„Biplan“ lyderis Maksas Melmanas: „Grupėje kūrybinių konfliktų būna tikrai nemažai, bet tai normalu“

Taip pat M. Melmanas neslėpė, kad tam, jog ateitų kūrybinės mintys, žmogui reikia emocinės kančios.

– Klausytojams turbūt įdomu Jūsų kūrybos ištakos: kas paskatino „gadinti popierių“, kokie atsitiktinumai ir objektyvios aplinkybės lėmė šį norą?

– Jaunatviškumas. Grupės „Biplan“ gyvenimas prasidėjo dar praeitame amžiuje, 1995 metais. Kai kilo idėja sukurti grupę, man ir Olegui Aleksejevui buvo po 13 metų. Ateina toks banalus laikas paauglystėje, kai nori patikti mergaitėms.

Tada lengviausias kelias yra tapti arba garsiu sportininku, arba roko žvaigžde. Mano ir Olego svajonės pakrypo į roko žvaigždžių kelią. Mudu nusprendėme, kad norime stovėti scenoje su gitaromis.

– Grupę „Biplan“ subūrėte paauglystėje, praėjusį rudenį paminėjote 28-ąjį oficialų gimtadienį. Būdami paaugliais tikėjote, kad Jūsų svajonė virs viena ilgiausiai šalyje gyvuojančių grupių?

– Tuomet mes norėjome pasirodyti pasauliui ir tikėjome, kad mums tai pavyks. Žinoma, naivumo irgi buvo, tačiau tas naivumas padėjo mums visko nemesti ir atsidurti ten, kur esame dabar.

Pamenu, turėjome senas gitaras, pagrodavome draugams. Tada dar nelabai mokėjome tai daryti, tačiau susitikdavome vakarais ir vieni iš kitų mokydavomės, o vėliau muzika tapo mūsų gyvenimo būdu. Dabar sunkiai save įsivaizduočiau be scenos, manau, kaip ir kiti grupės nariai.

– „Biplan“ yra vadinami „scenos chuliganais“, o kaip susitvarkėte su „žvaigždžių liga“? Juk, kai viskas prasidėjo, buvote jauni, o dėmesio tikrai netrūko...

– Manau, kad ši liga mus aplenkė, nes populiarumas atėjo palaipsniui. Žvaigždžių liga aplanko tuos, kuriuos sėkmė užklumpa staiga, o mums taip nebuvo. Negalėčiau net įsivaizduoti kažkurio iš mūsų vaikščiojančio užrietus nosį. Man džiugu, kai žmonės sako, kad esame labai paprasti.

– Olegas Aleksejevas yra Jūsų pusbrolis ir nors esate sakęs, kad niekada nebuvote labai „chuliganavoti“, visgi, atskleiskite, ar per tiek metų nė karto nebuvote susipykę?

– Kūrybinių diskusijų ir konfliktų tikrai būna nemažai, bet tai normalu. Nors paauglystėje atrodė, kad esame labai panašūs, iš tiesų esame labai skirtingi ir kiekvienas su savo nuomone, tad tenka pasiginčyti.

Tačiau taip kiekvienas įnešame savo spalvų ir galiausiai prieiname prie bendro susitarimo. Abu esame kūrybininkai, o kūrybinės idėjos juk ne visada sutampa.

– Kai menininkas pasineria į kūrybą, dažnu atveju tuo metu jis išgyvena stiprias emocijas. Kaip jaučiatės atlikdamas dainas iš gyvenimo etapo, kuris jau būna praėjęs?

– Tai yra žvilgsnis į praeitį. Tu prisimeni save, koks buvai praeityje, tačiau po koncerto apima labai geras jausmas, nes supranti, kad tą gyvenimo etapą jau perėjai, o dar ir klausytojams buvo gera...

– Sakote, kad buvote savamoksliai. O kaip muzika atėjo į Jūsų gyvenimą?

– Mano mama vis juokauja, kad įtakos mano karjerai turėjo ir tai, kad, kai ji manęs laukėsi, daug klausydavosi roko operos „Jesus Christ Superstar“. Mūsų namuose visada skambėdavo daug geros muzikos: nuo bitlų ar dainuojamosios poezijos iki klasikinės muzikos. O nuo 5–6-erių ji mane vesdavosi į klasikinės muzikos koncertus. Už tai esu jai labai dėkingas.

– Ką manote apie šiuolaikinius muzikos atlikėjus? Ir apie šiuolaikinę muziką, kai nebelieka kūrybinio proceso, nes viskas yra sukurta kompiuterinėmis programomis?

– Manau, kad vis tiek viską lemia talentas. Ar tokia muzika išliks populiari ir po daugelio metų ir ar tas dainas gerbėjai dainuos po trisdešimt metų? Nežinau, tačiau žinau viena – talentingas ir sunkiai dirbantis žmogus visada sulauks sėkmės.

– Kūryba yra laisvė ar visą gyvenimą kamuojanti „kančia“?

– Ir tas, ir tas. Kai tu kuri tekstą, jautiesi labai laisvas, bet tam, kad ateitų kūrybinės mintys, žmogui reikia emocinės kančios.

– Apibūdinkite pojūčius, kurie aplanko, kai publika kartu dainuoja Jūsų kurtas dainas?

– Neapsakomas, tai ne tik glosto širdį, bet tuo momentu tu supranti, kad žmonėms tavo kūryba yra svarbi.

– Kaip apibrėžtumėte atlikėjo misiją šiuolaikiniame pasaulyje?

– Koks filosofinis klausimas... Manau, kad kiekvienas kūrėjas į pasaulį įneša savo savasties.

– Scenoje esate nuo šešiolikos metų, sakykite, kuris koncertas buvo įsimintiniausias?

– Turbūt tas, kuriame susirinko daugiausia klausytojų. Tai buvo palaikymo koncertas Maidano aikštėje, Kyjive. Mūsų klausėsi apie septyniasdešimt tūkstančių žmonių. Tokių koncertų užmiršti neįmanoma.

– Atsiradus socialiniams tinklams atlikėjai gerbėjams tapo itin pasiekiami. Tačiau, kai grupė „Biplan“ pradėjo savo muzikinę veiklą, nieko panašaus nebuvo. Paatviraukite, ar daug laiškų gaudavote?

– (Juokiasi) gaudavome. Ir koncertų visokių yra buvę. Vieno koncerto metu Varėnoje iš publikos į mane atskriejo plastikinė kulka. Laimė, ji pataikė į mikrofoną ir atšoko rikošetu.

Žinoma, esame gavę ir geresnių „dovanų“. Kai grojome viename Vilniaus klube, mergina nusimovė kelnaites ir metė jas į sceną. O per koncertą Albanijoje į sceną atskrido „žolės“ suktinė. Mūsų koncertiniai maršrutai driekėsi ne tik į Rytų, bet ir į Vakarų Europos šalis, todėl ir rokenroliškų nutikimų yra buvę įvairių.

– 2015 m. prezidentė Dalia Grybauskaitė Jums įteikė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalį. Taip šalies vadovė įvertino Jūsų grupę 20-mečio proga už pilietinę veiklą. Ar pritariate, kad „Biplan“ Lietuvos scenoje yra tikrai pripažinta grupė?

– Manau, kad taip, o tai įrodo klausytojų meilė, kurią jaučiame.

Grupė „Biplan“ birželio 15 d. koncertuos Alytaus miesto šventėje „Su gaivia bangele“. Renginio programą rasite čia: https://shorturl.at/HWKHh