aukšti statiniai, prie kurių nėra galimybės privažiuoti su kranu ar pastatyti bokštelį.
Bet juk nepakanka aukštai palipti. Palipus tenka dar ir svarbią misiją atlikti? Ir kiekviena užduotis tikriausiai vis kitokia?
Tikrai taip. Prieš keliantis į aukštį tekdavo dar ir nemažai pasimokyti, ką ten aukštybėse reikės padaryti. Pavyzdžiui, inžinierius stovi apačioje ir filmuoja, rodo, ką reikia padaryti.
Kokia buvo įspūdingiausia, o gal ir sudėtingiausia užduotis?
Sunkiausios užduotys būdavo užsienio komandiruotėse. Brazilijoje teko dalyvauti didžiulio stadiono fasado statybose - padėjau įtempti membranas.
Kinijoje, Šanchajuje, prisidėjome prie „Disneilendo“ statymo, talkinome įrengiant vėjo šachtą, kurioje imituojamas parašiutininko laisvas kritimas.
Iš vieno vyresnio aukštalipio esu išmokęs pamoką, kad šiek tiek bijoti yra privaloma, nes tai padeda savisaugai.
O jums niekada nebūna baisu, kai reikia būti taip aukštai?
Iš vieno vyresnio aukštalipio esu išmokęs pamoką, kad šiek tiek bijoti yra privaloma, nes tai padeda savisaugai. Bet dar svarbiau yra tiksliai žinoti, ką ir kaip turi padaryti, kad būtum saugus.
Deja, šioje sferoje yra nutikęs ne vienas nelaimingas atsitikimas. Ir tai dažniausiai nutinka, kai per daug savimi pasitiki, tinkamai neprisisega ar nenaudoja privalomų apsaugos priemonių. Protinga baimė padeda apsisaugoti.
Minėjote, kad dabar aukštalipio duoną nukonkuravo naro profesija. Kodėl pasitraukėte iš šios srities?
Taip jau susiklostė. Negaliu sakyti, kad atsibodo, bet ilgainiui pradėjau norėti kokios nors kitokios veiklos. Kadangi jau anksčiau mėgdavau panardyti, draugas seniai įkalbinėjo ateiti darbuotis pas jį į nardymo centrą „Oktopusas“.
Taip vieną dieną ir susigundžiau, nes man tai irgi pasirodė įdomi ir nekasdienė veikla. Dirbant naru kiekviena diena irgi vis kitokia.
O labiausiai viliojo tai, kad nebereikės važinėtis po visą pasaulį. Be to, aukštalipio darbas labiau sezoninis - vasarą labai daug darbų, o žiemą porą trejetą mėnesių gali būti visai be veiklos. Tas nestabilumas šiek tiek vargindavo.
Papasakokite, ką dabar veikiate nardymo centre?
Čia dirbu nuo 2020-ųjų. Aš esu atsakingas už techninį paruošimą, remontą. Taip pat esu tas nardytojas, kuris ieško po vandeniu pamestų daiktų.
Pavyzdžiui, mariose, Danės upėje ar kuriame ežere žmonėms iškrenta iš rankų į vandenį telefonas ar nuslysta brangus žiedas, grandinėlė - kreipiasi į mane pagalbos. Ypač vasarą sulaukiu daug tokių prašymų padėti.
Ir pavyksta?
Iš dešimties kartų devyni tikrai būna sėkmingi.
Oho, neįtikėtina. Juk mūsų vandenys nėra tokie skaidrūs, kad panėręs galėtum matyti nuskendusį žiedą.
Tas ir yra sudėtingiausia, kad matomumas yra labai prastas. Pavyzdžiui, Danės upėje ar mariose po vandeniu gali matyti, kas priešais tave, vos 30 centimetrų atstumu.
Bet jei žmonės tiksliai nurodo vietą, kurioje daiktas nuskendo, paprastai pavyksta jį surasti. Žinoma, tenka į pagalbą pasiimti ir metalo detektorių, nes dažnai daiktai tiesiog įsminga į dumblą ir jų neįmanoma pamatyti. Vieno pakabuko ieškojau net kelias valandas, bet radau.
Daugybė kitų narų nardo, kad pasigrožėtų nuskendusiais laivais, arba gėrisi užsienio vandenyse esančia fauna ir flora, o mane labiausiai veža būtent paskendusių smulkių daiktų paieška.
Tikriausiai užvaldo nemenkas azartas?
Taip, kai daugybė kitų narų nardo, kad pasigrožėtų nuskendusiais laivais, arba gėrisi užsienio vandenyse esančia fauna ir flora, mane labiausiai veža būtent paskendusių smulkių daiktų paieška.
Romai, įdomiai išeina - jūs arba aukštai, arba po vandeniu. O ant žemės jums neįdomu?
Gerai ir ant žemės, bet aukštai ir po vandeniu - tikrai įdomiau.
Esate ekstremalių pojūčių mėgėjas?
Tikriausiai tai jau užkoduota genuose. Mano broliui atiteko sportiniai gabumai, o man - ekstremalių pojūčių troškimas. Jei tik yra proga šokti su parašiutu ar „bandži džampingas“, kai šoki iš aukštai prisitvirtinęs su guma, mielai tai išbandau. Tiesa, greitis ar lenktynės manęs nevilioja.
O į kalnus kopiate?
Kai dirbau Norvegijoje, kasdien eidavai į kalnus pasivaikščioti, bet rimtu alpinistu savęs tikrai nelaikau.
Bandau įsivaizduoti, koks jūs buvote vaikystėje. Tikriausiai tėvams nebuvo labai lengva.
Tėvams bėdų tikriausiai buvo. Su broliu buvome padūkę. Visi aplinkui esantys medžiai buvo nulaipioti, visos statybvietės išlandžiotos. Ko tik mes neprisigalvodavome. Ir patys, pasidarę savadarbį plaustą, po „prūdą“ plaukiodavome... Tų laikų standartinė vaikystė.
Gal ir nėra lengva palyginti šias dvi aistras, bet kur geriausiai jaučiatės - aukštai ar po vandeniu?
Galbūt vis dėlto aukštai, nes ten yra truputį šilčiau. Ypač Lietuvoje, jei nori panerti giliau, visur ta pati vos 4 laipsnių temperatūra. Nors esame su visa reikiama įranga, specialiais kostiumais, jei pabūni ilgiau - rankos ir kojos kaipmat pradeda šalti. Pavyzdžiui, Plateliuose ežere, 30 metrų gylyje, tiek žiemą, tiek vasarą yra ta pati 3-4 laipsnių vandens temperatūra.
O kiek ilgiausiai išbūnate po vandeniu?
Kadangi aš dažniausiai nardau su paprastu balionu, viskas priklauso nuo jo dydžio. Preliminariai išbūnu apie valandą. Bet kolegos, kurie nardo su rimtesne įranga, gali išbūti ir kur kas ilgiau, kad ir keturias valandas.
Tikiuosi, jums nėra nutikę kokių nors incidentų?
Yra, bet, ačiū Dievui, nieko rimto. Kai dirbau aukštalipiu, yra ir koja slystelėjusi, ir plyta ant galvos užkritusi, bet kadangi buvau su šalmu, nenukentėjau. Vyresnieji kolegos visada man akcentuodavo, kad turiu pats maksimaliai saugotis, ir to patarimo iki šiol paisau. Mūsų darbe tai labai svarbu.
Tikriausiai sutiksite, kad tokie darbai tinkami tikrai ne kiekvienam.
Taip, tikrai ne kiekvienam. Žinau ne vieną atvejį, kai žmonės baigia specialius kursus, bet dirbti to darbo negali. Sunku ir psichologiškai, ir fiziškai. Žinoma, tie žmonės, kurie jaučia panišką aukščio baimę, tikrai negalėtų dirbti aukštalipiais.
Ar turite minčių, kur dar galėtumėte save išbandyti?
Kol kas esu patenkintas ir tuo, ką dabar darau, bet niekada negali žinoti, kur kelias dar nuves.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą