Jau laivas konteineryje išgabeno jūsų valtį „Kuršis“ į Ameriką, o ką dabar veiksite iki išvykimo iš Klaipėdos? Treniruotis jau nebeturite kur.
Ji iškeliavo penktadienį. Žinoma, iš tikrųjų turiu dar ką veikti.
Manau, mano didžiausias darbas buvo padarytas iki to momento, kai užvėriau konteinerio duris. Nė kiek nedramatizuodamas galiu pasakyti, kad mano sunkiausias etapas jau baigtas.
Taip sakant, belieka tik menkniekis - perplaukti Ramųjį vandenyną?
Žmonės, kurie nėra susidūrę su tokiais projektais, ko gero, įsivaizduoja, kad visi tie pasiruošimo dalykai yra menkniekis. Tačiau taip nėra.
Tos rėmėjų paieškos, tie nusivylimai, visos bemiegės naktys, visi nesklandumai, kuriuos reikia spėti pašalinti, prideda žilų plaukų. Galiu tik patvirtinti, kad tai yra pats sunkiausias dalykas.
Ar jaučiatės gana tvirtas, galėsiantis daug irkluoti?
Kad man netrūksta sveikatos, žinojau nuo pat pradžių, kai išsikėliau tą iššūkį. Net neabejoju, kad dėl to viskas bus gerai.
Bet tu nežinai, ar galėsi nugalėti stichiją lemiamu momentu, ar ne. Manau, kad jos niekas negali nugalėti, net pats stipriausias pasaulio žmogus, jeigu susiklosto kokios nors negeros aplinkybės.
Viskas - ir sėkmė, ir tinkamas planavimas susideda į vieną visumą. Manau, sėkmės faktorius yra gana svarbus. Jeigu seksis, mane lydės gera srovė ir palankūs vėjai. Irkluoti pučiant palankiam vėjui yra vienas malonumas.
Ką veiksite Los Andžele, juk kelionę žadate pradėti spalį?
Norisi dar šiek tiek pabūti su šeima, praleisti su ja šiek tiek laiko, kažką pamatyti pačioje Kalifornijoje.
Ta vakarinė pakrantė yra gana įspūdinga: ir miestai gražūs, ir vietovės įspūdingos, ir regioniniai parkai. Norime dar spėti išnaudoti tas kelias savaites iki valties atvykimo.
Spalio 1 d. jau turėsime sėdėti Los Andžele ir teirautis, kaip keliauja valtis. Tikėkimės, kad ilgai tame uoste neužlaikys.
Nuo to viskas ir priklausys, kada mes atsidursime San Diego ir kiek laiko liks pasiruošimui. Vis tiek reikės dar kelių dienų.
Be šeimos, kas dar su jumis vyksta?
Dar keletas bičiulių. Reikia skristi su visa komanda. Ten darbų turės visi.
Geras mano bičiulis, žurnalistas Rimas Bružas, irgi nusprendė skristi tam, kad galėtų mane įamžinti.
Ar imatės į kelionę kokį nors talismaną?
Nelabai tikiu tokiais dalykais. Šiaip esu tikintis žmogus. Brangiausias talismanas - mano šeima.
Deja, jos negalėsiu pasiimti, gausiu palikti, bet tai ir bus garantas, kad turėsiu sugrįžti. Būsiu jai įsipareigojęs. Kai aš išplauksiu, šeima grįš į Klaipėdą.
O nuotraukų pilnas telefonas. Yra ir valties, ir žmonių, kurie linkėjo ir aukojo projektui, nuotraukų, kai kurie dar turi galimybę jas atsiųsti iki rugsėjo 20 d.
Kartu su manimi keliaus ir karių padalinių antsiuvai. Karių, kuriems kažkada teko padėti, su jais bendrauti Ukrainoje.
Iš brolio Benedikto esu gavęs kryžių, kurį reikia perplukdyti ir kurį pažadėjau grįžęs grąžinti.
Dar iki išskridimo paprašiau Rimanto Kaukėno fondo, kad surinktų iš sergančių vaikų palinkėjimus sau patiems. Būtų irgi misija perplukdyti juos ir ir paskui grąžinti vaikams.
Jie turėtų laukti manęs grįžtančio. Gal kažkiek suteikčiau jiems pasitikėjimo ir vilties laukti manęs. Gal tai kažkiek padės ligoniams.
O kaip jūsų žygį vertina žmona, vaikai? Neprašo persigalvoti?
Jokios dramos nėra. Išplauksiu, parplauksiu, viskas bus normaliai.
Net nevadinu to plaukimo per Ramųjį vandenyną savo gyvenimo kelione, nes manau, kad ir po jos mano gyvenimas tęsis.
Baisu ir pagalvoti, kad jūs ten būsite vienas didžiuliame vandenyne. O jeigu jūs iškrisite ir nepagausite savo valties? Kokias turite apsaugos priemones?
Turiu visas saugumo priemones ir specialias virves, su kuriomis prisirišus reikia valyti valties dugną ar ką nors kitką daryti valties išorėje.
Yra speciali virvė, kurią užsineri ant rankos ir būni prisirišęs.
Turiu ir ląstus, ir nardymo kaukę. Irklinę valtį su ląstais pavysi, be jų gal gali ir nepavykti. Nežadu rizikuoti, visada stengsiuosi būti prisirišęs.
Ar jūsų kelionę stebės kokios nors pakrančių apsaugos tarnybos?
Taip. Amerikos pakrančių gelbėjimo tarnyba. Kaip tik dabar su ja viską deriname. Ji prašė mūsų specialių kodų, kad galėtų matyti mano prietaisus.
Stebės ir Havajų, ir Naujosios Zelandijos, ir Australijos gelbėjimo tarnybos.
Žinoma, jeigu prireiktų pagalbos, jos tektų palaukti, nes atstumai yra dideli, bet manau, kad jeigu tu būsi dėmesio centre, gelbėjimo tarnybų matomas, jeigu spėsi išsiųsti gelbėjimosi signalą, jeigu tarnybos žinos, kad tau kokia nors nelaimė nutiko, tikėtina, kad pagalbos kažkada sulauksi, jeigu nebus per vėlu. Tikėkimės, kad to neprireiks.
Ar plauksite ir naktimis, ar miegosite?
Viskas priklausys nuo galimybių ir situacijos. Kartais, galbūt, jeigu bus labai karšta dieną, gal geriau irkluoti vakarais, naktimis, o ilsėtis dieną.
Aš nesiekiu rekordo. Jis vis tiek bus, ar aš perplaukčiau per savaitę, ar per 8 mėnesius, ar per dvejus metus, nes tiesiog niekas nėra tuo maršrutu plaukęs.
Man nereikia papildomai siekti kokių nors rekordų, irkluoti dieną naktį.
Nebijosite miegoti, nes jus gali užpulti koks nors paukštis ar net banginis?
Tai, duok Dieve, aš to tik lauksiu. Man tokie ženklai tegu ateina, tada aš turėsiu kažką ir nufilmuoti, ir ateityje parodyti dokumentiką.
Manau, kiekvienas toks įvykis man sukels ne baimę, o džiaugsmą. Puikiai suprantu, trilijardų litrų vandens apsuptyje lieku pats vienas.
Paukštis man galėtų suteikti džiaugsmą - tuojau pasijusiu ne vienas. Pamatyti banginį galbūt yra kitų žmonių gyvenimo svajonė.
Nereikia jo bijoti. Jis nėra agresyvus. Lygiai taip pat ir baltieji ar kiti rykliai. Jie nepuola. Tavo tikslas - netapti jų medžiojamąja dalimi, ir viskas.
Kad ir kaip būtų, aš keliausiu per baltųjų ryklių migracijos kelią. Jie būtent tomis srovėmis keliauja pirmyn atgal, nuo Australijos iki Amerikos. Tikiuosi jų ten tikrai pamatyti. Gal ir susidraugausiu. Kodėl reikėtų pyktis su gamta?
Knygų turbūt neskaitysite šitoje kelionėje?
Audioknygų tikrai klausysiuosi, tuo net neabejoju, o ką daugiau veiksi. Bet skaityti negalėsiu, nes abi rankos bus užimtos, negalėsiu lapų vartyti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą